TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Nusižeminus atsiverti visam pasauliui

2008 02 23 0:00
J.Rodriguezas Carballo tikina, kad pranciškonai šiais laikais - "prasmės elgetautojai".
LŽ archyvo nuotrauka

Lietuvoje lankėsi pranciškonų ordino generalinis ministras Jose Rodriguezas Carballo. Jis pabrėžė, kad Dievas - ne kliūtis žmogaus saviraiškai, priešingai - jo kelias į asmenybę.

Tai buvo antra J.Rodriguezo Carballo viešnagė mūsų šalyje, tačiau kaip vienuolijos vadovas jis atvyko pirmąkart. Generolas ministras sutiko pasidalyti savo mintimis.

- Kaip jaučiatės Lietuvoje?

- Kaip namie, tarp savo brolių.

- Kokį įspūdį paliko brolių pranciškonų provincija?

- Žinodamas, kaip ji atgimė, sakau - tai stebuklas. Šiame krašte Dievas įvairiais būdais siekia išpildyti savo planą. Naujų, gaivių jėgų, jaunų žmonių, turinčių pašaukimą, atėjimas 1992 metais buvo tarsi pirmapradis išėjimas iš pogrindžio. Manau, pranciškonai Lietuvoje turi ateitį.

- Koks jūsų vizito tikslas?

- Noriu įkvėpti savo brolius XXI amžiuje gyventi evangelinį gyvenimą. 2009-aisiais švęsime 800 metų pranciškonų vienuolijos jubiliejų.

- Skelbti Evangeliją 1209 metais vienuolija pradėjo kaip elgetaujančių "basųjų" brolių ordinas. Kaip šiais laikais jums sekasi išlaikyti šią dvasią?

- Tada aplinkybės juos vertė būti neturtingus. Ir praeityje, ir šiandien mūsų pašaukimas ir veiklos forma išliko tokia pat - brolija. Turime gyventi kaip šventas ženklas visuomenėje. Pranciškonas privalo nusižeminti ir eiti tiek pas silpnuosius, tiek pas galinguosius - atsiverti visam pasauliui. Sutarėme būti "prasmės elgetautojais", ieškotojais. Ieškoti patys ir padėti kitiems ją atrasti.

- Ką norėtumėte tarti šiuolaikiniam žmogui?

- Remdamasis šv. Pranciškumi noriu pasakyti: nieko nėra aukščiau virš mūsų - tik Viešpats. Šiandien visuomenė gyvena slėpdama Viešpaties buvimą. Norima išstumti Dievą iš gyvenimo, todėl mūsų pareiga darbais ir žodžiu liudyti jį. Dievas - ne kliūtis žmogaus saviraiškai, priešingai - jo kelias į asmenybę.

Taip pat linkėčiau pasauliui brolybės. Dabar jis pasidalijęs, susiskaldęs, susisluoksniavęs. Galime gyventi kartu, taikiai, nors esame nevienodi ir turime skirtingą požiūrį. Toks yra pranciškonų brolijos pavyzdys.

- Prisidėti prie pranciškonų ordino ryžtasi palyginti daug jaunuolių. Tačiau žinome, kad nemažai narių broliją ir palieka. Kodėl?

- Mūsų gyvenimo esmė - Evangelija. Ji nėra praeitis, Dievo žodis aktualus ir šiandien. Tiesa, dabartinėje visuomenėje gyventi pagal Evangeliją nelengva. Reikalaujame radikalumo, atsižadėjimo. Mūsų visuomenė labai trapi. Tokia yra ir nemaža dalis į broliją ateinančių jaunuolių. Nežiūrėkime į skaičių, matykime gyvenimo kokybę.

- Šv. Pranciškus buvo tiltų tarp krikščionybės ir islamo statytojas. Kuo šiandien galėtų pasitarnauti pranciškonai dėl šių religijų sutarimo?

- Savo kelionę į kitas civilizacijas pradedame nuostata, kad Dievas yra vienas visiems žmonėms ir religijoms. Apeiname priešybes ir tada niekas netrukdo susitikti su kitų pažiūrų atstovais.

- Pranciškonai - visų sakralinių krikščionybės vietų Šventojoje žemėje saugotojai.

- Daugiau kaip 700 metų esame Katalikų Bažnyčios įpareigoti saugoti šventąsias vietas. Šventoji žemė buvo tarsi pirmoji pranciškonų ordino provincija. Musulmonų kultūros apsuptyje išlikome iki šių dienų. Daug vienuolijų buvo įžengusios ten, bet nė vienai nepavyko išsilaikyti. Nes žemesnieji broliai ten ėjo ne kaip viešpačiai, o kaip tarnaujantieji: krikščionims - dvasiniame, o kitiems - socialiniame gyvenime. Mūsų mokyklas Šventojoje žemėje lanko katalikai, kitų krikščionybės konfesijų ir musulmonų vaikai. Pastarųjų jose daugiausia. Jie mus labai gerbia. Prieš savaitę lankiausi Sirijoje. Bažnyčioje aukojome šventas Mišias. Ji buvo pilnutėlė. Tada pamaniau: "Kiek daug katalikų." Kai pradėjome žegnotis, žiūrime, kad jų ne tiek jau ir daug - susirinkusieji ėmė žegnotis skirtingai, kaip liepia jų tikėjimas. Pranciškonų ordino paskirtis - ne diskutuoti, o gyventi konkrečiai.

- Kodėl pasirinkote pranciškono kelią?

- Nuo pat mažumės jaučiau, kad Dievas mane kviečia. Norėjau tapti panašus į vieną pranciškoną, buvusį mamos bendramokslį. Kai jis atvykdavo į kaimelį, užsukdavo ir pas mus. Nuo vaikystės sakydavau, kad noriu būti toks kaip jis - labai paprastas, kupinas džiaugsmo ir draugiškas.

Vėliau įstojau į Pranciškonų seminariją, ir Dievas leido man suprasti, jog šis kelias skirtas man. Praėjo 35 metai nuo to laiko, kai daviau amžinus vienuolystės įžadus, bet nė karto nesuabejojau savo pasirinkimu. Nemanykite, kad šiame kelyje nepatyriau sunkumų. Kaip ordino generalinis ministras galiu pasakyti: gyvenimas nėra paprastas. Tačiau esu laimingas. Noriu gyventi ir mirti kaip tikras pranciškonas - prašau to Viešpaties kiekvieną dieną.

Žvelgiame į ateitį su viltimi. Lankydamas brolius, pasklidusius po visą pasaulį, matau didelių stebuklų. Esama tiek daug šventumo ir ištikimybės. Tos vertybės, kitaip nei skandalai ar paskalos, neskelbiamos laikraščiuose, nerodomos per televiziją. Popiežius Benediktas XVI sako: "Lūžtančio medžio garsas užgožia miško ošimą. Tačiau svarbiausia, kad visi kiti miško medžiai lieka stovėti kaip stovėję." Galiu paliudyti, jog tai tiesa.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"