TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Nuo vaikų smūgių motinos ginasi meile

2009 10 17 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Moterys, į degradavusių sūnų ir dukrų smurtą pasirinkusios vienintelį atsaką - motinišką meilę ir pareigą, pasmerkia save nepritekliams, fizinėms ir dvasinėms kančioms, pažeminimui, o kartais net mirčiai.

Apie smurtaujančius suaugusius savo vaikus daugelis moterų kalba nenoriai. Anot psichologų, taip elgtis jas verčia baimė, gėda prieš aplinkinius ar nepagrįstas kaltės jausmas.

"Manau, kreiptis pagalbos išdrįsta tik kas dešimta moteris", - LŽ teigė Alytaus moterų krizių centro direktorė Angelė Barauskienė, turinti beveik dešimties metų darbo su smurto ir prievartos aukomis patirtį. Alytiškė neabejoja - jei moterys nebijotų viešai kalbėti apie jas slegiančias problemas, smurto šeimose sumažėtų perpus. Tačiau kol kas daugelis moterų linkusios geriau tyliai kentėti, negu svetimiems parodyti šeimos skaudulius. Iš kelių šia tema LŽ kalbintų moterų tik viena neprieštaravo, kad būtų paminėtas jos tikras vardas ir pavardė.

Praranda šeimą

Prieš motinas dažniausiai linkę smurtauti tie sūnūs, kurių gyvenimas nenusisekė. Dažniausiai susiklosto tipiška situacija. Sukūrę savas šeimas vaikai nebenori būti po vienu stogu su motinomis (tais atvejais, kai tėvai mirę arba sukūrę kitas šeimas), o gyventi atskirai neturi galimybių. Tada motinos skuba ištiesti pagalbos ranką. Savo erdvius ir tvarkingus butus užleidžia jaunoms šeimoms, o pačios persikelia gyventi į mažesnį arba kuklų bendrabučio kambarėlį.

Motinos nuoširdžiai tiki, kad atsisakydamos patogesnio gyvenimo dėl vaikų ir anūkų gerovės elgiasi teisingai, esą tokia jų pareiga. "Tačiau taip besielgdamos moterys visiškai pamiršta save, savo poreikius", - LŽ sakė psichologė Daiva Česnulevičienė.

Viskas apvirsta aukštyn kojomis, kai sūnūs pradeda piktnaudžiauti alkoholiu. Daugelis žmonų, kol vyrai turi darbą ir bent minimaliai rūpinasi šeimos reikalais, taikstosi su šia blogybe. Tačiau kai tik šeimos galva pamina maitintojo pareigą ir pradeda smurtauti prieš žmoną bei vaikus, kai ramus miegas tampa tik prisiminimais ar svajone, žmonos kantrybė trūksta ir nevykėlis vyras išgrūdamas lauk iš namų. Nebeturėdamas, o dažnai nė neieškodamas išeities iš susidariusios situacijos, jis apsigyvena pas senutę motiną ir tampa jos išlaikytiniu.

Reikalauja pinigų

Aštuntą dešimtį pradėjusi alytiškė Raisa Paškova nebijo atskleisti nei savo pavardės, nei savo išgyvenimų. "Neturiu ko slėpti", - tvirtino moteris. R.Paškova jau gerą dešimtmetį kenčia nuo 40 metų sūnaus smūgių. "Išlaikau sūnų iš savo pensijos, nes jis niekur nedirba. Visos jo pajamos - pinigai, gauti už parduotą metalo laužą ir iš kraujo donorystės. Tačiau iš tokių lėšų nepragyvensi", - teigė alytiškė. R.Paškovai didžiausia bėda ne tai, kad senatvėje reikia rūpintis suaugusiu sveiku sūnumi, o jo priklausomybė nuo alkoholio. Anot moters, jos sūnus beveik kasdien į namus grįžta girtas. Gerai, jei ramiai nusiteikęs su visais drabužiais įvirsta į švarią lovą. Jei ne - vakaras tampa košmaru. Kai sumušta motina atsisako duoti pinigų alkoholiui, keturiasdešimtmetis iš namų vagia daiktus ir juos pusvelčiui pardavinėja. Nuo šito R.Paškova nepajėgia apsisaugoti. "Žurnalinį staliuką, fotelius, sofą supykęs išmetė pro antro aukšto langą, net nesivargino nešti laiptais. Įsitikinęs, kad sugadintų baldų niekas nepirks, sūnus juos sudegino", - pasakojo senutė.

