TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Nevengiant pareigos ir nemodernumo

2014 10 20 6:00
Vytautas Raškauskas Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Laikrodis reikalingas matuoti laikui, o ne tiesai, yra rašęs Oksfordo profesorius, literatūrologas ir krikščionybės apologetas C. S. Lewisas. Net jei paplitęs mąstymas, kad homoseksualių porų santykiai teisiškai turėtų prilygti vyro ir moters šeimai, ar kad abortas – moters teisė, ne visi pasiduoda „laiko dvasiai“. 

Kai kurie įsitraukia į šiuos pasaulėžiūrinius debatus remdamiesi ne modernia, o laiko patikrinta pozicija. Vienas jų – studentų ateitininkų sąjungos valdybos narys, lyginamosios politikos Vilniaus universitete magistrantas Vytautas Raškauskas, jau kurį laiką besidomintis šeimos ir bioetikos klausimais, nesibodintis viešojoje erdvėje diskutuoti su kitaip manančiais. Interviu portalui lzinios.lt V. Raškauskas sakė, jog jaučia pareigą viešai pasisakyti, rūpintis tuo, kas vyksta ir tėvynėje ir Europoje.

- Rašai komentarus, dalyvauji diskusijose tokiais klausimais kaip abortai, homoseksualų „santuokos“, lytinis švietimas. Kaip supratai, kad nenori ar negali apie tai tylėti?

- Augdamas tėvynę ir Dievą mylinčių žmonių aplinkoje, o vėliau studijuodamas politikos mokslus, susiformavau savąjį pasaulio matymą, o kartu su juo pajutau pareigą apie tai kalbėti. Šiandien daug šnekame apie savo teises, troškimus, o pareigos jausmas, suvokimas, kad yra svarbesnių dalykų už asmeninius poreikius, išnyko. Miršta tos idėjos, dėl kurių niekas nemiršta. Mirti, žinoma, nesiūlau, tačiau tai paaiškina ateitininkų veiklą tarpukariu, o vėliau ir partizaninį pasipriešinimą. Ateitininkai, gausiai papildę ir partizanų gretas, suprato, kad tam tikru metu meilė tėvynei pranoksta atskiro žmogaus norą bet kokia kainą išlikti. Dėl tų idėjų ir šiandien su kantrybe ištveriu tai, ko susilaukiu, už viešai išreikštą nuomonę.

- Ko, pavyzdžiui, susilauki?

- Įstrigo pastarasis atvejis, kai diskutavome su sveikatos apsaugos ministre dėl medikamentinio aborto. Viena moteris, prisidėjusi prie moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo, teigė, kad dėl aborto sprendžia tik moteris ir niekas kitas. Tuomet aš atsistojau ir pasakiau, kad kaip jaunas žmogus, kaip būsimas tėvas manau, jog tai ir vyro reikalas. Ji pradėjo ant manęs šaukti visų susirinkusių akivaizdoje.

Lietuvos kairieji radikalai, kurių politiniu simboliu galima įvardyti socialdemokratę Marija Aušrinę Pavilionienę, yra neadekvačiai agresyvūs. Akivaizdu, kad didžioji Lietuvos visuomenės dalis negalvoja taip, kaip jie. Džiugu, kad taip negalvoja net ir nemaža dalis šios Seimo narės partiečių. Be to, abejoju, ar LGBT (Lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) aktyvistai nuoširdžiai veikia dėl seksualinių mažumų. Kitaip dėtų daugiau pastangų konstruktyviai diskusijai, o ne paprasčiausiam visuomenės kiršinimui.

- Greičiausiai tau prikiša, kad laikaisi pasenusio požiūrio, neatitinkančio tikrovės ar bent jau daugumos nuomonės.

- Nematau visuomenės įsitikinimų poslinkio, tik „buldozerinę revoliuciją“ iš viršaus. Manau, kad mažai kas pasikeitė ir būtent dėl to mažumų aktyvistai naudoja veiksmingą strategiją – brukti ideologiją per teisę. Įstatymai skirti tam, kad suformuotume visuomeninio elgesio normas. Taigi Lietuvos atveju noras įstatymiškai įtvirtinti homoseksualų partnerystę rodo, jog visuomenės pažiūros nėra pasikeitusios.

