TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Nomenklatūriniais tėvų takais

2007 09 15 0:00
Archyvo nuotraukoje: Tamara (Toma) Mockevičiūtė-Birmontienė, dabartinis Mykolo Romerio universiteto profesorius Saulius Katuoka, dabartinis Mykolo Romerio universiteto rektorius profesorius Alvydas Pumputis.

"Sovietinis prokuroras nuteisė kalėti, o jo duktė nepriklausomoje Lietuvoje toliau tyčiojasi", - sukrėstas kalba lageriuose ne vienus metus praleidęs Petras Plumpa. Tai lyg ir neturėtų stebinti, nes visa plejada žinomų ir aukštas pareigas einančių jau tarsi ir naujosios kartos veikėjų buvo auklėti panašias vadovaujamas pareigas turėjusių tėvų. Akivaizdu, kad vaikai už tėvų gyvenimą ar nuopelnus neatsako, tačiau perimtas ideologinis paveldas leidžia daryti ne visada malonias prielaidas ir išvadas.

Apgauti ordininkai

Prezidentas Valdas Adamkus 1999 metais Vasario 16-osios proga "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" platintoją ir rėmėją Petrą Plumpą apdovanojo Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2005-aisiais jam ir dar kelioms dešimtims asmenų, kurių dauguma - antisovietinio pasipriešinimo dalyviai, taip pat apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais, remdamasi Žemės reformos įstatymu, neatlygintinai skyrė žemės sklypus Vilniaus mieste. Tikriausiai atsitiktinumas, nors gana iškalbus - sklypai skirti Džiaugsmo gatvėje.

Tačiau statybų ar įkurtuvių džiaugsmo toks valstybės rūpinimasis asmenimis, nukentėjusiais nuo represinių sovietų organų, nesuteikė. Konstitucinis Teismas (KT) jau 2006 metais nusprendė, kad apdovanotiems sovietų valdžios priešams nevalia suteikti žemės sklypo gyvenamajam būstui statyti. "Jie gavo ordiną - tegu su juo ir gyvena", - ironizuoja "kryžininkais" save vadinantys rezistentai. Oficialiai KT nutarimas skambėjo taip: "Pagal Konstituciją toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materialinė, finansinė gėrybė ar privilegija, yra negalimas. Pažymėtina ir tai, kad toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui, apdovanotam kuriuo nors, tegul ir aukščiausiu, valstybiniu apdovanojimu, neatlygintinai suteikiamas dar ir žemės sklypas, yra apskritai šiuolaikinėms demokratinėms teisinėms valstybėms, jų teisei nebūdingas."

Tačiau P.Plumpos istorija dar išskirtinesnė negu tų keliasdešimties asmenų, iš kurių buvo atimti anksčiau skirti žemės sklypai. Reikalas tas, kad gūdžių 1958 metų liepą Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas P.Plumpą ir dar šešis jaunuolius už lietuviškos trispalvės iškėlimą ir antisovietinių lapelių platinimą nuteisė įvairaus dydžio laisvės atėmimo bausmėmis. Prokuroras Alfonsas Mockevičius reikalavo P.Plumpai skirti 8-erius, tačiau teismas bausmę "sušvelnino" iki 7 metų.

Karti ironija, kad viena KT teisėjų, atėmusių nelemtus sklypus, buvo ne kas kita, o Toma Birmontienė, kurios mergautinė pavardė - Mockevičiūtė. "Tėvas nuteisė kalėti, o duktė toliau tyčiojasi, - LŽ guodėsi P.Plumpa, raštu prašęs, jog ši teisėja bent nusišalintų nuo kontroversiškos bylos nagrinėjimo. - Beje, yra pagrindo manyti, kad ir kai kurie kiti įtakingi Konstitucinio Teismo nariai turi panašių sąsajų su sovietinio laikotarpio struktūrų atstovais, o atitinkamai - ir tradiciškai negatyvių nuostatų Lietuvos laisvės kovotojų atžvilgiu. Tokiu atveju viešųjų ir privačių interesų konfliktas akivaizdus."

