TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Nuvytę pagarbos žiedai A.Brazausko mokykloje

2006 05 30 0:00
Mokytoja Adelė Stanulienė mokyklos parke 1974-ųjų pavasarį.
Asmeninio albumo nuotrauka

Kaišiadorių vidurinė mokykla, pavadinta pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko vardu, išgyveno skaudžią netektį. Balandžio 7-ąją nustojo plakti mokytojos Adelės Stanulienės širdis. Jos visas gyvenimas prabėgo Kaišiadoryse, o mokyklai ji atidavė per 50 metų. Ji buvo ir premjero Brazausko klasės auklėtoja.

Mokytoja Adelė Stanulienė, sunkios ligos kamuojama paskutinius mėnesius gulėjo slaugos ligoninėje. Ji - pirmoje palatoje, jos vyras Vytautas Stanulis - ketvirtoje. Vyrą išrašė, jis parvyko namo. Sielojosi, kad ligoninėje liko žmona, kuriai buvo reikalinga rūpestinga slauga. "Neįvykdžiau žmonos noro. Ji taip prašėsi namo. Visada sakė, kad norėtų mirti namuose", - apgailestavo Stanulis, dar ir dabar sunkiai vaikštantis po kojos lūžio. Balandžio 5-ąją mokytojai Adelei sukako 79-eri. Palatą papuošė gėlės. Po dviejų dienų tyliai ir ramiai mokytoja išėjo amžinatvėn. Apie paskutinę jai atiduotą pagarbą bei laidotuves ilgai netilo kalbos Kaišiadorių mieste.

Skaudus atsiskyrimas

Visą gyvenimą atidavusi vienai mokyklai mokytoja Stanulienė tapo ir jos istorijos dalele. Čia, Kaišiadoryse, jos gimtinė. Čia ji baigė pradžios mokyklą, gimnaziją. Čia ji - jaunutė mokytoja - pradėjo dirbti progimnazijoje. Dirbdama baigė mokslus ir visą gyvenimą kaišiadoriečių vaikus mokė gamtos pažinimo, biologijos. Gyveno su mama dviese savuose namuose Žemaitės gatvėje. Tėvelis - prieškario Lietuvos inteligentas, karininkas buvo represuotas, ištremtas į lagerį. Jis ir mirė tremtyje. Pokario audros į Kaišiadoris atginė jauną mokytoją Vytautą Stanulį, ieškojusį miestelio netoli didžiųjų miestų Vilniaus ir Kauno. Jam norėjosi, kad iš ten, kur apsigyvens, važiuotų traukiniai. Savo kraštą jis turėjo palikti vengdamas tremties - tėvai jau buvo išvežti į Sibirą. Atvažiavęs į Kaišiadoris, čia ir liko. Susipažino su jauna mokytoja Adele. Ateidavo pagelbėti dviem moterims ūkio darbuose. Neilgai truko draugystė, jiedu sukūrė šeimą ir jau trise gyveno Adelės mamos namuose. Gimusį sūnelį pavadino Vytautu. Adelė ir Vytautas Stanuliai nugyveno gražų ir prasmingą gyvenimą, atšventė auksines vestuves. "Sakoma, kad žmogus yra savo likimo kalvis. Netikiu tuo, nes gyvenime nesutikau kalvio, kuris kaltų likimą. Ar mano žmona galėjo valdyti likimą? Manau, kad ne. Paskutiniai metai, savaitės ir dienos buvo liūdnos. Dėl ligos Adelei išsitrynė atmintis. Visiems, kurie buvome su ja, buvo sunku. Bet dar liūdniau ir sunkiau sugrįžti į namus, kuriuose nebeliko Adelės. Grįžau tarsi ne į tuos namus. Sakoma, kad žmogus tiek kartų miršta, kiek netenka artimųjų. Man šis atsiskyrimas labai skaudus", - pasakojo Vytautas Stanulis. Vyras prisipažino norėjęs tarti žodį laidotuvių metu, tačiau jį sustabdęs sūnus sakė, kad netinka jam kalbėti.

