TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Okupacijos žala: reikia konkrečių skaičių

2016 09 08 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vertinant sovietų okupacijos žalą Lietuvai, norima pritaikyti kaimynėje Latvijoje naudotą metodą – pakelti archyvinius dokumentus ir apskaičiuoti buvusių finansinių srautų tarp Vilniaus ir Maskvos balansą. Taip esą įrodytume nesėdėję SSRS kišenėje ir turėtume konkrečius skaičius, kiek finansinių resursų iš mūsų „išsiurbta“. Vis dėlto esama ir abejojančiųjų tokia taktika.

Lietuva SSRS okupacijos padarytą žalą yra įvertinusi 80 mlrd. litų (20 mlrd. JAV dolerių). Tačiau dabartinė Rusijos valdžia nei pripažįsta okupacijos faktą, nei rengiasi finansiškai atlyginti už skriaudą. Negana to, Maskvoje nuolat kartojama, esą pačios Baltijos šalys skolingos Rusijai už sovietinio laikotarpio „gerovę“.

Teigiama, kad atversti archyvai, bylojantys, kiek pinigų Lietuva atseikėdavo sąjunginiam biudžetui ir kiek iš jo gaudavo, objektyviai parodys, kad buvome donorai, o ne išlaikytiniai. Tačiau kai kurie ekspertai įsitikinę, jog toks sąskaitų suvedinėjimas niekur neveda, ir kritikuoja valdžią už tai, kad neinvestuojama į nuoseklią, kompleksinę valstybinę politiką šiuo klausimu.

Paaiškėjo „nusiurbimai“

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Birutės Burauskaitės teigimu, specialistai iš Latvijos ieškojo metodų, kurie būtų pripažįstami tarptautiniu mastu ir realiausiai atspindėtų tai, kas įvyko per 50 metų sovietinės okupacijos.

Vienas Latvijos vyriausybinėje darbo grupėje dirbančių ekspertų šios šalies Finansų ministerijos žinybiniame archyve rado dokumentus, kurie, pasak LGGRTC vadovės, sudėjo visus taškus ant „i“. Jie paneigia iš Rytų pasigirstančias gaideles, jog sovietmečiu Baltijos šalys buvo išlaikomos, neva patys esame skolingi Rusijai, ir įrodo, kad viskas buvo priešingai.

Birutė Burauskaitė: „Kiekvienoje buvusioje sovietinėje respublikoje išliko tie patys dokumentai, nes atsiskaitymas, pinigų cirkuliavimas būdavo fiksuojamas. Manau, kad ir mūsų archyve jie yra.“"Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

Kadangi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje darbo našumas buvo didesnis, žemės ūkis – pelningesnis, į centrinį biudžetą subyrėdavo daugiau pinigų nei iš kai kurių kitų SSRS regionų. Tuo metu finansinė grąža buvo mažesnė nei įnašai. „Ištyrus dokumentų visumą paaiškėjo, kokie buvo finansiniai „nusiurbimai“, – pabrėžė B. Burauskaitė.

Kontrargumentas Rusijai

Latvija jau turi skaičiavimus, kiek sovietmečiu šalis įnešdavo į SSRS biudžetą ir kiek iš jo gaudavo. Rugpjūčio pabaigoje kaimynės šalies specialistai buvo susitikę su kolegomis iš Estijos, o dabar rengiasi atvykti į Lietuvą ir aptarti galimybes taikyti panašią metodiką papildant skaičiavimus apie okupacinę žalą.

B. Burauskaitė vylėsi, kad mūsų archyvuose yra išlikę reikiami dokumentai, kuriuose užfiksuota, kaip sovietmečiu cirkuliavo pinigai tarp Lietuvos ir SSRS centro. „Kiekvienoje buvusioje sovietinėje respublikoje išliko tie patys dokumentai, nes atsiskaitymas, pinigų cirkuliavimas būdavo fiksuojamas. Manau, kad ir mūsų archyve jie yra“, – sakė ji.

Preliminariai sutarta, kad mūsų šalis samdys latvių ekonomistą, šis mūsų archyvuose ieškos reikiamos medžiagos ir, esant poreikiui, apmokys kokį nors mūsų istoriką, kuris galėtų tęsti šią veiklą. „Tai nėra vienadienis darbas. Reikia žiūrėti, kokius dokumentus turime, ar tokius pačius kaip latviai, nes kartais būna ir kitaip, ir tada atlikti šį darbą“, – aiškino B. Burauskaitė. Ji pridūrė, kad vėliau būtų galima išleisti bendrą visų Baltijos šalių leidinį.