P.Plumpai įtarimų kelia ir KT pirmininko Egidijaus Kūrio vaidmuo šioje istorijoje. Iš patikimų šaltinių jam teko girdėti, neva premjeras Gediminas Kirkilas suglumęs konsultavosi su E.Kūriu, ką daryti dėl tų žmonių, kuriems sklypai skirti dar prieš KT nutarimą. KT pirmininkas esą primygtinai aiškinęs sutrikusiam premjerui, kad bet koks sklypų dalijimas turi būti atšauktas. P.Plumpos tokie dalykai nestebina - juk E.Kūrio tėvas Pranas Kūris pačiais juodžiausiais sovietizacijos ir L.Brežnevo stagnacijos laikais buvo vienas okupacijos ramsčių: nuo 1977-ųjų iki pat 1991 metų - LSSR teisingumo ministras, Lietuvos komunistų partijos centro komiteto narys, okupacijos metais net skaitė paskaitas Vakarų universitetuose.

"Dabartinės Lietuvos teisininkų pastangomis Vyčio kryžiaus ordinas tapo ne žmogaus pagerbimo, o jo pažeminimo priemone. Argi laisvės kovotojai ir disidentai prašė suteikti tuos ordinus ir sklypus, kad paskui okupantų išugdyti teisininkai galėtų tyčiotis daugelį metų? - klausė P.Plumpa. - Juk 2003 metais 0,09 ha žemės sklypą kai kurie, surinkę pinigų iš giminių, dar būtų pajėgę nusipirkti už kokius 35 tūkst. litų, o dabar jis kainuoja apie 270 tūkst. litų. Joks ordininkas tokių pinigų neturi, todėl praranda ir nuosavo būsto statybos galimybę. O gal valstybė, apsukusi ordinais apdovanotus savo piliečius, susipras apgautiesiems kompensuoti tą žemės sklypo kainos skirtumą, kuris atsirado tarp 2003 ir 2007 metų?"

P.Plumpa juokėsi, kad yra įpratęs prie kameros tipo patalpų, daugiau kaip 15 kvadratinių metrų jam ir nereikėtų. Tik tokiame plote neišsitenka suaugę vaikai ir anūkai. "Jau po metų, praleistų kalėjime, galėjau turėti viską, ko tik norėjau, tačiau man svarbiausia buvo švari sąžinė", - prisiminė P.Plumpa sovietų saugumiečių, niekaip negalėjusių rasti "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" leidėjų ir platintojų, vizitus. Tereikėjo išduoti savo bendražygius.

Tamara, kuri nežino tėvų istorijos

T.Birmontienė gerokai nustebo, kai išgirdo platinamą versiją, kad jos pirminis vardo aiškinimas - Tamara - taip pat siejamas su skaudžiomis Lietuvos pokario kovomis, kurias ji aprašė net okupacijos laikais gėdingoje disertacijoje "Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje", o apgynė darbą Maskvoje jau įsibėgėjus Atgimimui (1989 m.). Esą profesorės tėvas, Stalino atneštos socialistinės revoliucijos garbintojas, savo dukrą pavadinęs Gruzijos karalienės Tamaros, kurios spindesiui nebuvęs abejingas ir sovietų diktatorius, garbei.

"Visuomenei reikėtų žinoti, jog nei gruzinai, nei Stalinas čia niekuo dėti. Buvau studentų vaikas, o kadangi mama rusė, tad ir vardas toks, - yra teigusi T.Birmontienė (kad nebūtų painiavos, vardo trumpinį ji įteisino ir oficialiuose dokumentuose). - O tėvas, kilęs nuo Veisiejų, visą gyvenimą buvo sovietinis biurokratas, dirbęs įvairų teisinį darbą. Negaliu kalbėti apie jo dalyvavimą stribų daliniuose, nes taip giliai savo tėvų istorijos nežinau."