Moteriai itin suspaudžia širdį, kai kartais užsukusi į svečius pas pažįstamus pamato jai priklausiusius kilimus ir kitus daiktus. Nors R.Paškovą kasdien kamuoja nerimas, ji neketina keisti savo gyvenimo. "Būtų gerai, jei jis išeitų gyventi kitur, bet pati nevysiu. Juk savas vaikas, savas kraujas", - su likimu susitaikiusi senutė.

Aldona (vardas pakeistas, pavardė redakcijai žinoma - aut.) tarsi iš naujo išgyveno patirtą siaubą pasakodama, kaip vienturtis jos sūnus, kurio šeimai moteris paliko gerai įrengtą ir sutvarkytą trijų kambarių butą, koneveikdamas ją bjauriausiais žodžiais už plaukų tempė bendrabučio koridoriumi. Laimė, į pagalbą atskubėjo kaimynai, kitaip neaišku, ar tąkart Aldonai būtų pavykę gyvai ištrūkti iš sužvėrėjusio sūnaus rankų. Jo įniršį motina sukėlė atsisakiusi paskolinti pinigų pilstukui.

Bronislavą (vardas pakeistas, pavardė redakcijai žinoma - aut.) nuo įsisiautėjusio sūnaus išgelbėjo draugė. Moteris spėjo jai paskambinti, kai girtas pusamžis sūnus siautėjo jos namuose ieškodamas pinigų. Bronislavos draugė įžengė pro duris kaip tik tuo metu, kai sūnus motiną jau buvo pasirengęs išstumti iš penkto aukšto balkono. Lieka tik spėlioti, kaip būtų pasielgęs Bronislavos sūnus, jei ne svetimo žmogaus pasirodymas. Patirti to, ką jai teko išgyventi per amžinybe virtusias akimirkas kybant ore, Bronislava nelinkėtų nė vienam žmogui.

Paklaustos, kodėl po tokio žiaurumo proveržio nesikreipė pagalbos į policiją, neišvijo sūnų lauk, visos garbaus amžiaus motinos atsakė vienodai: "Jis mano vaikas. Negaliu taip pasielgti."

Psichologė D.Česnulevičienė pažymėjo, kad taip savo pareigą suvokiančioms motinoms nėra nieko, ko jos negalėtų iškęsti dėl savo vaikų. "Tačiau iš tikrųjų jos nepasitiki savimi ir bijo prisiimti atsakomybę už save, savo ateitį", - teigė psichologė.

Jai pritarė Alytaus moterų krizių centro vadovė A.Barauskienė: "Moterys įsitikinusios, kad Dievas davė tokį kryželį, todėl turinčios jį nuolankiai nešti iki gyvenimo pabaigos."

Tačiau kai kurios motinos prisipažįsta, kad vien rūpinimasis suaugusiu vaiku neužpildo dvasinės tuštumos. "Aš jį maitinu, rengiu, apskalbiu, bet kaip motina nieko nereiškiu", - apgailestavo R.Paškova.

Nori tik pagąsdinti

Nors ir labai apmaudu, padėti žmogui prieš jo paties valią neįmanoma. "Iš daugybės moterų, kurios atėjo į krizių centrą dėl smurto šeimoje, tik viena ryžosi kreiptis į teismą", - teigė A.Barauskienė. Dauguma smurtą patiriančių moterų norėtų, kad kas nors kitas išspręstų jų problemas, pačios imtis ryžtingų veiksmų neketina.

"Vienos sūnaus smurtą patiriančios moters artimieji pasakojo, kad neapsikentę nenaudėlio siautėjimų patys jį apkūlė. Tačiau rezultatas buvo apgailėtinas - smurtautojui tokia pamoka buvo nė motais, o motina liejo graudžias ašaras, kad sūnui iškaršė kailį", - pasakojo Alytaus rajono Miroslavo seniūnijos seniūnas Jonas Juravičius.

