TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Niujorko parke - lietuviška skausmo užuovėja

Architektūra gali ir provokuoti, ir protestuoti prieš rutiną, abejingumą. Jaunos autorės sukurtas eksperimentinis projektas gali šokiruoti, bet jo idėja filosofinė, o tikslas perregimai aiškus - visuomenė neturi būti abejinga tiems, kurie šalia kitų kenčia skausmą.

Jauna architektė, vilnietė Jovilė Porvaneckaitė-Dagelienė parengė eksperimentinį projektą, skirtą ne kokiam nors Lietuvos užkampiui, bet didžiausio pasaulio miesto Niujorko centriniam parkui. Jos sumanymas - niša kenčiantiems ligoniams aktyviai gyvenančio miesto centre, o ne tradiciškai už miesto ribų.

Tai gali paliesti kiekvieną

Lietuvos architektūros studentų parodoje Vilniuje J.Porvaneckaitės-Dagelienės projektas-vizija "Skausmo miestas-skaistykla" buvo pripažintas geriausiu magistro darbu. Renginyje dalyvavo visos keturios architektus rengiančios Lietuvos aukštosios mokyklos: Kauno technologijos universitetas, Vilniaus dailės akademija, Kauno dailės institutas ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Šiemet bakalaurų diplomai įteikti 180 būsimųjų architektų, magistro - 72. Į parodą ir katalogą buvo atrinkti 22 studentų darbai, kuriuos komisija įvertino aukščiausiais balais.

Jauna architektė dar tik pradeda žengti savarankiškus žingsnius, bet ją jau pastebėjo išmaningosios vertinimo komisijos nariai - kaunietis architektas Ramūnas Raslavičius, Vilniaus studijos "Arches" architektas Arūnas Liola, studijos AO1 architektas Marekas Mickevičius ir tradiciškai praėjusių metų geriausio magistro darbo autorius Ivane'as Ksnelašvilis.

J.Porvaneckaitė-Dagelienė pripažino, kad komisijos sprendimas jai buvo gana netikėtas. "Stengiausi žvelgti pragmatiškai. Mano pasirinkta temos problema bei projekto mastelis galėjo šokiruoti ir net sukelti atstūmimo reakciją. Vadovavausi logika, kad tai, ko mes bijome, nesistengiame suprasti. Juk komisijos nariai - taip pat žmonės, tikriausiai patys vienaip ar kitaip susidūrę su skausmo problema. Šis klausimas galėjo asmeniškai paveikti kiekvieną. Visuomenei nebūdinga šią problematiką vertinti realiai, labiau esame linkę apie tai kalbėti emocingai ir nieko nedaryti. Todėl komisijos sprendimą mano atžvilgiu vertinu kaip labai drąsų žingsnį", - sakė Vilniaus Gedimino technikos universiteto magistrė.

Pasak Jovilės, "Skausmo miesto-skaistyklos" projektas yra kaip susikaupimo ir meditacijos erdvė, skirta tiems žmonėms, kurie guli ligos patale ir kenčia skausmus. "Niujorko centrinis parkas yra žalia erdvė mieste. Į šią rekreacinę zoną įterpiau kiek kitokį architektūrinį objektą. Mano tikslas buvo integruoti į aplinką iš intensyvaus gyvenimo eliminuojamus ligonius, negalinčius gyventi be skausmo malšinamųjų medikamentų. Jie šiame projekte yra kaip protestuojantys individai. Architektūrinė projekto išraiška - neturinti dirbtinio pataikavimo ir išsiskirianti iš aplinkos. Švelnumo čia nėra", - aiškino autorė.

Lėmė tėvų medikų aplinka

- Kodėl projekto "Skausmo miestas-skaistykla" vieta pasirinkote Niujorką, o ne kokį provincijos užkampį Lietuvoje?

- Skausmo miestas yra skausmo malšinimo blokas. Dienos centro modulis buvo sukonstruotas Niujorko masteliu. Projekto vietą lėmė tema - skausmo miestas-skaistykla. Kadangi projektuojama megastruktūra traktuojama kaip miestas mieste, šis darbas reikalavo didelio miesto struktūros. Tokio tipo pastatas galėtų prigyti tik globaliame Niujorko mieste, kuris lyderiauja visose srityse, yra atviras naujovėms ir gali deramai priimti tokį iššūkį. Be to, Manhatano rajono aplinka fenomenali pati savaime - aiškus geometrinis kvartalų gatvių tinklas, laisvo planavimo parko erdvė, imituojanti Europos dvarų parkų kultūrą. 