Nelabai sunku buvo išsiaiškinti, ką veikė "sovietinis biurokratas"

A.Mockevičius, prof. T.Birmontienės tėvas. Tereikėjo vieno skambučio į Vidaus reikalų ministeriją, dar poros - Veisiejų kraštotyrininkams, kad paaiškėtų, jog A.Mockevičius 1944-1945 metais buvo "liaudies gynėjų būrio, priklausiusio Veisiejuose dislokuotam NKVD daliniui, kovotojas". Jaunystės stribo įdirbis leido jam sparčiai kopti karjeros laiptais. A.Mockevičius iki pat pensijos ėjo aukštas pareigas teisėsaugos ir partiniuose organuose - Vidaus reikalų ministerijoje, prokuratūroje ir kitur.

KT teisėja T.Birmontienė, "giliai nežinanti savo tėvų istorijos", LŽ kategoriškai neigė faktą, kad jos tėvas buvo kaltintojas teismo procese prieš P.Plumpą ir kitus pasipriešinimo dalyvius. "Negaliu tiesiogiai sakyti, jog P.Plumpa meluoja, tačiau tėvas kaltintojas nebuvo, - tvirtino T.Birmontienė, klausiama, ar jai neatrodė buvus etiškiau nusišalinti nuo KT nagrinėtos bylos. - Lauksiu savo kadencijos KT pabaigos ir gal net bandysiu aiškintis tiesą teismuose. Tad kol kas pamirškite mane, nes negaliu ir nenoriu dalyvauti politiniuose žaidimuose."

Visada "raudonas"

LŽ Alytaus krašto korespondentei Ritai Krušinskaitei pavyko sužinoti, kad A.Mockevičius užaugo gausioje šeimoje. Likę gyvi bendraamžiai iki šiol prisimena, jog visa šeima buvusi "raudonų" pažiūrų. Anot tuometinių Leipalingio vidurinės mokyklos mokinių, Alfonsas buvo labai energingas, linksmas jaunuolis, neslėpęs kairuoliškų pažiūrų. Visi žinojo, kad prie jo ne viską galima kalbėti. Vėliau, A.Mockevičiui išvykus gyventi į Vilnių ir gavus aukštas pareigas, kai kurie buvę bendraamžiai, norėdami padėti artimiesiems išvengti karinės tarnybos, bandė ieškoti pas jį užtarimo. Pasak jų, Alfonsas santūriai išklausydavęs prašymą, bet nieko neatsakydavęs ir nepadėdavęs.

Į pirmus klasės susitikimus A.Mockevičius atvažiuodavo automobiliu - tais laikais tai akivaizdžiai liudijo apie aukštą visuomeninę padėtį. Bendramoksliams net buvo tapę savotiška tradicija apžiūrėti Alfonso automobilį, ir jis noriai leisdavo tai daryti. Anot dzūkų, išsaugojusių atmintyje susitikimus su A.Mockevičiumi, jis kalbėdavo su visais, tačiau visada leisdavo pajusti savo padėties pranašumą ir reikšmingumą.

"Taip ir liko"

Kad SSRS laikais pirmojo nepriklausomos Lietuvos generalinio prokuroro A.Paulausko tėvas buvo KGB pulkininkas Stasys Paulauskas, jau senokai niekam nebuvo paslaptis. Apie tai yra kalbėjęs ir Vytautas Landsbergis, prisimindamas dramatiškus 1990-uosius: "Pasiūliau jį, ir jis buvo patvirtintas. Po kelių savaičių, kai jau vyko politinis susirėmimas, kuri prokuratūra yra tikroji, man kažkas atnešė informacijos apie A.Paulausko tėvą. Mes nebuvome kirstukai, be to, keisti vos paskirtą generalinį prokurorą tada, kai iš Maskvos atsiųstas kitas, kai čia suirutė, o šį prokurorą remia jo kolegos, būtų buvę labai keblu. Aišku, informacija buvo nemaloni. Atsimenu, tada pasikviečiau A.Paulauską ir paties apie tai paklausiau. Jis patvirtino, kad tėvas tikrai KGB karininkas, bet gyvena provincijoje, jų pažiūros skiriasi, santykių beveik nepalaiko. Taip ir liko."