Paskutinė valia

Mokytojos paskutinė valia - palaidoti ją Vilionių kaimo kapinaitėse, šalia mamos. Ten ir įvyko paskutinis atsisveikinimas su Stanuliene. Prie kapo kauburėlio kalbą pasakė laidotuvėms vadovavęs kunigas. Žodį tarė mokytojos klasės draugė. Susirinkusiuosius nutvilkė spengianti tyla. Apie laidotuves kalbėjome su dauguma jos dalyvių - senųjų mokytojos kolegų, su kuriais ji kelias dešimtis metų dirbo ranka rankon. "Jutau didelę kaltę, - sakė mokytoja Palmira Motiejūnienė. "Pasikeitė laikai, pasikeitė tradicijos", - tikino mokytoja Genovaitė Radzevičienė, gyvenanti toje pačioje Žemaitės gatvėje, kaip ir Stanuliai. "Tos laidotuvės - mano širdies skausmas", - prisipažino Švietimo darbuotojų profsąjungos susivienijimo pirmininkė, mokytoja Irena Šimkūnaitė. Laidotuvių dalyvius nustebino, kad atsisveikinimo žodžio nepasakė Algirdo Brazausko vidurinės mokyklos atstovai. Juk šiai mokyklai visą širdies gerumą, kantrybę, žinias per daugiau nei 40 metų atidavė amžinybėn išėjusi pedagogė. Pasak mokytojos vyro Stanulio, visko reikia gyviesiems. "Mirusiajam nebesvarbūs žodžiai, paminklai, atjauta. To reikia gyviesiems", - sakė jis.

Įrašas darbo knygelėje

Mokytojos Stanulienės darbo knygelė - unikalus dokumentas, kuriame tėra du įrašai: "Priimta dirbti į Kaišiadorių gimnaziją mokytoja" ir "Atleista iš Kaišiadorių vidurinės mokyklos mokytojos pareigų, sukakus senatvės pensijos laikui". Mokytoja nepaliko mokyklos sulaukusi penkiasdešimt penkerių. Dirbo ilgokai ir būdama pensininkė, kol vyresniojo amžiaus pedagogų nebuvo pradėta prievarta stumti iš mokyklų. Švietimo reformuotojų grimasas teko iškęsti daugeliui mokytojų pensininkų. Su jais būdavo sudaromos darbo sutartys vieniems metams. Bent iki tol, kol neatsirasdavo naujas mokytojas. Be skrupulų būdavo tariama: "Viso gero". Tokį akibrokštą patyrė ilgametė lituanistė, puiki pedagogė Ona Masalskienė, prieš keletą metų atgulusi amžino poilsio. Jos laidotuvės tuomet irgi buvo ne mokyklos reikalas. Praėjusiais metais mirė pirmosios Kaišiadorių gimnazijos direktoriaus Domo Kalvelio žmona Irena Kaveckaitė-Kalvelienė, irgi dirbusi mokytoja. Palaidota šalia vyro, Kaišiadorių kapinėse. Ir tada Kaišiadorių vidurinė mokykla deramai nepagerbė respublikoje žinomos pedagogės, ilgus metus mokytojavusios Vilniaus M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. Liko jos ranka užrašytų atsiminimų pluoštelis, pavadintas "Kaišiadoryse - mano širdies dalelė". Iš tokių dalelių susideda istorija.

Paveldo dalis

Dabar vis pagarbiau kalbame apie paveldą. "Mano akimis, paveldas yra ir mokykla su savo istorija, ir mokytojai su savo gyvenimu", - įsitikinusi ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Motiejūnienė, itin gražiai prisiminusi savo kolegę ir draugę mokytoją Stanulienę. Laidotuvių išvakarėse eidama per miestelį mokytoja Motiejūnienė susitiko kaimynę Cvilikienę. Toji jai pasakė, kad Stanulienė buvo gera mokytoja. Neskirstė vaikų į turtingus ir vargšus, visi jai buvo vienodi. Auklėtiniai savo mokytoją prisiminė buvusią rūpestingą ir gerą.