Parko erdvė - labai unikali, ko gero, tai vienintelė vieta mieste, kur niveliuojasi socialiniai sluoksniai, ji atvira visiems, nėra jokio klasinio susiskirstymo zonų.

Objektas galėtų atsirasti centriniame parke vien dėl to, kad ligoniai nebūtų atskirti nuo aktyvaus miesto gyvenimo ir struktūros. Ir Lietuvoje, ir daugelyje kitų pasaulio šalių ligoninių miesteliai paprastai statomi už miesto ribų.

- Kodėl architektūroje jums parūpo skausmo tema?

- Kūryba labai sudėtingas, kartais net sekinantis procesas. Ši tema blykstelėjo akimirksniu. Magistrantūros studijų tikslas - plėsti profesinį pasirengimą platesniu požiūriu, domėtis įvairiomis aktualijomis ir realijomis, mokėti žvelgti plačiau, mėginti iškelti problemas ir jas spręsti. Mano tėvai yra medikai. Kažkur pasąmonėje tikriausiai ilgai kirbėjo skausmo mintis. Pasirinkta architektūrinio projekto funkcinė kryptis pareikalavo nemažai pastangų ir net užsispyrimo. Vien tai, kad paliečiau skausmo kamuojamų ligonių problemą, sukėlė įvairių diskusijų ir išgirdau visokių nuomonių.

Toks buvo mano eksperimentinis tyrimas, kuriuo siekiau išjudinti visuomenę, kad ši nebūtų abejinga tiems, kurie kenčia skausmą. Paprastai vengiame sudėtingų klausimų, esame jiems kurti. Tai, ko mes bijome, nesistengiame suprasti.

Skaistykla - metafora

- Šalia skausmo atsirado skaistykla. Tai - krikščioniškas požiūris. Kokias nuodėmes turi nuplauti žmogus, kad patektų į jūsų miestą-skaistyklą?

- Skaistykla - koncepcinė filosofinė projekto gairė. Moksliškai neįrodyta, ar skaistykla egzistuoja kaip objektas. Mano projektinis eksperimentas sukėlė panašią reakciją ir daug klausimų. Maža tikimybė, kad apskritai toks projektas kada nors bus įgyvendintas. Tačiau nuoširdžiai viliuosi, jog kada nors ši problema taps akstinu sukurti skausmo miestą-skaistyklą.

Skaistykla kaip metaforinis simbolis kelia daug asociacijų. Toks simbolis paaiškina ir įprasmina architektūrinę pastato išraišką.

Projektas sudarytas iš dviejų pastatų, kurie atsukti vienas priešais kitą. Pirmas korpusas - skausmo malšinimo ir sveikatos palaikymo blokas, antras - psichologinio palaikymo blokas, kuriame yra sielovadai skirtos patalpos, koplyčios, teatras, muziejus, mediateka ir biblioteka. Sąmoningai pasirinkau būtent tokią projekto viziją, kurios vizuali architektūrinė išraiška daug ką šokiravo.

Skaistykla - sielovados, dvasinio palaikymo blokas. Ligos atveju, mano nuomone, šios dvi struktūros yra lygiavertės ir vienodai svarbios. Į parko erdvę integruojamas objektas - skausmo miestas - būtų kaip priverstinis sergančio žmogaus įterpimas į sveikųjų aplinką. Tai gali pasirodyti nuožmu, tačiau tokios skaudžios problemos neįmanoma spręsti vien tik per gerumo prizmę. Pirmiausia ištinka šokas, vėliau kyla nusivylimas, o paskui šis tas sąmonėje nušvinta, kai susitaikome su iššūkiu. Tokias jausmo reakcijas nurodo psichologai, išskirdami jas kaip psichikos stadijas, kai ligonis sužino savo diagnozę.

Projekto erdvė - atviras koridorius tarp dviejų korpusų - buvo specialiai kuriama kaip protesto vieta, kad perėjus tokią erdvę kiltų impulsas gyventi. Tarsi primintų, kad liga ir skausmas egzistuoja šalia mūsų - sveikųjų.

- Ar jūsų projektas gali būti kada nors įgyvendintas, tarkime, jei ne Niujorke, tai bent jau Lietuvoje?

