TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

NVO atstovai: „Uždarę vaikų globos namus, beglobių vaikų skaičiaus nesumažinsime“

2016 07 28 8:00
Pixabay.com nuotrauka

Nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovai teigia, kad vykdant institucinę vaikų globos namų pertvarką orientuojamasi tik į vaikų globos namų uždarymą ir klaidingai manoma, kad tai padės sumažinti beglobių vaikų skaičių Lietuvoje, nors tam visiškai nepasirengusi visuomenė. 

Iš tiesų, anot nevyriausybininkų, reikia užtikrinti kompleksines socialines paslaugas kiekvienoje savivaldybėje ir ne tik socialinės rizikos šeimoms, kad kiekviena šeima gautų reikiamą pagalbą ir vaikams netektų palikti jų biologinių šeimų. Taip pat būtina stiprinti įtėvių ir globėjų sistemą, žmones skatinti įsivaikinti vaikus ne didinat jiems išmokas, o tinkamai ruošiant juos būti tinkamais globėjais.

„Kai vaikai paimami iš socialinės rizikos šeimų ir patenka į didelę institucinę globos sistemą, tai galima palyginti su agurkų auginimu agro firmoje. Vaikus paimti iš biologinių šeimų ir juos uždaryti, kad ir bendruomeniniuose namuose, patogiau tik valstybei, bet vaikui nuo to tik blogiau. Todėl turi atsirasti vis daugiau bendruomeninių lydinčių paslaugų, globėjų ir įtėvių sistema, tokios paslaugos turi būti teikiamos atokiuose mažuose kaimuose, seniūnijose. Turi būti dirbama su visa šeima, kad vaiko nereikėtų iš jos paimti“, – trečiadienį surengtoje spaudos konferencijoje teigė NVO vaikams konfederacijos direktorė Elena Urbonienė.

Pasak NVO vaikams konfederacijos direktorės E. Urbonienės, NVO organizacijų vaidmuo yra vienas svarbiausių institucinės vaikų globos pertvarkoje.

E. Urbonienė vadovauja organizacijai, kuri jungia daugiau nei 85 nevyriausybines organizacijas, besirūpinančias vaiko gerove, teikiančias visokeriopą pagalbą šeimoms. Ji teigia, kad pirmiausia reikia keisti valstybės ir savivaldybių požiūrį į nevyriausybines organizacijas ir jų teikiamas paslaugas.

„Dabar savivaldybės dažnai sako: „Mes turime viską ir teikiame visas socialines paslaugas“. O tai reiškia, kad vienoje savivaldybėje yra viena poliklinika, viena mokykla, vienas socialinių paslaugų centras. Na, o jūs, kurie gyvenate kaimuose, kaip norite, taip galite atvažiuoti, bet mes organizuojam socialines paslaugas ir atliekam savo funkciją. Toks yra savivaldybių požiūris į socialinių paslaugų teikimą. Susiduriame su daugybe savivaldybių, kurios net sako, kad joms nereikia nevyriausybinių organizacijų, nes jos ir savarankiškai puikiai teikia visas socialines paslaugas“, – kalbėjo E. Urbonienė.

Ji taip pat pridūrė, kad dažnai pačios savivaldybės nesupranta šios vaikų globos pertvarkos esmės, joms „nuleidžiami“ tik formalumai, įstatymai, bet nėra jokio bendradarbiavimo tarp ministerijų, savivaldybių ir bendruomenių. E. Urbonienės teigimu, Vyriausybė pagaliau turi suprasti, kad reikia pirkti paslaugas iš NVO, nes jos esą supranta bendruomenių poreikius. Be to, pasak jos, siekdami įstoti į Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizaciją, turime pasiekti, kad Lietuvoje iki 2020 metų 15 procentų viešųjų paslaugų būtų teikiamos nebiudžetinėse įstaigose. Dabar, pasak E. Urbonienės, didžiausias viešųjų paslaugų pirkimo procentas yra Kazlų Rūdoje – 1 procentas. Visur kitur Lietuvoje jis nesiekia net vieno procento.

„Prieš mėnesį kreipiausi į Vyriausybę su prašymu, kad per socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, iš mūsų nevyriausybininkų pirktų deinstitucionalizacijos koordinavimo paslaugas, aiškinau, kad nevyriausybinės organizacijos teikia tokias paslaugas. Esame pajėgūs dirbti su savivaldybėmis, apmokyti jas, kalbėti su bendruomenėmis. Daugybė ministerijų yra atsakingos už vaiko gerovę – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija. Bet jos nesusišneka tarpusavyje. Pačios savivaldybės nesupranta, ko tikimasi iš jų per šią globos pertvarką, kreipiasi į mus prašydamos mokymų, konsultacijų“, – kalbėjo E. Urbonienė.