Gana plačiai buvo pasklidusios žinios, jog ir pats A.Paulauskas 1975 metais bandė įstoti į KGB, tačiau buvo nepriimtas dėl medicininės komisijos išvadų. 1975 11 24 siuntime į medicininę-ekspertinę komisiją rašoma: "Prašoma apžiūrėti pil. Paulauską Artūrą ir patikrinti sveikatą. Patikrinimo tikslas - nustatyti, ar A.Paulauskas tinka darbui KGB organuose. Komisijos išvadas prašoma pateikti drg. Grybauskui į KGB Lietuvos SSR kadrų skyrių."

1975 12 26 karinė gydymo komisija konstatavo, kad jis operatyvinei tarnybai netinkamas. Buvęs vienas KGB Lietuvos padalinio vadovų Vladas Gulbinas yra teigęs, jog sveikatos reikalavimai žmonėms, norintiems tapti operatyviniais KGB darbuotojais, būdavę labai griežti. "Jeigu kandidatas nepereidavo medicinos komisijos, niekas negalėdavo jam padėti, net faktas, kad jo tėvas - KGB pulkininkas", - aiškino V.Gulbinas, klausiamas, ar A.Paulausko tėvas S.Paulauskas, tuometinis KGB pulkininkas, negalėjo padėti sūnui įstoti į šią organizaciją.

A.Paulauskas rinkėjams yra nutylėjęs ir kai kuriuos kitus savo biografijos faktus: Seimo pirmininko A.Paulausko biografijoje, kurią galima rasti oficialiuose Seimo puslapiuose internete, nuslėpta, kad jis dirbo LKP CK. Biografijoje, esančioje Generalinėje prokuratūroje, rašoma, jog 1988-ųjų gegužę A.Paulauskas pradėjo dirbti LKP CK administracinių organų instruktoriumi, o tų pačių metų gruodį perėjo į LKP CK valstybinio teisinio skyriaus instruktoriaus pareigas.

Buvęs KGB karininkas yra viešai pasakojęs, kad KGB Lietuvos skyrius atsiskaitydavo LKP CK administracinių organų skyriui: "Mūsų susirinkimuose būtinai dalyvaudavo LKP CK administracinių organų skyriaus darbuotojas. Dirbdami KGB vykdydavome ir to skyriaus pavedimus." Savo, kaip prokuroro, karjerą A.Paulauskas pradėjo tik 1976-aisiais, kai baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Į TSKP narius jis buvo priimtas 1981 metais ir netrukus paskirtas Varėnos prokuroru. Ten dirbo iki 1988-ųjų. Tuomet A.Paulauskas perėjo į LKP CK. Iš LKP CK buvo atleistas 1989 metų balandžio 14-ąją. Po kelių dienų jis jau ėjo LTSR prokuroro pavaduotojo pareigas. Likus keturiems mėnesiams iki nepriklausomybės atkūrimo A.Paulauskas buvo paskirtas LTSR prokuroro pirmuoju pavaduotoju (kaip sakė vienas buvęs sovietinis prokuroras, LTSR prokurorą ir pirmąjį pavaduotoją skirdavo Maskva, t. y. TSRS generalinis prokuroras). 1990 metų kovo 22-ąją A.Paulauskas tapo jau nepriklausomos Lietuvos generaliniu prokuroru.

"Partijos politiką supranta teisingai"

Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriuje yra išlikę tam tikrų fragmentų ir apie kai kurių kitų šiomis dienomis smarkiai išgarsėjusių asmenų partinę ir naminę aplinką. Pavyzdžiui, LTSR partinis ir valstybės veikėjas Viktoras Jurgelevičius ilgus metus vadovavo Šiaulių miesto partijos komitetui, sistemingai kilo karjeros laiptais iki LKP CK nario.

Kitas sovietinio laikotarpio enciklopedijose apdainuotas "valstybės veikėjas" Bronislovas Lopata jau 1940 metais dirbo Panevėžio apskrities komjaunimo komitete. Į komunistų partiją įstojo 1942-aisiais. 1942-1944 metais tarnavo 16-ojoje lietuviškoje divizijoje. 1944-1948 metais dirbo LLKJS CK kadrų sekretoriumi.

