TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Nusikaltėlius atsiimame, vaikus atiduodame

2015 06 12 6:00
Kristina Paulikė.  Asmeninio albumo nuotraukos

Vakarų Lietuvos tėvų forumo vadovė Kristina Paulikė - viena aktyviausių Norvegijos vaiko gerovės tarnybos „Barnevernet“ kritikių. Šis tėvų susivienijimas neseniai surengė protestą prie Norvegijos ambasados Vilniuje - buvo reikalaujama grąžinti toje šalyje iš tėvų atimtus mažuosius Lietuvos piliečius į tėvynę. K. Paulikė teigia, kad Lietuvos valdžia palieka juos likimo valiai.

Siekia atkreipti dėmesį

- Kodėl jus taip jaudina lietuvių bėdos Norvegijoje, kai pačioje Lietuvoje šeimos ir vaiko problemų - nors vežimu vežk?

- Mūsų šeimoje - septyni vaikai. Juos augindama suvokiau, kad nėra nieko skausmingesnio, kaip tėvams ir vaikams prarasti vieniems kitus. Gal todėl mano išsilavinimas ir veikla susiję su švietimu, ugdymu bei šeimos politika. Su bendraminčiais įsteigėme Vakarų Lietuvos tėvų forumą ir ėmėme raginti tėvus, šeimas, kad jie labiau įsitrauktų į šeimos politikos procesus, ugdytų savo ir vaikų pilietišką dvasią.

Situaciją dėl mūsų šalies piliečių problemų Norvegijoje stebime jau treti metai. Analizuojame su „Barnevernet“ susidūrusių šeimų likimus, skaitome žmogaus teisių ekspertų komentarus, nagrinėjame mokslinius tyrimus. Gegužės 30 dieną, neapsikentę Norvegijos vaiko teisių tarnybų savivalės, susivienijome su 15 Europos šalių ir surengėme protesto akcijas, kuriomis norėjome atkreipti visuomenės bei politikų dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus Norvegijoje. Nesakome, kad visa norvegų sistema yra bloga, tik norime paraginti atsakingas institucijas daugiau dėmesio skirti pažeidimams, kurių apstu kai kuriose komunose.

- Kai kas argumentuoja, kad lietuviai į Norvegiją vyksta savo noru, todėl patys yra atsakingi už pasekmes. Jie taip pat turėtų iš anksto pasidomėti svetimos šalies tvarka ir įstatymais.

- Negalime žmonių smerkti, kad jie išvažiuoja, tačiau jie turi žinoti, kur važiuoja ir kas jų ten laukia. Vis dėlto tai neatleidžia mūsų valdžios institucijų nuo atsakomybės rūpintis savo piliečiais, kad ir kur jie būtų. Nerimą kelia tai, kad į Norvegiją išvykusios emigrantų šeimos negauna reikiamos pagalbos iš atsakingų institucijų, o mūsų mažieji piliečiai nusavinami be galimybės sugrįžti į gimtinę.

Jungtinių Tautų (JT) vaiko teisių konvencija, kurią yra ratifikavusi ir Norvegija, ypatingą dėmesį skiria vaiko tapatybės išsaugojimui. 8 ir 9 straipsniai įpareigoja valstybes gerbti vaiko teisę išlaikyti savo tapatybę, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius. Jei iš vaiko neteisėtai atimama dalis ar visi jo tapatybės elementai, valstybės turi suteikti jam paramą ir apsaugą, reikalingą jo tapatybei kuo skubiau atkurti.

Konvencijoje draudžiama diskriminacija, numatoma vaiko teisė į kultūrą, religiją ir kalbą, nurodoma, kad vaikų, netekusių galimybės gyventi savo šeimoje, jei tik įmanoma, auklėjimas turėtų būti tęsiamas, ypač atsižvelgiant į etninius, kultūrinius ir kalbinius jų kilmės aspektus. Kitaip tariant, jei vaikas atimamas iš tėvų, pirmiausia turi būti svarstomas jo atidavimas giminaičiams, tautiečiams ir tik galiausiai - patiems norvegams, kurie dažniausiai atsisako mokyti vaikus net jų gimtosios kalbos.

Bylos rodo, kad „Barnevernet“ beveik visais atvejais pažeidžia konvencijos 8 ir 9 straipsnius, o tų pažeidimų niekas nekontroliuoja ir nefiksuoja. Apie tai ne pirmus metus kalba garsūs Norvegijos teisininkai, JT Vaiko teisių komitetas, o ką jau šnekėti apie Norvegijos pralaimėtas bylas Europos Žmogaus Teisių Teisme.

