TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Norvegiškos gyvenimo taisyklės lemia viską

2013 10 07 6:00
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Norvegijoje gyvenantys lietuviai yra itin vertinami dėl darbštumo. Vienas pagrindinių dalykų, kuriuos turi įsisąmoninti į šią Šiaurės Europos valstybę vykstantys mūsų tautiečiai, yra tai, jog lietuviškų taisyklių ten neperkelsi. Kitaip gali netekti ne tik darbo, santaupų, bet ir vaikų.

Apie tai, ką daryti, kad Norvegijoje galėtum kopti karjeros laiptais, kaip elgtis, kad nebūtų išdraskyta tavo šeima, ir kodėl lietuvių veikiausiai nepalies nauja antiimigracinė politika - „Lietuvos žinių“ interviu su Norvegijos lietuvių bendrijos Osle pirmininke Otilija Šimaityte.

Mokosi kovoti už savo teises

- Dėl kokių priežasčių išvykote į Norvegiją ir kiek metų ten gyvenate?

- Norvegijoje beveik be pertraukų gyvenu nuo 2000-ųjų. Išvykau visai neplanuotai - įsimylėjau norvegą. Išvažiuodama nežinojau, ką ten veiksiu. Lietuvoje studijavau universitete ekonomiką, profesionaliai dainavau. Dabar suprantu, kad nemažai palikau.

- Ar atvykus į svečią šalį buvo lengva adaptuotis, rasti darbą?

- Tuo metu ten buvo visai kitokia politika, o lietuvių - itin mažai. Mūsų tautiečių Norvegijoje ėmė sparčiai daugėti tik Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Iki tol teko bendrauti tik su norvegais. Pradėjau dirbti ir nusprendusi, kad tikrai liksiu, pradėjau mokytis norvegų kalbos. Tai labai svarbu, jei nenori visada būti paskutinis. Kalba - reikšmingas koziris.

- Konkurencija tenykštėje darbo rinkoje labai didelė?

- Ji keičiasi. Anksčiau manyta, kad jeigu esi lietuvis, mažiau uždirbsi arba apskritai esi ne toks vertingas. Tačiau išmokęs kalbą ir pradėjęs dirbti dažnai tampi pranašesnis už norvegą. Lietuviai yra darbštūs, sumanūs, esame išmokyti suktis iš įvairiausių situacijų, eiti į priekį, vertiname suteikiamas galimybes. Komfortiškai gyvenantys norvegai daug ko neįvertina ir tarsi praranda budrumą.

- Bet lietuviai tikriausiai mažiau kovoja už savo teises?

- Jau pradėjo kovoti. Tiksliau, mokosi to.

- Šiuo metu lietuvių Norvegijoje daugėja ar mažėja?

- Dabar prasideda migravimas. Anksčiau mūsų tautiečiai į Norvegiją plūdo tiesiogiai iš Lietuvos. Pastaruoju metu lietuviai čia važiuoja iš Anglijos, Airijos, Ispanijos ir kitų valstybių, nes ten nebėra darbo. 2012 metų statistiniais duomenimis, Norvegijoje buvo registruota apie 27 tūkst. lietuvių. Tačiau statistikos specialistai pabrėžia, kad šį skaičių reikėtų dauginti iš keturių, nes ne visi atvykusieji registruojasi, dalis atvažiuoja trumpam.

- Ar Norvegijoje įsikūrę lietuviai bendrauja tarpusavyje?

- Labiau bendrauja tie, kurie yra apsisprendę likti Norvegijoje. Tie, kurie atvažiuoja dirbti, pluša nuo ryto iki vakaro, grįžę namo pasistato butelį, ir daugiau jiems nieko nebereikia. O vadinamieji senbuviai organizuoja renginius, susitikimus, buriasi į klubus. Aktyviai veikia bendrijos, prie veiklos labai prisideda Lietuvos ambasada. Jaučiame didelį ambasadoriaus palaikymą. Šis mūsų ratas nėra didelis, bet tvirtas.

- Sakoma, kad kuo toliau į šiaurę, tuo žmonės atšiauresni. Ar tai atsispindi norvegų visuomenėje?

- Esame panašūs į norvegus, ir mūsų kultūra panaši. Galbūt ispanams ar italams, kuriems emocijos liejasi per kraštus, sudėtingiau. O mes vieni kitus suprantame. Nors lietuviai yra greitesni.

Auklėjimo skirtumų kaina

- Kiek Norvegijoje gajus stereotipas, kad lietuviui lietuvio svetur geriau nesutikti, nes sutiktasis greičiausiai bus nusikaltėlis?

- Išties būta didelių incidentų ir labai negražių straipsnių. Dabar visa tai jau aprimo. Pastaruoju metu dažniau pasirodo straipsnių apie tai, kad koks nors lietuvis sunkiai dirbo, o norvegai jam nesumokėjo. Lietuviai jau pradeda ieškoti teisybės. Žinoma, neišvengiama incidentų dėl vaikų.