Anot LGGRTC vadovės, iki šiol Baltijos šalyse apskaičiuota okupacinė žala yra pagrindas, kuriuo remiantis galima daug padaryti ir pasakyti. Finansinių srautų dinamiką atskleidžiantis tyrimas – nauja metodika ir argumentas, „atmušiantis“ Rusijos teiginius, esą Lietuvai, Latvijai ir Estijai SSRS buvo sudarytos šiltnamio sąlygos, ir turėtume už tai dėkoti.

Kas įskaičiuota

Lietuva SSRS okupacijos žalą apskaičiavo prieš 20 metų. Kaip aiškino B. Burauskaitė, į 80 mlrd. litų sumą įtraukti įvairūs dalykai, pradedant žmonių netektimis, baigiant mūsų kariuomenės, bažnytinio turto sunaikinimu, ekonomikos sugriovimu ir t. t.

B. Burauskaitė skeptiškai žiūri į tai, kad Rusija sutiktų atlyginti okupacijos žalą. Esą pirmiausia ji turi pripažinti okupacijos faktą. „Netikiu, kad dabartinė Rusijos valdžia kada nors tai padarytų, jeigu net istorikai baudžiami už tai, jog pavartojo žodį „okupacija“ kalbėdami apie mūsų šalis“, – sakė ji.

Vis dėlto, LGGRTC vadovės nuomone, privalome turėti dokumentą, kuriame įvertintos mūsų netektys, patirta moralinė, ekonominė ir kitokia žala.

Nurašydavo ir pusę biudžeto

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas pabrėžė, kad naujas žvilgsnis į okupacijos žalą jokiu būdu nepaneigs visų ankstesnių skaičiavimų, o tik juos papildys. „Tik reikia atkreipti dėmesį, kad tuometė statistika, tuomečiai valdantieji šį tą pagerindavo, pakeisdavo. Galbūt žinybiniame archyve yra gana tikslių duomenų“, – svarstė jis.

A. Anušauskas tikino, kad dalis medžiagos, kurią norima analizuoti, egzistuoja. Jam pačiam teko matyti 1988–1989 metų finansinius dokumentus. Minėtas laikotarpis SSRS buvo įtemptas, mat tuo metu šaliai teko grąžinti paskolas Vakarams. Anot parlamentaro, tuomet Vilnių pasiekdavo direktyviniai nurodymai ir į Maskvą būdavo nukreipiami dideli pinigų srautai.

„Pasižiūrėjau, kad 1988–1989 metais, kiek atsimenu, Lietuva finansuodavo apie 10 proc. SSRS užsienio skolos. Kartais nurašydavo pusę viso biudžeto, kartais – dar daugiau. Būdavo suplanuojama oficialiai – parašomi skaičiukai, kad Lietuvos SSR biudžetas – toks, bet metų eigoje jie atsiskaičiuodavo sau pinigus ir dėl to su daugybe įvairių statybų, socialinių įsipareigojimų būdavo didžiulės krizės. Tiesiog jų nevykdydavo, nes nebūdavo pinigų, resursų“, – pasakojo jis.

Arvydas Anušauskas: "Reikia atkreipti dėmesį, kad tuometė statistika, tuomečiai valdantieji šį tą pagerindavo, pakeisdavo."Romo Jurgaičio nuotrauka

Rusijoje visada buvo gajus „didžiojo brolio“ – rusų, kaip padedančios, maitinančios, investuojančios tautos, – leitmotyvas. Anot A. Anušausko, niekada nenorėta sakyti tiesos, kad Baltijos šalys buvo valstybės donorės, solidžiai prisidėjusios prie likusios SSRS išlaikymo.

Parlamentaras pažymėjo, kad nepaisydami Rusijos laikysenos privalome reikalauti atlyginti okupacijos žalą. „Teisė neginčijama, žala padaryta. Kitas dalykas – praktiniai aspektai. Taip, dabar tai negali būti įgyvendinta, nes Rusija žalos nepripažįsta. Tačiau tai neturėtų keisti mūsų pozicijos. Manau, ateis laikas, ir vis tiek padaryta žala bus pripažinta“, – kalbėjo A. Anušauskas.

Vien deklaracijų neužtenka

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas profesorius Šarūnas Liekis akcentavo, kad nėra mechanizmo, kuris priverstų Rusiją pripažinti okupacinę žalą. Todėl finansinių balansų suvedinėjimas savotiškai tuščias darbas. Juolab kad kaimynė šalis gali aiškinti, jog, nepaisant skaičių biudžetų eilutėse, ji mūsų šalyje paliko daug turto, pavyzdžiui, sovietines kareivines ir pan.