Valdžia - pasyvi

- Lietuvos valdininkai aiškina, kad susigrąžinti mažuosius piliečius nėra kaip: trūksta tarpvalstybinio teisinio reguliavimo, be to, Norvegija nereaguoja net į oficialius laiškus. Kartu iš atsakingų asmenų girdėti teiginių, jog norvegiška vaiko teisių apsauga yra pavyzdys Lietuvai.

- Norvegija nėra ratifikavusi 1996 metų Hagos konvencijos ir su niekuo nesudaro dvišalių sutarčių, kurios reglamentuotų vaikų grąžinimą į kilmės šalį. Kiek žinoma, rudenį Norvegija ketina nagrinėti šios konvencijos ratifikavimo klausimą, tačiau procesas gali užtrukti. Taigi šiuo metu tarsi nėra teisinio mechanizmo Norvegijos atimtiems vaikams atgauti. Vilties būtų, jei valdžios institucijos imtųsi dvišalio dialogo.

Nerimą mums kelia tai, kad Lietuvos vaiko teisių institucijos Norvegijos sistemą laiko pavyzdžiu ir net siekia ją perimti. Keliame klausimą, kodėl vaiko teisių pažeidimais garsėjanti šalis mums turi būti pavyzdys?

Jei valstybės prioritetas yra emigrantų sugrąžinimas, kodėl užsienyje esančių mažųjų mūsų piliečių susigrąžinimas nėra valstybės prioritetas? Kaip parodysime savo žmonėms, kad jie reikalingi Lietuvai?

- Kaip manote, kodėl Lietuvos valdžios reakcija tokia vangi ir kodėl dėl prarastų vaikų lietuviai patys apkaltinami kaip smurtaujantys ir nemokantys auklėti savo atžalų?

- Kodėl Lietuvos valdžia nesiima jokių priemonių, galima tik numanyti. Lietuvius apkaltinti smurtu yra paprasčiau, nes taip nusimetama visa atsakomybė, kad nereikėtų užsikrauti papildomos rūpesčių naštos, ypač jei tai susiję su šalimis, kurios yra labai naudingos Lietuvai. Politikai šnabžda, kad negalima pyktis su strateginiu partneriu. O aš atsakau: jei mano partneris daro klaidas, ir aš negaliu jam duoti pastabos, tai nesame jokie partneriai, nes šalių partnerystė yra grindžiama lygiateisiškumo, geranoriškumo ir pagarbos teisėtiems interesams principais.

Tai, jog Lietuvos valdžia nesirūpina savo šalies piliečiais ir leidžia galingesnėms ir turtingesnėms šalims su mumis daryti ką nori, rodo, kad mes esame silpna šalis, mus tarsi kankina nevisavertiškumo kompleksas. Jei patys savęs negerbsime, tai ir mūsų negerbs. Prieš kurį laiką skubiai, be jokių diskusijų su Norvegija buvo pasirašytas susitarimas dėl kalinių, Lietuvos piliečių, perdavimo. Taigi nusikaltėlius atsiimame, o savo vaikus paliekame Norvegijai...

- Kaip vertinate kai kurių mūsų nevyriausybinių organizacijų pagyras „Barnevernet“ veiksmams, jų pasirašytą viešą tos sistemos palaikymą ir net džiaugsmą TV eteryje, kad iš lietuvių tėvų atimti vaikai užaugsiantys laimingi pas norvegus globėjus?

- Analizavau, kokios organizacijos ir asmenys liaupsina Norvegijos vaiko teisių sistemą. Keista, tačiau atlikti moksliniai tyrimai, įrodę "Barnevernet" sistemos žalą vaikų psichikai, JT Vaiko teisių komiteto kritika, pralaimėtos bylos Strasbūro teisme šios sistemos gerbėjų neįtikino. Be to, pastebėjau labai įdomią tendenciją: nevyriausybinės organizacijos, kurios gauna finansavimą iš norvegiškų fondų, buriasi į kažkokias koalicijas ir bando visuomenei įrodyti, kad Lietuvoje klesti baisus smurtas prieš vaikus, todėl privalu perimti norvegišką vaiko teisių apsaugą.

