TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Nežinau, kokio sukrėtimo reikia, kad visi atsitokėtų"

2007 02 24 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to siekti?

Nematysiu Lietuvos po šimto metų. Kad ir kur būčiau, mano didžiausias troškimas, kad išliktų mūsų kalba. Norėčiau, kad Lietuvoje nesusvetimėtų tėvai ir vaikai, kad tauta jaustųsi kaip vientisa bendruomenė, kurią būtina išsaugoti. Kad pagaliau bent po šimto metų lietuviai atrastų, kuo jie gali didžiuotis. Kokiais nors labai paprastais dalykais. Pavyzdžiui, išsaugotu nors vienu autentišku kaimu, žmonėmis, kepančiais duoną savo namų krosnyje, moterimis, dainuojančiomis lopšines vaikams, vyrais, grojančiais kanklėmis.

Manau, nėra tokių įstatymų, kurie nuvestų žmogų išminties keliu. Kurie išmokytų suprasti, kas yra vertybė vienam ir visiems, būnantiems Dievo laukuos. Manau, mums reikia jau šiandieną pastebėti ramybės ir tikrumo sklidinuosius, kad šimtas metų neišblaškytų mūsų po gūdžias vienatvės irštvas, kuriose ūbautume apie prarastąją tapatybę.

2. Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti - "Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi" ir kodėl?

Aš esu lietuvė. Ir man dėl to labai gera. Manau, būtų gera ir tuomet, jei būčiau jakutė ar seminolų genties indėnė. Ar galiu didžiuotis prigimtimi, kurią ne aš sau suteikiau? Man nuostabu, kad lietuvybė atėjo pas mane nuo tos akimirkos, kai aš gimiau. Kalbėjau savo kalba, turėjau patriotus senelius, žinojau savo gimtinės istoriją, maištavau prieš sovietinį režimą, dainavau senovines dainas...

Visko man pakako, kad suvokčiau giliausią mūsų prigimties šaknį, baltiškąjį unikalumą, indoeuropietiškąją kultūrą. Dabar verčiu poeziją iš latvių kalbos, kartais nuvykstu į prūsų žemes, aplankau kuršių pėdsakus, ir niekur nenoriu išvykti. Aš lieku Lietuvoj.

3. Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Lietuvos valstybėje nėra kultūros politikos. Todėl aš jos negaliu nei vertinti, nei keisti. Yra didelis chaotiškas judėjimas medžio drevėje. Kartais laimi širšės, kartais laukinės bitės, kartais vapsvos. Politika remiasi strategija. Kai nėra politikos apskritai, politinio intelekto, kai mąstoma dėliojant figūrėles, bet neaprėpiama visuma ir neprognozuojamos būsimos pasekmės, tokiame kontekste negali būti ir kultūros politikos. Lietuvoje yra gal tik keli tūkstančiai kultūringų žmonių. Ir jie kultūringai gyvena. Tiesiog gyvena.

4. Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Taigi palieku žodį "politika". O švietimas - viena didelio "supermarketo" aukų, pasidavęs diegti kažin kokius modelius, apimtas testų manijos, įnikęs šlifuoti pedagogų amatą. Mūsų mokyklose liko mažai tikrųjų Mokytojų, nors tiek daug žmonių nuoširdžiai ieško sau guru.

Mūsų švietimas nemato mokinio kaip žmogaus, tik faktografijos kaupyklą. Mūsų mokyklose nėra vietos meilei, supratimui, trūksta noro išgirsti vaiką. Džiugina nebent mažos nuoširdumo salelės, kurias galime rasti kaimo mokyklėlėse, vadinamose netradicinėse mokyklose (o kuri liko tradicinė?), humanitarinio profilio mokyklose. Bet tai pasišventusiųjų reikalai. Gaila, kad tokių labai maža.

5. Kokių permainų Lietuvos Valstybės strategijoje reikia pageidauti, norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją Lietuvą?