- Ar istorijos, kai vaikus atima, mūsų supratimu, beveik be priežasties, nėra išpūstos?

- Tai labai tikroviškos ir baisios istorijos. Jų daug, tik vos pora buvo pagarsintos. Savo akimis esu mačiusi, kaip vaikus atima iš esmės dėl nieko. Norvegai nepripažįsta mūsų auklėjimo, kokio esame išmokę iš savo tėvų ir senelių. Mes mokyti aiškinti vaikams, kaip jiems dera elgtis, o Norvegijoje vaikams turi būti leidžiama elgtis savo nuožiūra. Jeigu nutinka kas nors bloga, vaikui vis tiek privalai šypsotis, esą viskas gerai. Sudavimas per užpakalį traktuojamas kaip mušimas, be to, vaikas, pasakodamas apie tai kitiems, gali dar viską išpūsti. Vaikas turi eiti į mokyklą šypsodamasis ir laimingas. Jeigu jis pasirodo būdamas liūdnas, daroma išvada, kad kažkas šeimoje yra negerai. Vaikai privalo rengtis kuo panašesniais drabužiais, visiškai neišsiskirti.

Draudžiama vartoti alkoholį vaiko akivaizdoje. Šampano taurė per Naujuosius metus galbūt dar pateisinama, bet tai - riba.

Vaikų namų ten nėra, tad iš tėvų atimtos atžalos iš karto perduodamos kitoms šeimoms. Yra vadinamosios trumpalaikės šeimos, priglaudžiančios svetimus vaikus iki pusės metų, kol vyksta teismai. Vėliau teismai nusprendžia, į kurią šeimą vaikas keliaus toliau ar grįš pas tėvus. Svarbiausias patarimas lietuviams: neatiduokite vaikų nė vienai dienai. Per pokalbius jums gali būti labai maloniai ir gražiai pasiūlyta: „Gal jums vieną ar dvi dienas reikėtų pailsėti be vaikų? Mes juos išvešime, o po kelių dienų juos atgausite." Tad vaikai taip gražiai ir paimami. O kad juos atgautumėte, turite eiti į teismą. Taigi reikia kovoti iki galo, prižadėti bet ką, kad tik vaikas liktų kartu. Kitaip vaikas gali tiesiog negrįžti iš darželio, iš mokyklos - ateina tik žmonės, kurie surenka jo daiktus.

Bendrijos jau pradeda su tuo tvarkytis, kviečia vaiko teisių specialistus, jog jie vestų seminarus, aiškintų, ką žmonės turi daryti, kad nepatektų į tokias situacijas.

- Informacija apie aplinkybes, dėl kurių atimami vaikai, tikriausiai sklinda ne tik iš jų pačių. Ar dažnai skundžia aplinkiniai?

- Taip, jiems labai patinka tai daryti - „informuoti“. Būna atvejų, kai draugų kompanija išgeria po bokalą ir jau skirstosi. Vienas klausia kito: „Nejaugi mašina važiuosi?“ Jeigu teisinamasi, kad tik bokalą išgėrus vairuoti nebus problemiška, draugas gali iškart paskambinti policijai. Norvegijoje nėra leistinos promilių ribos, be to, vairuotojai dėl promilių sodinami į kalėjimą. Taigi Norvegijoje seksis, jeigu gyvensi pagal jų taisykles ir supratimą.

- Bet ar pati švietimo sistema Norvegijoje palanki? Ar lengva išleisti vaiką į mokyklą, jei abu tėvai dirba? Ar yra lietuviškų mokyklų?

- Tai yra gera žinia - išleisti vaiką į mokyklą tikrai lengva. Dėl darželio dar reikia priregistravimo, tam tikrų dokumentų, o dėl mokyklos pakanka fakto, kad tėvai dirba Norvegijoje, ir vaikas gali ją lankyti vos atvykęs. Mažesniems nereikia net kalbos mokėti - jie sėdės klasėje su norvegais, nieko nesupras, bet jiems suteikiama papildomų valandų mokytis kalbos. Vyresni nei 15 metų vaikai turi vienus metus mokytis kalbos prieš pradėdami lankyti norvegų mokyklą.

Įvairiuose Norvegijos miestuose jau yra daug lietuviškų šeštadieninių, sekmadieninių mokyklų, jų išlaikymu rūpinasi patys tėvai. Anksčiau visiškai nejautėme, kad būtume svarbūs Lietuvos valdžiai, išvažiuodavome ir tapdavome tarsi svetimi. Dabar pamažu imame jausti dėmesį, ir ne tik iš Užsienio reikalų, bet ir Švietimo ir mokslo ministerijos. Tiesa, kol kas nėra paruošta mokymo programa užsienyje gyvenantiems lietuviams, tad vadovėlių vis dar laukiame, nors rugsėjis jau baigėsi.