Tos pačios organizacijos visiškai neakcentuoja, jog būtina dirbti su šeimomis, šviesti tėvus, kad jie taptų sąmoningesni, pozityvesni - visas dėmesys skiriamas globos pertvarkai, globėjų ruošimui ir t. t. Tos pačios organizacijos siekia dalyvauti darbo grupėse, rengiančiose įstatymus, susijusius su vaiko teisėmis, šeimos politika, ir štai gauname norvegiškus įstatymų, programų, strategijų analogus. Mano manymu, jos turi "atšūkauti" už gaunamus pinigus, todėl objektyvumo iš tų žmonių tikėtis sunku. Be to, man kyla klausimas, ar per dosniai finansuojamas nevyriausybines organizacijas viena valstybė gali daryti įtaką kitos valstybės įstatymų leidybai? Lyg ir suvereni valstybė esame. Man tai panašu į tam tikrą lobizmo formą.

- Tvirtinama, jog Lietuvoje iš tėvų paimama gerokai daugiau vaikų nei Norvegijoje. Taigi neaišku, ko lietuviai taip piktinasi, verčiau pirma susitvarkytų savo darže. Taip pat nuolat girdime, kad Norvegijos vaikai auga laimingiausi pasaulyje.

- Nebegalime matyti oficialios, tikslios Norvegijoje nuo 2012 metų paimtų vaikų statistikos. Yra tik keistos skaičių manipuliacijos. Dar šių metų vasarį lietuviškuose socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo lentelė, vaizduojanti neva vos šimtus siekiantį Norvegijoje iš tėvų atimamų vaikų skaičių. Pagrindinę klaidą joje lėmė tik nuolatinės globos skaičiavimas, nes absoliuti dauguma atvejų Norvegijoje yra formaliai laikomi laikinąją globa. Galime numanyti, kad Norvegija, painiodama laikinosios ir nuolatinės globos skaičius, bando nuslėpti tikrąjį atimamų vaikų mastą.

Pritariu tam, kad visada turime rūpintis pirmiausia savo daržu, bet argi mūsų piliečiai užsienyje nėra mūsų daržas? Juk Konstitucijos 13 straipsnis nurodo, kad Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje.

Kalbėdama apie laimingus Norvegijos vaikus užduosiu vieną klausimą: ar būdami vaikais norėjote neturėti jokių pareigų, tik kad būtų tenkinami visi jūsų norai, perkama viskas, ko jūs tik užsinorite, ir t. t.? Aš tikrai būčiau jautusis pačiu laimingiausiu vaiku. Tik kaip nepareigingi ir neatsakingi vaikai, turintys vien teises, gali užaugti pareigingais tėvais?

Tema nušviečiama vienpusiškai

- Neseniai vėl pasiekė žinia, kad tėvams nepavyko pagrobti iš globėjų savo vaikų ir išvežti iš Norvegijos į Lietuvą - jie buvo sulaikyti policijos, o du mažamečiai broliukai paslėpti nežinia kur. Šis faktas nesulaukė didesnio atgarsio nei mūsų žiniasklaidoje, nei valdžioje. Ką tai rodo?

- Jei pamenate, dar prieš kelis mėnesius lietuvių ir jų vaikų bėdos Norvegijoje buvo įdomios tiek žiniasklaidai, tiek politikams, o dabar drąsieji politikai visiškai nutilo. Pastarosiomis savaitėmis įvykiai, susiję su šia tema, nušviečiami vienpusiškai, kažkodėl vis dažniau išklausoma tik Norvegijos ambasadoriaus pozicija, o į tos šalies vaikų teisių sistemos problemas linkstama reaguoti kone apsimetant, kad jų nėra.

Man tai kelia didelį nerimą, nes galiu įtarti, kad šią temą norima marginalizuoti ir numarinti, paliekant užsienyje gyvenančius Lietuvos piliečius likimo valiai. Norvegijos ambasada Lietuvoje yra pasamdžiusi ryšių su visuomene kompaniją savo šalies įvaizdžiui gerinti. Suprantama, kad žiniasklaida mieliau spausdins tai, už ką sumokama.

- Ką siūlytumėte daryti, kai Norvegija, regis, neketina keisti savo elgesio kitų valstybių piliečių atžvilgiu?

- Nesiruošiame Norvegijos perauklėti, tačiau kartu su kitomis šalimis galime bent jau paraginti ją kuo skubiau ratifikuoti 1996 metų Hagos konvenciją ir atkreipti dėmesį į JT vaiko teisių konvencijos pažeidimus, kurie yra akivaizdūs.

Lietuviams siūlau labai gerai pagalvoti, ar verta emigracijai rinktis Norvegiją. Nebent ketinama vykti be vaikų. O ten su atžalomis tebesantiems tautiečiams patarčiau jei ne kuo skubiau grįžti į Lietuvą, tai bent jau persikelti į šeimai saugesnę šalį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"