Sugriauname vaikų santykius

„Žiburio“ labdaros ir paramos fondo direktorės Kristinos Stepanovos teigimu, uždarant dabartinius vaikų globos namus visai nekreipiama dėmesio, kaip jaučiasi beveik visą savo vaikystę juose praleidęs, ten užaugęs vaikas.

„Pertvarka apima daug daugiau komponentų, tai nėra tiesiog vaikų globos namų uždarymas. Tokiuose namuose vaikas paprastai gyvena 10–12 metų, jis susikuria ten savo gyvenimą, turi mylimus draugus, mylimą auklėtoją ar savanorį, prie kurių prisirišęs – jie visi vaikui tarsi šeima, o mes staiga išplėšiam iš ten vaiką, apgyvendinam jį išnuomotame bute su kitais 5–6 vaikais ir sakom: „Dabar galit gyventi kaip visi normalūs žmonės“. Iš tikrųjų taip pasmerkiame vaiką antram praradimui – pirmą kartą jis paimamas iš jo biologinės šeimos, o antrą – sugriaunami jo artimi santykiai, kuriuos jis susikūrė gyvendamas globos namuose. Kaip galėsime garantuoti, kad vaikas ir toliau galės palaikyti jam brangius, daug metų kurtus ryšius?“, – sakė K. Stepanova.

Ji taip pat pridūrė, kad įrengiant naujus bendruomeninius namus vaikams ar jiems išnuomojant butus, labai svarbu tam paruošti, apmokyti, perspėti aplinkinius žmones, daugiabučio namo gyventojus. K. Stepanovos manymu, dar svarbiau apie iškeldinimą iš globos namų kalbėtis su pačiais vaikais, paaiškinti, kas vyksta, domėtis jų poreikiais.

„Nepasitardami su vaiku, nieko jam nepaaiškindami, neparuošdami jo tokioms permainoms, tiesiog perkeldami jį į kitą vietą kaip kokį daiktą, parodome, kad neatsižvelgiame į jo poreikius, nuomonę ir visada už jį patį nusprendžiame, kas vaikui geriausia. Aš keturiolika metų dirbu vaiko teisių srityje ir matau, kad vis dar turime labai mažai pagarbos pačiam vaikui. Be to, labai dažnai kalbėdami su bendruomenėmis, savivaldybėmis susiduriame su tuo, kad, pavyzdžiui, namo kaimynai nenori, jog šalia jų bute gyventų vaikai iš globos namų. Jie nėra pakankamai paruošti priimti vaikus, nesupranta, kodėl iki šiol buvo vaikų globos namai, o dabar staiga tie vaikai apsigyvena jų kaimynystėje“, – kalbėjo K. Stepanova.

Tvari įtėvių ir globėjų sistema

Pasak K. Stepanovos, siekiant, kad Lietuvoje vaikams netektų palikti savo biologinių šeimų, valstybės tikslas turėtų būti ne uždaryti globos namus, vaikus išblaškant į bendruomeninius butus, o išlaikyti kuo daugiau vaikų biologinėse šeimose, suteikiant visokeriopą pagalbą jų šeimai, vaikus paimti iš šeimos tik tada, kai vaiko gyvenimui ar sveikatai yra labai didelis pavojus. Įtėviai ir globėjai yra viena iš alternatyvių paslaugų, pas juos gali gyventi vaikai, kurie negali laikinai likti su savo biologiniais tėvais.

Tačiau, anot K. Stepanovos, svarbu būsimus įtėvius ir globėjus tinkamai apmokyti, paruošti juos globai ir motyvuoti ne padidintomis finansinėmis išmokomis, o taip pat teikti kompleksines paslaugas ir pagalbą.

„Didžioji dalis savivaldybių, siekdami žmones paskatinti tapti įtėviais ar globėjais, didina išmokas, tačiau tai nėra geriausias sprendimas. Šalia finansinės paramos turi būti užtikrintos ir prieinamos psichologinės ir socialinės konsultacijos, pagalbos sprendžiant vaiko elgesio iššūkius, pagalba krizių atvejais, teisinės paslaugos. Vaikai iš globos namų atsineša labai daug trauminių patirčių, daug vaikų yra patyrę smurtą, seksualinę prievartą. Vaikai, kurie visada buvo išduodami ir skriaudžiami suaugusiųjų, atėję į globėjų šeimas, yra linkę nepasitikėti suaugusiais ir jie tai parodo savo priešišku elgesiu“, – teigė K. Stepanova.