- Skausmo miesto-skaistyklos klausimas opus visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Architektūra vis plačiau žengia už vizualiųjų ribų ir reaguoja į įvairius visuomenės socialinius, kultūrinius bei politinius klausimus. Tačiau Lietuvoje kol kas vangiai į tai reaguojama. Esame maža šalis, negalime lygiuotis į kitus visais atžvilgiais. Tačiau visada yra vilties. Kiekvieną dieną girdime apie besitęsiančią Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos reformą. Medicinos srityje yra daug problemų, kurios vis dar laukia savo eilės. Tokio tipo objekto atsiradimas Lietuvoje kol kas nerealus.

Protestas - pasvertas ir įvertintas

- Ar tai buvo jūsų protestas, tarsi koks manifestas, išreikštas architektūros forma, kai visuomenė tapo tokia sumaterialėjusi, kad šalia net nepastebi skausmo, kančios ir nevilties?

- Protestas nebuvo savitikslis, bet gerai pasvertas ir įvertintas. Projekto esmė - pamėginti iškelti svarbų klausimą ir pažiūrėti, kaip į tai bus reaguojama. Įvairūs atsiliepimai parodė, kad problema aktuali. Architektūrinis eksperimentas pavyko. Forma gali būti iškalbingesnė nei tuščios valdininkų kalbos apie skausmą.

- Koks turėtų būti šiuolaikinis miestas bet kuriame pasaulio krašte be skausmo?

- Sunku kalbėti apie tokį sudėtingą darinį kaip miestas. Jo atsiradimas - ne vien architektų kompetencija. Egzistuoja urbanistika, tačiau reikia pripažinti, kad miestas turi tendenciją plėtotis pats savaime. Turiu omenyje, jog miesto planavimas - ne vieno žmogaus iniciatyva. Tai rinkinys reiškinių - nuo ekonominės, demografinės situacijos, topografinių vietos ypatumų, istorinio laikotarpio situacijos.

Ko gero, toks apibrėžimas kaip "šiuolaikinis miestas" nėra visiškai tikslus vien todėl, jog miestas neatsiranda per vieną dieną. Tiesa, egzistuoja keletas dirbtinai sukurtų miestų, tačiau laikas parodys, ar jų atsiradimas būtent toje vietoje pasitvirtins.

Ilgai gyvenome uždaroje terpėje

- Kas jus paskatino rinktis architektės profesiją? Kuo įdomus šis darbas?

- Tai nebuvo mano impulsyvus žingsnis, kai atsitiktinai atsiverčiau profesijų sąrašą ir bakstelėjau pirštu į architektūrą. Šiai atsakingai profesijai rengiausi nuo tada, kai mokiausi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. Mane visada domino menas ir kultūra. Per tuos metus mėginau atrasti save įvairiose meno srityse. Todėl galiu drąsiai teigti, kad aiškiai ėjau užsibrėžto tikslo link. Gana ilgai gyvenome savotiškoje uždaroje terpėje. Tai paliko atspaudą mūsų pasąmonėje. Į pasaulį dar ir dabar žvelgiame kiek kitaip negu kiti. Architektūra suviliojo įvairiapusiškumu. Sakoma, kad architektūra - visų menų motina.

- Ar esate darbomanė?

- Sunku būtų rasti architektą ne darbomaną. Pats architekto darbo grafikas dažnai nenuspėjamas, kartais tenka dirbti viršvalandžius, kad laiku būtų atliktas projektas. Tačiau kūrybą sunku įsprausti į laiko rėmus. Tad atsiranda nekūrybingų dienų. Tokios dienos išmuša iš vėžių.

Aš tikra darbomanė ir ne kartą esu patyrusi to pasekmių. Darbas yra didžiulis mano gyvenimo variklis, nė nežinau, iš kur atsirado tas nenumaldomas noras siekti, tobulėti ir nuolat lavintis.

- Kiek laiko skiriate savo šeimai? Kaip jums pavyksta suderinti darbą ir buities rūpesčius?

- Esu jauna, nespėju suvaldyti į visas puses sklindančios energijos. Sunkumų nekelia nei buitis, nei šeima. Kai turi gyvenimo tikslą, jokios kliūtys nebaisios. Mane šeima visada palaiko ir supranta mano siekį gyventi įdomiai. Karjera ir šeima papildo viena kitą. Nuobodu būtų gyventi be idėjų ir svajonių, be šeimos. Dar įdomiau, kai pavyksta savo sumanymus įgyvendinti. Žmogus jaučiasi laimingas ir patenkintas gyvenimu, kai ir viena, ir kita tolygiai teka lyg čiurlenantis upelis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"