„Nukentėjusioji šalis turi gauti kompensaciją. Kokio dydžio ji turi būti – politinis klausimas, kuris sprendžiamas tik tada, kai yra kitos šalies sutikimas kompensuoti. Kol yra aneksijos ir okupacijos fakto nepripažinimas, neigimas, apeliuojama tik į vietos auditoriją, vietines emocijas, kad valdžia stengiasi, galvoja, kaip atlyginti žmonėms už jų kančias. Tačiau tarpvalstybiniuose santykiuose nėra mechanizmo, kaip tai padaryti“, – aiškino Š. Liekis.

VDU profesoriaus nuomone, siekdama sovietų okupacijos žalos atlyginimo, mūsų valstybė turi ne tik tai deklaruoti, bet ir konkrečiai dirbti šioje srityje. Pavyzdžiui, investuoti lėšas į tarptautinę paramos kampaniją, reanimuoti ir skirti pakankamą finansavimą Tarptautinei komisijai nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, organizuoti tarptautinius renginius, remti mokslinius tyrimus. „Prieš rinkimus yra kažkoks suaktyvėjimas, pradedame skaičiuoti žalą ir pan. Tačiau planingos veiklos, aiškiai suprantant, ką darome, šioje srityje nėra“, – konstatavo Š. Liekis.

Maskva į kalbas nesileidžia

Lietuvos Seimas 2000-ųjų pavasarį priėmė įstatymą, įpareigojantį Vyriausybę derėtis su Maskva dėl 1940–1990 metais trukusios SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo. 1995 metais sudaryta komisija ją įvertino 80 mlrd. litų (20 mlrd. dolerių).

Už tai, kad būtų reikalaujama šios reparacijos, 1992 metais vykusiame referendume pasisakė 90 proc. Lietuvos piliečių. Tačiau žalos atlyginimo problema iki šiol neišspręsta, nes Rusija į derybas nesileidžia ir skolos nepripažįsta.

Praėjusiais metais Lietuvos, Latvijos ir Estijos teisingumo ministrai pasirašė bendrą deklaraciją, kurioje teigiama, kad „laikas nustatyti savo santykį su praeitimi ir mokslo patvirtintais metodais nustatyti žalą, patirtą dėl Sovietų Sąjungos okupacijos totalitarinio komunistinio režimo“. Išsakytas siekis užsitikrinti, kad Rusija, kaip SSRS teisių perėmėja, pripažintų okupacijos faktą, prisiimtų atsakomybę ir kompensuotų žalą.

Neturi dėl ko atgailauti

Prieš keletą metų Vilniuje viešėjęs Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos instituto direktorius Aleksandras Čiubarianas interviu „Lietuvos žinioms“ aiškino, kad klausimas dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo yra visiškai neperspektyvus reikalas.

„Jeigu imtume skaičiuoti, kas, kiek ir kam skolingas... Lietuvos, kaip ir kitų šalių, ekonomika sovietiniais metais buvo plėtojama palyginti sėkmingai. Pradėję reikšti abipuses finansines pretenzijas, galime nueiti labai toli“, – tąsyk kalbėjo jis.

Klausiamas, ar Rusija turėtų atsiprašyti už SSRS laikotarpį, A. Čiubarianas teigė, kad šalis neturi dėl ko atgailauti. „Šiuolaikinė Rusija neatsako už tai, kas buvo sovietmečiu, caro laikais, ir neturi atsiprašyti. Mes smerkiame Lietuvos žmonių deportaciją, tačiau šiuolaikinė Rusija neturi nieko bendra su tuo, negalime dėl to atsiprašyti“, – tvirtino autoritetingas kaimynės šalies istorikas.

Rusijos federalinio archyvo ir Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos instituto specialistai 2012 metais paskelbė duomenis tyrimo, per kurį nagrinėti Baltijos respublikų ekonominiai santykiai su sąjunginiu centru vadinamuoju Chruščiovo laikotarpiu, 1953–1964 metais.

„Neteisūs tie, kurie mano, kad sąjunginis centras eksploatavo šį regioną, jo darbo ir gamtos išteklius. Vis dėlto neteisūs ir tie, kurie mano, jog Baltijos šalys pasiekė aukštą gyvenimo lygį tik dėl didelių įplaukų iš centro. Mūsų projekto parengiamieji darbai parodė, kad abiejų kraštutinių pažiūrų šalininkai klysta“, – tąsyk Rusijos žiniasklaidai aiškino istorikė Jelena Zubova.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"