Vienas škotų lobistas pasakojo, kad dar prieš devynerius metus didžioji tautos dalis jo šalyje nepritarė homoseksualių porų santykių prilyginimui šeimai, tačiau, nepaisant visuomenės pažiūrų, buvo priimtas partnerystės įstatymas. Prabėgus kiek mažiau nei dešimtmečiui tam pritaria ženkliai didesnė dalis škotų. Galiausiai visai neseniai pritarta ir tos pačios lyties asmenų santuokoms.

Nereikia homoseksualų ignoruoti. Faktiniai santykiai turi būti sureguliuoti, tačiau nebūtinai partnerystės forma, kuri pagal esamus Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) išaiškinimus savyje talpina tokį patį turinį kaip šeima. Tai galėtų būti kad ir sutartys dėl bendro gyvenimo.

- Ar išgirsti kritikos dėl to, kad esi nejautrus konkretiems žmonėms, tarkime gėjų porai, norinčiai įtvirtinti savo santykius, ar moteriai, dėl skaudžių išgyvenimų pasirinkusiai atsikratyti vaiko?

- Kai parašiau tekstą apie tai, kad mažumoms derėtų siekti lygių teisių, o ne privilegijų, sulaukiau tokio priekaišto: kaip gali publikuoti tokią nuomonę, kai neseniai Lietuvoje nusižudė homoseksualus paauglys. Tai parodo, kad mes nebemąstome principais – esame pasiryžę sukurti naują įstatymą, naujas normas dėl, tiesa, skaudžių, tačiau pavienių atvejų. Vietoje to, kad bandytume padėti tiems kokretiems pavieniams žmonėms, mes norime keisti visą visuomenę. Nemąstome politiškai – kokias tai pasekmes turės ateityje.

- Ką galvoji apie teiginį, jog moteris turi teisę į abortą? Logika ta, kad moteriai negalima drausti daryti su savo kūnu, ką ji nori, o užsimezgusi gyvybė motinos įsčiose – tiesiog jos kūno dalis.

- Mums trūksta supratimo, kad teisę į savo kūną realizuojame lytinio akto metu. Tada ir reikėtų galvoti apie atsakomybę, nes kitu atveju esame priversti svarstyti, ką daryti su atsirandančia trečia – vaiko teise. Nagrinėdami EŽTT sprendimus galime suprasti, kad nėra tokio dalyko kaip teisė į abortą, tačiau pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, vaikui reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo. Tas pats numatyta ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, kurį šiuo metu siekiama pakeisti.

- Publikuoji tekstus viešojoje erdvėje dėl to, kad kiti neišsako tų argumentų, kurie tau atrodo svarbūs, o gal sieki reikšmingesnės atsvaros vyraujančiam progresyviam diskursui?

- Atsvarą kurti būtina, nes kita pusė spausdina daug straipsnių. Tačiau kiekis nėra svarbiausias, nes turi rasti savo kalbėjimo būdą, visgi klausimai jautrūs. Jau dabar susiduriu su tuo, kad palaipsniui atsiranda net ir didžiųjų internetinių portalų, atsisakančių spausdinti mano komentarus, nors tuo pat metu prastai argumentuotus ir emocionalius LGBT aktyvistų tekstus publikuoja vieną po kito. Taigi atsverti vyraujantį diskursą ne visada pavyksta.

- Neseniai vykusios studentų ateitininkų akademijos metu davei įžodį ir tapai šios federacijos nariu. Ateitininkai yra pasaulėžiūrinė organizacija ir didžioji dalis narių buvo ugdomi pagal jos ideologiją nuo jauno amžiaus. Kodėl tu, kaip savo pažiūras jau susiformavęs katalikas, nusprendei prisijungti prie šios organizacijos?