Per patį Dzūkijos partizanų laisvės kovų ir ūkininkų trėmimo į Sibirą įkarštį (1948-1955 m.) B.Lopata buvo komunistų partijos Alytaus apskrities ir Daugų rajono komitetų pirmasis sekretorius, 1955-1961 metais - LKP CK sekretorius.

J.Starkausko knygoje "Represinių struktūrų ir komunistų partijos bendradarbiavimas įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944-1953 m." rašoma: "Antai partijos komiteto pirmasis sekretorius B.Lopata ir MGB viršininkas V.Bogomolovas išsiuntinėjo raštus Alovės, Miroslavo ir Alytaus valsčių partijos sekretoriams ir poskyrių viršininkams, kuriuose teigė, kad jie neįvykdė partijos apskrities komiteto biuro nurodymo iki 1949 m. spalio 31 d. visiškai sukomplektuoti stribų būrius, ir nurodė, kiek stribų tuojau pat turi būti surasta. Atsiskaityti nurodyta tiek partijos apskrities komitetui, tiek MGB." Kelių šimtų puslapių veikale akivaizdžiai įrodoma, kad sovietų represinių organų darbuotojai ir partiniai funkcionieriai itin glaudžiai bendradarbiavo. Dažnai net būdavo nelabai ir aišku, kurie - vietos aktyvistai ar atvykėliai baudėjai iš Rusijos - rodė didesnį aktyvumą slopinant partizanų pasipriešinimą.

Asmeninėse šių veikėjų bylose dažniausiai galima rasti tik nepriekaištingas autobiografijas, asmens įskaitos korteles ir kolegų rekomendacijas - "komunistų partijos vykdomą politiką supranta teisingai".

Kaip LŽ jau rašė, teisingai partijos politiką suprato ir jaunesnysis Jurgelevičius, Darius. Informacijos apie tuometį Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentą aptinkama jau 1987 metais. "Komjaunimo tiesos" laikraščio (1987 09 02) rubrikoje "Laikas ir tavo

pozicija" buvo kone kasdien smerkiami pirmojo antisovietinio mitingo, vykusio prie A.Mickevičiaus paminklo, dalyviai. Savo indėlį įnešė ir jaunasis D.Jurgelevičius: "Demonstracija - tai pati didžiausia veidmainystė. Tai Vakarų masinės informacijos priemonių darbas. Tačiau pagrindinis šios akcijos tikslas - apjuodinti mūsų persitvarkymo politiką ir vieną jos pusių - viešumą. Vakaruose tikėjosi, jog vadinamieji kovotojai už Lietuvos laisvę susidurs su milicijos kordonais, juos areštuos, gal nuteis. Šito nebuvo! Niekas nelaikė už rankų žmonių, jų nevaikė, nekišo į milicijos mašinas. To tikrai nesitikėjo Vakarų masinės informacijos reporteriai. Kur tai matyta, kad Tarybų Sąjungoje vyktų antitarybinė akcija? Manom, tokios mintys užplūdo juos, kai jie pamatė visa tai. Bet dar labiau jie nuliūdo, kai paaiškėjo - liaudis nepritaria Vakarų pakalikų kalboms. Tai liudijo ir negausus susirinkusiųjų skaičius."

Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojo D.Jurgelevičiaus komentarai apie žuvusį pulkininką Vytautą Pociūną apskritai netelpa į jokius politinius ir moralės rėmus. "Ir jei toliau vyks visas šis knaisiojimasis po tuos kaulus, ten išlįs tokių momentų, kurie garbės visam šitam reikalui tikrai nepridės. Galvoju, kad kažkas nori padaryti didžiulį šou, bet rezultatas, manau, bus nuviliantis. Deja", - prieš metus taškėsi grasinimais neseniai iškeptas saugumo darbuotojas.