Vilniaus miesto savivaldybė yra pirmoji Lietuvoje, kuri pradėjo įgyvendinti šių paslaugų teikimą. Nuo šių metų kovo mėnesio bendradarbiaudama su „Žiburio“ labdaros fondu teikia tokias paslaugas, tiek jau vaikus įsivaikinusiems, tiek asmenims, kurie svarsto tokią galimybę. K. Stepanovos teigimu, esą dažnai žmonės nori įsivaikinti ir tikrai nori tapti globėjais, bet jiems trūksta informacijos, jie susiduria su baimėmis, kad nesugebės užpildyti dokumentų, sutvarkyti visų formalumų. Būtent savivaldybės turėtų užtikrinti tokią pagalbą, mokymus, kad žmonės būtų tvirtai užtikrinti ir pasiruošę tapti globėjais. Dažnai nutinka taip, kad globėjai susidūrę su tam tikromis problemomis ir negavę reikiamos pagalbos, paprasčiausiai nori atsisakyti globos. Ir užburtas ratas vėl prasideda.

„Tai, kad surandame vaikui globėjų šeimą, nebūtinai reiškia sėkmę ir laimingą vaiko gyvenimą. Praktikoje turėjome ne vieną atvejį, kai šeima įsivaikino 2 metų vaiką, o jam sulaukus paauglystės, globėjai nusprendė atsisakyti globos. Vaikas 12–14 metų pragyveno šeimoje, o po to vėl išsiunčiamas atgal į globos namus. Tai tik parodo, kad daugelis žmonių nėra tinkamai paruošiami įsivaikinimui, todėl reikia motyvuoti globoti vaikus ne pinigais, o suteikiant tokias paslaugas, mokymus, kurie padėtų išmokyti rūpintis globos namuose gyvenusiais vaikais ir užtikrinti jiems ilgalaikę globą savo šeimoje“, – pasakojo K. Stepanova.

Padėti kiekvienai šeimai

NVO atstovų teigimu, svarbu yra ir tai, kad visuomet orientuojamasi tik į socialinės rizikos šeimas, bet socialinės paslaugos reikalingos visoms šeimos.

„Valstybė turi išplėtoti tokią pagalbos ir paslaugų sistemą, kuri, atsižvelgiant į kiekvienos šeimos poreikius, sėkmingai juos atliepiant, padėtų šeimai, kai ji susiduria su tam tikra rizika ar iššūkiais. Kalbame ir galvojame, kad socialinės paslaugos yra įrašomos ir teikiamos tik toms šeimoms, kurios įrašytos į rizikos šeimų sąrašą. Tačiau socialinės paslaugos turi būti prieinamos visoms šeimoms, nepriklausomai nuo jų socialinės ar materialinės padėties“, – sakė K. Stepanova.

Pasak E. Urbonienės „valstybė garsiai šaukia „Imkite globoti vaikus, mes jums padėsime“, o iš tikrųjų realybė yra visai kitokia. „Antai jauna šeima gyvena mažame kaimelyje, nutolusiame nuo savivaldybės 30 kilometrų. Šeima normali, abu sutuoktiniai turi darbus, tik negali susilaukti vaikų, todėl pasiima globai du vaikus, iš kurių vienas – su nedidele negalia. Kokios socialinės, medicininės paslaugos bus teikiamos tai šeimai, o ypač tam vaikui? Jokios. Jeigu tam neįgaliam vaikui reikia masažo paslaugų 2 kartus per savaitę, tai jau automatiškai vienas iš įtėvių turi nedirbti, kad galėtų vaiką vežioti. Turime užtikrinti vaiko gerovę, nesvarbu, kokioje šeimoje jis gyvena. Ir ne šeima turi nuvažiuoti pati iš savo resursų nusipirkti paslaugas, kokių jai reikia, bet tos paslaugos turi „atvažiuoti“ pas tą šeimą ir būti tame kaime“, – kalbėjo E. Urbonienė.

Ji taip pat pridūrė, kad šeimos yra įvairios – yra socialinės rizikos šeimų, yra daugiavaikių šeimų, kurioms sunku išsiversti, yra šeimų, norinčių tapti globėjais, bet jos neturi su kuo pasikonsultuoti. Pagalbos reikia visoms šeimoms, kad jos būtų tvirtos, laimingos ir nei vienam vaikui nereikėtų palikti savo biologinės šeimos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"