Skirtumas tarp Lietuvos ir Norvegijos švietimo sistemų yra tas, kad lietuviai mokydamiesi patiria stresą, pluša, o norvegai viską daro smagiai, lengvai, bet pasiekia tokių pačių rezultatų.

Politika keisis drastiškai

- Ar sudėtinga Norvegijoje kurti savo verslą ir dėl ko lengva paslysti?

- Nesudėtinga, tik reikia žinoti sistemą - kur eiti, nuo ko pradėti, ko tikėtis. Pavyzdžiui, Norvegijos darbo inspekcija neturi teisės skirti baudų, ji gali tik sustabdyti veiklą, kol pašalinsi pažeidimus. Su Mokesčių inspekcija reikia būti atsargesniam - ji baudžia. Tiesa, fiziniai asmenys turi teisę nežinoti tam tikrų dalykų, o įmonė dėl nežinojimo neatleidžiama nuo atsakomybės - ji iškart baudžiama.

Dauguma atvykėlių dirba kaip samdomi darbuotojai, bet ir čia turėčiau dėl ko perspėti. Norvegai ėmė gudrauti. Pavyzdžiui, atvyksta lietuviai, sako, kad nori dirbti statybose. Norvegai pasiūlo atsidaryti individualias įmones ir taip dirbti jiems. Alga bus ne algalapyje, o virs sąskaita faktūra. Realiai žmonės dirba darbdaviui, bet jis neprisiima jokios atsakomybės, nemoka privalomojo draudimo, pensijos įmokų, atostoginių. Nupirko paslaugą, sumokėjo ir viso gero. O dirbęs žmogus privalo susitvarkyti visus popierius, sumokėti mokesčius. Į tokias situacijas pakliūva nemažai žmonių. Yra daugybė atvejų, kai žmonės net patys nežino, jog turi įmonę.

- Ar galima daryti prielaidą, kad po Anderso Behringo Breiviko teroristinių išpuolių požiūris į kitataučius tapo labiau įtemptas? Gal nebenorima jiems suteikti tokių pačių sąlygų?

- Kaip tik dabar tai ir pamatysime. Pasikeitė valdantieji, rinkimus laimėjo dešinieji. Dabar viskas keisis iš esmės, ir būtent užsieniečių atžvilgiu. Daug kas diskutuoja, kad žmonių iš Rytų Europos tai galbūt nepalies, nes statome jiems namus, esame darbo jėga. Bet daug žmonių atvažiuoja iš Afrikos, Azijos, ir mes jiems mokame pašalpas. Iki šiol pašalpų sistema jiems buvo labai palanki, o juk atvažiuodavo vienas migrantas ir atsiveždavo dar dešimt. To ir buvo baiminamasi.

Tačiau, kalbant apskritai, tas šiek tiek neigiamas požiūris juntamas ne nuo A.B.Breiviko išpuolių, o jau nuo Rugsėjo 11-osios teroristinių atakų.

- Patys lietuviai vieni kitiems pagalių į ratus nekaišioja?

- Tikrai būna tipiškų lietuviškų situacijų. Tai vienas kitam reikalingos informacijos neduoda, tai naudingais kontaktais nepasidalija. Žmonės dažnai griebiasi šiaudo, o nejaugi skęsdamas šiaudu dalysiesi.

Pati esu įkūrusi didelę įmonę, kurioje teikiame visą būtina informaciją, kontaktus, duomenis, reikalingus atvykėliams - nuo vietos apsistoti paieškos momento iki įsidarbinimo ir kitų reikalų. Tiek bendrijoje, tiek savo darbe esu girdėjusi įvairiausių istorijų. Vienas žmogus nežinojo, kaip darbo ieškoti, ir visas santaupas išleido būstui, nes nuoma išties brangi. Kitas buvo apgautas tariamų darbdavių. Dar kitas, prisiėmęs daug darbų, galiausiai liko metų metus vairuotoju dirbti vien dėl to, kad neskyrė laiko kalbai išmokti. Buvo net tokių, kurie pėsti iki tėviškės ėjo... Nors dažnai viskas, ko reikia, kad pasisektų, - tai informacija. Planuoju parašyti knygą apie tai, kaip vykti į Norvegiją, ką ten daryti, ko nedaryti, kaip kurti verslą.

- Kokių nors teigiamų pokyčių Lietuvoje, kurie paskatintų emigrantus grįžti, matote?

- (Ilga pauzė.) Gerokai daugiau pigių skrydžių, lengviau aplankyti tėviškę. Nors atostogauti Lietuvos kurortuose, tiesa, vis tiek labai brangu, pigiau atostogas praleisti, pavyzdžiui, Ispanijoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"