Kalnai tekstų prirašyta ir apie Albino Januškos vadovaujamą "valstybininkų" klaną, kurį teoriniais samprotavimais ir traktatais nuolat remia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Raimundas Lopata. Nomenklatūros atžalos išsivaduojant iš sovietijos iškart užėmė geriausias politinės ir teisminės valdžios, diplomatinės tarnybos, akademinės karjeros (profesorių vardai T.Birmontienei, R.Lopatai) starto pozicijas, tapo nepriklausomos Lietuvos elito branduoliu. Neatsitiktinai jie palaiko ir remia vienas kitą - lyg giminės.

"Ką čia ir pridursi!"

Ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava, apie tris dešimtmečius dirbęs Jungtinių Valstijų diplomatinėje tarnyboje, o atkūrus nepriklausomybę atstovavęs Lietuvai Venesueloje ir Ispanijoje, paklaustas, kaip vertina tą faktą, kad svarbius postus valstybėje turi daug buvusių sovietinių nomenklatūrininkų palikuonių, sakė: "Ką čia ir pridursi, deja, tai liūdnas faktas!"

Pasak V.A.Dambravos, vienas pačių skaudžiausių faktų yra tai, kad Lietuvos valdžia tebėra veikiama buvusių komunistų, kagėbistų, GRU įtakos, jei ne jų rankose. Buvę komunistai, Sovietų Sąjungos agentai, ėję aukštas pareigas, kovojo su savo broliais ir su savo tauta. "Jų pareiga siekti dialogo, užleisti valstybės vadovavimo vietas ištikimoms ir patikimoms asmenybėms, pasitenkinti paprasto piliečio darbu ir gyvenimu. Jų vaidmuo jau suvaidintas visam laikui. Mūsų tarnautojams būtinas išmanymas ir sąžiningumas, o ne partijos bilietas ar buvusių įtakingų tėvų protegavimas", - kalbėjo V.A.Dambrava. Dar pridūrė, kad atskiro dėmesio vertas ir Lietuvos ambasadorių luomas, kuriame taip pat daug sovietizmo "paženklintųjų".


Ištraukos iš Tamaros Birmontienės disertacijos "Tarybinės milicijos sukūrimas Lietuvoje", Maskva, 1988 m.

"Antitarybiniai elementai pirmaisiais pokario metais Lietuvoje užsiėmė politiniu banditizmu, buržuaziniai nacionalistai puldinėjo partinio-politinio aktyvo atstovus. Pavyzdžiui, 1944-45 metais ginkluotos nacionalistų bandos respublikoje užmušė 3858 žmones. Tik Varėnos valsčiuje 1945-48 metais banditai užmušė 25 apylinkių tarybų pirmininkus ir sekretorius."

"Įnirtinga klasių kova pirmaisiais pokario metais pareikalavo didelių pastangų. Milicininkai ir kitų teisėsaugos organų atstovai kovoje su ginkluotais nacionalistais negailėjo jėgų, sveikatos ir netgi savo

gyvybių. Milicininkų kova su kontrrevoliucija tapo aktyvesnė, juos įjungus į Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos sistemą."

"Nors 1948 metų pradžioje ginkluotam nacionalistiniam pogrindžiui ir buvo suduotas rimtas smūgis, tačiau antitarybinės grupės tęsė savo antiliaudišką veiklą, kuri ypač suaktyvėjo pradėjus kurti kolchozus."

"1944 metų vasarą įkurti naikintojų batalionai nuo rudens pradėjo vadintis liaudies gynėjų būriais. Pagrindinis jų tikslas - savalaikis aktyvių antitarybinių veiksmų, kuriuos vykdė priešiški elementai, užkirtimas."

"Pereinamasis periodas nuo kapitalizmo į socializmą, Lietuvoje prasidėjęs 1940 metais, pasibaigė 1951 metais. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, vykusioje 1951 metų gruodžio 25-26 dienomis, pakeitus ir papildžius 1940 metų Lietuvos TSR Konstitucijos4-10 straipsnius, respublikoje įtvirtinta socializmo pergalė."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"