Pasak mokytojos Motiejūnienės, sklaidant Stanulienės biografiją atgyja visa mokyklos istorija. "Ji čia mokėsi, baigė pradinę mokyklą, progimnaziją, o paskui pradėjo dirbti. Mokytoja itin rūpinosi, kad mokykla neprarastų sąsajų su savo garbinga praeitimi ir jos šviesuoliais. Ji pati rašė laiškus buvusiems mokytojams, skatino juos rašyti prisiminimus, nuolat kviesdavo į mokyklos renginius", - pasakojo Motiejūnienė. Dabar jai atrodo, kad mokykla nemažai praranda nepuoselėdama vertybių, padedančių ugdyti piliečius. "Mokytoja Adelė visada buvo pilietė, mokėjo apginti ir kitus, ir save".

Genutė Radzevičienė sušnekus apie mokytoją Stanulienę apsipylė ašaromis. Juodvi jungė ne vien ta pati Žemaitės gatvė ir netolima kaimynystė, bet ir artima draugystė. "Ja visada buvo galima pasitikėti. Ji stengėsi padėti kiekvienam, kam tik reikėjo tos pagalbos. Adelė mokėjo paskatinti jaunus mokytojus ir žodžiu, ir konkrečia pagalba", - dalijosi prisiminimais Genutė.

"Mano pirmoji klasės auklėtoja", - taip apie Stanulienę pasakė mokytoja Birutė Byčkovskaja ir pažėrė epitetų: įdomi, nuoširdi, taktiška. Stanulienė Birutei dėstė biologiją. Gal todėl, kad mylėjo auklėtoją, mergina irgi pasirinko studijuoti biologiją. Baigusi studijas grįžo į tą pačią Kaišiadorių vidurinę mokyklą. "Ji ir toliau buvo mano mokytoja, su kuria nuolat tardavausi, konsultuodavausi. Kartu gaminome vaizdines priemones, gražinome ir tvarkėme aplinką", - sakė Byčkovskaja. Ir dabar šalia mokyklos plačiai ištiesusi skarotas šakas auga didžiulė eglė. Ją prieš keletą dešimtmečių pasodino mokytoja Stanulienė.

Mokyklos pozicija

Algirdo Brazausko vidurinė mokykla neatidavė deramos paskutinės pagarbos savo mokytojai. Ją pagerbė ir paskutinėn kelionėn palydėjo mokytojai pensininkai, buvę jos kolegos, buvę mokiniai, auklėtiniai, buvę klasės draugai. Tiesa, mokyklos valdžia tarsi ir atliko savo priedermę: laidotuvių išvakarėse atvyko nešinas vainiku mokyklos direktorius, jo pavaduotojos. Artimieji paprašė autobuso. Mokykla šįkart nesiryžo prašyti užmokesčio, bet kiek anksčiau laidojant pedagogę, paprašė susimokėti už nuomą. Pašnekinome mokyklos direktorių Stanislavą Berniką.

- Kaip manote, ar mokykla deramai pagerbė paskutinėn kelionėn lydint mokytoją Stanulienę?

- Sunku vertinti. Vieni sakys, kad deramai, kitiems atrodys, ne. Mokytojai, kiek galėjo, dalyvavo laidotuvėse. Tai žmonių bendro supratingumo reikalas.

- Bet laidotuvėse buvo pasigesta dabartinių mokyklos darbuotojų...

- Laidotuvės vyko per patį pamokų karštymetį. Kas nedirbo, kas galėjo, tas nuėjo. Mes nunešėme vainiką.

- Ar mokykla įsipareigojusi padėti artimiesiems artimo netekties valandą?

- Mes galime padėti tiek, kiek tai atsispindi kolektyvinėje sutartyje. Tiesa, senosios sutarties galiojimas baigėsi, dabar rengiama nauja sutartis.

- Tai ir autobusą siųsdami į laidotuves prašote artimųjų susimokėti?

- Jeigu taip numatyta sutartyje.

- Kodėl neatsirado nė vieno pedagogo, kuris būtų pasakęs atsisveikinimo žodį mokyklos vardu?

- Aš išvakarėse buvau pagerbti mokytojos, tačiau iš artimųjų niekas neprašė, o siūlytis nesisiūliau. Gal artimieji nenorėjo.

- Ar informavote apie laidotuves ir mokytojos mirtį premjerą Algirdą Brazauską?

- Ne.

- Bet jūs žinote, kad mokytoja Stanulienė buvo jo auklėtoja?

- Taip, žinau.

Vadinasi, net mokyklos vardas niekuo neįpareigoja.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"