Anot jo, kaimo moterys dažniausiai guodžiasi sekmadieniais atėjusios į bažnyčią, nes bijo į namus kviestis valdžios atstovą, kad nesukeltų sūnų įniršio. "Aš jas suprantu. Kartą pasiūliau moteriai rašyti pareiškimą policijai, kad griežčiau sudrausmintų smurtaujantį sūnų, bet ji kategoriškai atsisakė, nes sūnus pareiškė, jog tada ją užmuš, namus padegs, o pats pasikars. Nė vienas iš mūsų nesuabejojome, kad grasinimai būtų įvykdyti", - sakė J.Juravičius.

Miesto gyventojos šiek tiek drąsesnės, tačiau ir jos nenori, kad kas nors nuskriaustų net ir patį blogiausią vaiką. "Per dieną budėtojas užregistruoja bent vieną, o neretai ir kelis pranešimus apie smurtą šeimoje. Tokių pranešimų itin padaugėja tomis dienomis, kai mokamos pensijos", - teigė Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai Simona Ludavičiūtė.

Anot jos, daugelis skriaudžiamų moterų dažniausiai kviečia policiją dėl to, kad pareigūnai atliktų baubo vaidmenį, o ne imtųsi konkrečių veiksmų prieš smurtautoją. "Kol nukentėjusioji nepateikia pareiškimo, negalima pradėti ikiteisminio tyrimo. Džiugina nors tai, kad po pareigūnų pasirodymo mušeika keliems mėnesiams apsiramina", - teigė S.Ludavičiūtė.

Priežastys - vaikystėje

Priežastys, kodėl moterys susitaiko su smurtaujančiais vyrais ir vaikais, dažniausiai susijusios su vaikyste. Kadangi moters gebėjimas būti gera mama formuojasi jau vaikystėje, norint joms padėti išsivaduoti iš psichologinės priklausomybės nuo degradavusių sūnų, labai svarbu išsiaiškinti, ar bendraudamos su savo mama jos patenkindavo emocinius ir saugumo poreikius. Prasčiausiai save vertina tos, kurios bendraudamos su motina patirdavo kaltės jausmą. Moterys, kurioms vaikystėje trūko motiniško rūpesčio, netiesiogiai mėgina patenkinti šį poreikį globodamos savo sūnus ar vyrus, turinčius priklausomybę nuo alkoholio. Labai dažnai smurto aukos pačios prisiima atsakomybę už tai, kas vyksta. Jos turi nenumaldomą poreikį kontroliuoti vyrą ar sūnų ir save laiko tariamomis gelbėtojomis. Tačiau už viso to slypi nepasitikėjimas savimi ir baimė prisiimti atskomybę už savo ateitį. Giliai širdyje jos įsitikinusios, kad yra nevertos laimės. Dėl tokio suvokimo ir susitaikoma su "duotu kryžiumi", moterys jaučiasi esančios bejėgės pakeisti gyvenimą.

Būtina pagalba

Anot D.Česnulevičienės, efektyviausias būdas sustabdyti smurtautojus būtų pačių aukų aktyvesnis pasipriešinimas, tačiau be specialisto pagalbos jos negalėtų apsieiti. "Smurtą kenčiančioms moterims būtina psichologinė, socialinė pagalba, kad jos sugebėtų pajusti savo vertę ir atskleisti savo gebėjimus, o prireikus nebijotų ir nesigėdytų prašyti pagalbos. Moterys turi išmokti paisyti savo poreikių bei dalytis atsakomybę su kitais, dažniau sakyti "ne" ir imtis kurti savo, o ne vaikų ateitį", - teigė psichologė.

Ji pataria moterims vadovautis tokia nuostata: "Vaikų mes niekada nepakeisime, juos turime priimti tokius, kokie yra. Tik tada dings gėdos jausmas prieš kitus žmones ir ateis supratimas, kad suaugę vaikai patys atsakingi už savo gyvenimą."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"