- Tai graži ir didelė šeima su turtinga istorija, kuri verčia iš savęs, silpno žmogaus, reikalauti daugiau, žvelgiant į tobulą žmogų – Jėzų Kristų. Ateitininkai nepasiduoda moderniai tendencijai neigti bet kokius standartus. Čia autoritetai labai aiškūs – ne tik Kristus, bet ir tarpukarinės federacijos nariai, į kuriuos lygiuojuosi. Man iš jų artimiausias Pranas Dovydaitis. Iškilus politikas, tarpukario Lietuvos Ministras pirmininkas, ateitininkų sąjungos vadas. Kai daugelis to meto studentų buvo užsikrėtę marksizmu, tapo madinga atsiriboti nuo religijos, jis parašė straipsnį „Trys pamatiniai klausimai“, kuris tapo mūsų ideologijos pagrindu. Klausiama, kuo mes save vadiname ir kodėl, ką mes matome aplink save ir kokie yra mūsų siekiai bei keliai prie jų. P. Dovydaitis mane žavi, nes aš praktiškai po šimto metų keliu tuos pačius klausimus. Esu ateitininkas, matau vis labiau įsigalinčią troškimų diktatūrą ir ieškau kelių, kaip šiandien įgyvendinti mūsų federacijos šūkį – visa atnaujinti Kristuje.

- Tarpukariu ateitininkija daug prisidėjo prie Lietuvos gerovės ne tik paskirų jos narių politikų, akademikų dėka, bet ir kaip organizacija, ugdžiusi jaunus žmones. Šis darbas vyksta ir toliau per moksleivių, studentų akademijas, stovyklas, veiklą kuopose. Kaip tau atrodo, ką be šito ateitininkai gali nuveikti Lietuvai?

- Ateitininkai turėtų parodyti dabartinei Lietuvai, kad per niūrų sovietmetį mes įgavome unikalų imunitetą propagandai. Lietuva gali liudyti Europai, kad Rusija su V. Putinu kaip žudikiškos santvarkos diktatoriumi negali pretenduoti į šeimos gynėjus. Vakaruose yra dėl to pasimetusių. Kita vertus, mes galime pasakyti ir tai, kad Europoje ne viskas gerai. Politiniai sluoksniai primeta visuomenei savo požiūrį vertybiniais klausimais, apie kuriuos kalbėjome. Lietuva, su ateitininkais priešaky, galėtų įnešti konstruktyvios kritikos.

- Susidaro įspūdis kad šiuo metu esama tik dviejų – euroentuziastų ir euroskeptikų – kelių.

- Dar yra tai, ką vadinu eurorealizmu, politikos moksluose tai įvardijama „minkštuoju euroskepticizmu“. Kritikuoji tai, kas tau labiausiai rūpi, nes nori „išsišluoti savo kiemą“, tiki, kad gali būti geriau. Svarbu suvokti, kad tokios šalys kaip Lietuva ir Lenkija Europos Sąjungos kontekste turi išskirtinę viziją, gali pasakyti, kad griaudami šeimą mes neišgyvensime.

- Atlikai praktiką lobistinėje organizacijoje „European Dignity Watch“, kuri nuolat stebi Europos Parlamento ir Europos Komisijos darbą laisvės, gyvybės, šeimos klausimais. Ar įmanoma pakeisti su tuo susijusius procesus, vykstančius ES politiniame lygmenyje?

- Ten dirbdamas supratau, kad rinkėjas turi labai daug įtakos. Europarlamentarai yra išsiilgę bet kokios rinkėjų reakcijos į tai, ką jie daro Briuselyje. Yra du spaudimo lygmenys. Vienas – labai aktyviai veikiančios interesų grupės, ypač LGBT bei už abortus Parlamento viduje. Parlamentarai negali prieš jas atsilaikyti, nes nepatiria kito spaudimo lygmens – paramos savo šalyse. Nors esama ir pozityvių ženklų, pavyzdžiui, praėjusį rudenį, kai buvau Briuselyje, pavyko šimtus tūkstančių žmonių mobilizuoti dėl pasipriešinimo Estrelos bei Lunacek rezoliucijoms.

- Įsivaizduok progresyvių idėjų šalininką, kuris skaito šį interviu ir galvoja, kad tu kišiesi į kitų žmonių reikalus, vietoj to, kad tiesiog leistum pasirinkti tokį gyvenimo būdą, koks patinka. Nelaimingas Sokratas ar laiminga kiaulė, koks skirtumas.

- Jis galvoja, kad visi troškimai vienodai vertingi. Suprantu, kad nuskambės baisiai, bet troškimų hierarchija yra, kitu atveju vieną dieną imtume kalbėti apie žudiko teisę žudyti. Šiandien vyraujanti įsitikinimų sistema, kitaip nei krikščionybė, pateisina visus žmogaus poreikius ir nieko iš jo nereikalauja, dėl to iš pažiūros ji tokia sėkminga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"