Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

O koks bus lietuviškas pilietinis kostiumas?

 
2017 02 28 19:41
Prof. Ainė Ramonaitė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Politologė prof. Ainė Ramonaitė atkreipė dėmesį, kad karta, gimusi arba susiformavusi ne sovietinėje, o laisvoje Lietuvoje, automatiškai pilietiška ir patriotiška netapo.

Apie pilietybės raišką ir naudą kasdienybėje (ne tik per šventes ir minėjimus), žmonių gebėjimus organizuotis bendrų interesų labui, galimybes nepasitenkinimo emocijas paversti konkrečiais reikalavimais ar veiksmais Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje diskutavo Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas, ekonomistas Romas Lazutka ir pilietinės visuomenės tyrinėtoja, politologė A. Ramonaitė.

Pašnekovai svarstė, ar kalbant apie Lietuvos politiką, pilietinę ir viešąją erdvę dar turi prasmę termino „pokomunistinė demokratija“ vartojimas. Pasak R. Lazutkos, sunku vienareikšmiškai apibūdinti dabartinį laikotarpį. Beveik trys dešimtmečiai atgavus nepriklausomybę yra netipiški, nelabai buvo iš ko mokytis, nors ilguoju žmonijos istorijos laikotarpiu istorikai turbūt galėtų rasti pavyzdžių. „Dabar pastebime, kad žmonėms organizuotai spręsti problemas, kur valstybės ir rinkos nepakanka, sunku. Stinga ekonominio ir socialinio pilietiškumo. Suvokimo, kad valstybė yra piliečiai stigo per visus nepriklausomybės metus“, – sakė R. Lazutka.

A. Ramonaitė atkreipė dėmesį, kad karta, gimusi arba susiformavusi ne sovietinėje, o laisvoje Lietuvoje, automatiškai pilietiška ir patriotiška netapo. Taip yra dėl to, kad jie nesijaučia reikalingi Lietuvai. Pasak jos, sugrįžtantys, arba neemigruojantys paprastai tarp motyvų gyventi ir dirbti Lietuvoje nurodo galimybes čia daryti tai, ko kitur dėl emigranto padėties negalėtų, kitaip tariant kuo visavertiškiau save realizuoti.

Diskusijos metu paminėtos įvairios pilietinio aktyvumo ar tiesiog savo interesų organizuoto atstovavimo formos, neapsiribojančios naryste politinėse partijose ar kitose hierarchinėse organizacijose, tarp jų – , visuomeninės organizacijos, įvairūs judėjimai, kūrybiniai sambūriai. A. Ramonaitė atkreipė dėmesį, kad tokių iniciatyvų Lietuvoje mažai. „Galbūt dėl to, kad Lietuvoje „žmonėms trūksta tikėjimo kažkuo idėjišku“, – svarstė pilietinės visuomenės tyrinėtoja. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad Vakaruose socialiniai judėjimai būna sėkmingi tada, kad aiškiai apsibrėžia savo veiklos sritį ir sutelkia dėmesį vienai idėjai (tipiniai pavyzdžiai yra feministiniai ar žaliųjų judėjimai). R. Lazutka siūlė nepamiršti ir politinių partijų, kaip savo interesų atstovavimo instrumento ir įprasto būdo bendrauti su centrine ar vietos vadžia.

Svarstant, koks ryšys tarp pilietinio aktyvumo ir ekonominės laisvės ar uždarbio dydžio, R. Lazutka pastebėjo, kad dabar pagal Lietuvos BVP vienam gyventojui, Lietuva yra pasiekusi tris ketvirtadalius ES vidurkio. Prieš beveik 30 metų tokioje pozicijoje buvo Švedija. Pagal vartojimo lygį Lietuva lenkia visas ES šalis. Daug kam Lietuvoje sunku tuo patikėti. Pasak ekonomisto, ekonominis augimas nejaučiamas visuomenėje dėl Lietuvai būdingos pajamų nelygybės, tačiau optimizmo suteikia tai, kad pajamų nelygybės tema jau patenka į žiniasklaidą ir kitas viešų diskusijų terpes. Kitas klausimas, ar žiniasklaida yra pajėgi plėtoti kokybišką diskusiją ir palaikyti pajamų nelygybės ar kitų temų tęstinumą viešoje erdvėje.

Diskusijos įrašą galima peržiūrėti Nacionalinė bibliotekos „YuoTube“ kanale.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"