Tegul migruoja. Pasižvalgo po pasaulį. Ne tokie jie žvėrys, kad vien pinigo įsikibę gyventų. Juk sakiau, nėra įstatymų, reguliuojančių žmogaus savimonės procesus.

Lietuvą reikia apversti aukštyn kojom. Nežinau, kokio sukrėtimo reikia, kad visi atsitokėtų. Ir kur šios aklumo, kurtumo, nebylumo ligos pradžia? Pasekmes galima taisyti, kai suvokiamos priežastys. Kas man atsakys, kodėl lietuviai taip nemyli vieni kitų? Kodėl visą laiką visi yra tarsi kovinės parengties būsenos?

Iš kur ta baimė, gimdanti smurtą? Gimdanti naująjį lietuvį? Aš nežinau... Aš pasiduodu... Mano galva veikia atvirkščiai šiandienos dėsniams.

6. Lietuva dažnai įvardijama kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?

Savižudybė yra didelė neviltis. Neviltis kyla iš meilės stygiaus. Iš didelės baimės. Mums reikia mokyklų, mokančių mylėti. Savo tėvus, brolius, draugus, bendruomenę. Nėra tikrojo tikėjimo. Žinote, o tai šaknys. Labai sumaitotos ir atkirstos nuo mūsų gyvenimų. Mūsų tėvai keistai žiūrėjo į Bažnyčią. Mes mokėmės kurti pasaulį, bet neturėjome ant ko atsistoti. Nebuvo fundamento. Tradicijos ir yra tas fundamentas. O tradicijų neliko. Pažiūrėkite į šeimas. Kur jų mokėjimas vienas kitą mylėti, nebijoti tarnystės, sukurti ramybės namus? Žmogui visada reikia dialogo. Kai nėra artimųjų, kai nėra su juo kalbančio Dievo, ko jis dar galėtų šauktis, kai jam bloga? Vienišystę pakelti gali ne kiekvieno pečiai. Taigi šeima, mokykla, bendruomenė... Visur įtrūkiai, visur jokio tikrumo, jokio fundamento. Net Bažnyčia nemoka nusidėjėlių Dievo Kristaus parodyti taip, kad kiekvienas žinotų, jog jo šauksmas bus išgirstas.

7. Ar Jus tenkina tai, kaip Lietuva suvokia ir pateikia save žiniasklaidoje ir televizijoje?

Nežinau, kas yra Lietuva, kuri save rodo žiniasklaidoje ir televizijoje. Gal tai visai ne Lietuva? Man yra atgrasi toji siurbianti, bjauriai mane atakuojanti ir mano orumą pažeidžianti dabartinė informavimo priemonių mašina.

Lieku su radiju, kultūrine spauda ir žaviuosi Lietuvos televizijos 2-uoju kanalu. Kai kurios interneto svetainės, kaip Bernardinai.lt, taip pat maloniai stebina.

8. Kokios lietuvio nacionalinės savybės Jums atrodo gražiausios, o kokios ne?

Tokių savybių nežinau, nes nacionalinis patiekalas cepelinas man yra egzotika.

9. Lietuvos kultūros, istorijos ar visuomenės veikėjas, kuris yra Jums autoritetas? Ir kodėl?

Neskirstau žmonių į veikėjus ir statistus. Pažįstu labai daug labai puikių žmonių. Žaviuosi kasdieniais jų darbais. Ir kiekvienas mane stebina savo išmintimi, patirtimi, gebėjimais. Mokausi iš jų gerumo, kantrybės, atjautos. Apskritai labai myliu žmones. Todėl žinau, kad įžymūs veikėjai apauga mitais, kurie nėra gryna teisybė, o negryna teisybė negali būti autoritetas.

10. Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo gyvenime?

Visus principus susikūrė žmogus, kad suvaldytų pats save. Aš kasdien mokausi ne tik matyti, bet ir regėti, ne tik klausyti, bet ir išgirsti. Labiausiai mokausi mylėti. Dar iki galo nežinau, ar suvokiau, kas tai yra. Bet šitas principas man svarbiausias. Kad surasčiau ramybę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"