TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Originali asmenvardžių rašyba ir galimi teisės pažeidimai

2013 06 11 6:00
Balandžio 28-osios mitingas sostinėje. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Malonu stebėti kasdien vykstančius demokratinius procesus. Apie vienus kalbama daugiau, apie kitus - mažiau. Vienas svarbesnių dalykų - problema, susijusi su vardų, pavardžių rašymu dokumentuose tautinių mažumų, konkrečiau - lenkų kilmės Lietuvos piliečių, gimtąja kalba.

Pritariu požiūriui, kad lenkų tautybės Lietuvos piliečiai savo vardus pasuose galėtų rašyti gimtąja kalba, jei tokią teisę turi lietuvių kilmės Lenkijos piliečiai. Žinoma, su sąlyga, kad tai būtų daroma pagal Konstituciją ir su ja susijusių teisės aktų sistemą. Tačiau skaitytojus norėčiau iš karto perspėti, kad šio rašinio mintys yra asmeninė nuomonė, tad nė vienas žodis negali būti aiškinamas kaip kitaip manančių žmonių nuomonės nepaisymas arba nepagarba jiems.

Ragino gerbti įstatymus

Balandžio 28-ąją mitinge Vilniuje, skverelyje prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, susirinkę žmonės ragino Vyriausybę saugoti lietuvių kalbą, nepažeisti Lietuvos Konstitucijos ir Valstybinės kalbos įstatymo. Tokių renginių buvo ir anksčiau. Nežinau, koks įspūdis iš mitingo liko kitiems, bet Konstitucijos ir jos vykdymo samprata, kuri buvo aptariama, tenka tik žavėtis. Paaiškėjo, jog tam, kad suprastum įstatymus ir jų laikytumeisi, nebūtinai turi būti teisininkas. Kiekvienas save gerbiantis pilietis įstatymo vykdymo būtinumą supranta be jokių patarėjų, komisijų ar ministerijų. Ir ne tik supranta, bet ir pačią valdžią įpareigoja gerbti šalies įstatymus.

Dar daugiau - mitinguotojai, ragindami laikytis įstatymų, priminė valdžiai, kad vardų rašymo įteisinimas ir pagal tarptautinę teisę, ir pagal nacionalinę teisę neapsiriboja vien taisyklių nustatymu, nes jas dar būtina vykdyti. Ir tokio vykdymo kontrolė peržengia Lietuvos valstybės sienas.

Reikia pabrėžti, jog mitingo dalyviai, ragindami valdžią nelaužyti įstatymų, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Konstitucija, mat joje nustatyta, kad valstybinė kalba Lietuvoje yra lietuvių. Be to, susirinkusieji savo požiūrį tinkamai grindė bent dviem (1999 ir 2009 metų) Konstitucinio Teismo (KT) nutarimais, kurie irgi pripažino lietuvių kalbos viršenybę Lietuvos valstybės raštvedyboje. Tarptautinės teisės požiūriu mitingo dalyviai dėl lietuvių kalbos irgi nenusižengė, nes Lietuva, kaip buvo skelbta (žinoma, jei tai yra tiesa) po Lenkijos skundų, tautinių mažumų sutarčių laikosi. Pagaliau, ir pati lietuvių kalba saugoma tarptautinės teisės.

Būtina įvertinti pasekmes

Be to, teisingai pažymima, kad lenkų tautybės Lietuvos piliečiams taip pat būtina labai rimtai apsvarstyti visas galimas pasekmes, kurių gali atsirasti nustačius galimybę Lietuvos piliečių pasuose vardus ir pavardes rašyti gimtąja kalba. Verta suskaičiuoti, kiek lėšų reikės tiems įrašams pakeisti vairuotojų pažymėjimuose, gimimo, santuokos, mirties liudijimuose ir kituose dokumentuose. Tokia būtinybė atsiranda dėl to, kad įrašai šiuose dokumentuose turi būti kaip pase, nes jis yra pagrindinis viešas valstybinis asmens dokumentas. Jei kas nors mano, kad užteks susitarti tik dėl asmenvardžių rašymo pasuose, tas klysta. Vos leidus vardus ir pavardes pasuose rašyti lenkų kalba, teismai sulauktų žmonių ieškinių dėl asmenvardžių rašymo lenkų kalba kituose dokumentuose. Ir teismai turėtų tenkinti tokius ieškinius, nes dokumentų vienodumo prigimtis to tiesiog prašyte prašosi. Pagrįstai numatoma, kad ir kitų tautinių mažumų Lietuvos piliečiai galėtų teismuose išsikovoti teisę savo vardus ir pavardes rašyti gimtąja kalba, nes to reikalauja piliečių, priklausančių įvairioms tautinėms mažumoms, lygybės principas.

Visuomenė turi žinoti, kiek biudžeto lėšų reikės valstybės įstaigų pareigūnams apmokyti, kad jie išmoktų skaityti lenkiškai ir tarti lenkiškus vardus pagal lenkų kalbos taisykles, nes kalbos ir teisės į kalbą požiūriais privaloma laikytis tos kalbos, kuria žodžiai rašomi, taisyklių. Oficialių dokumentų turinio tarimas (skaitymas) pagal kitos kalbos (šiuo atveju lietuvių) taisykles iškraipant lenkų kalbos reikalavimus teisiškai yra įžeidimas ir pažeminimas asmens, kuriam tas pasas priklauso. Tikslinga pagalvoti, kaip tokius reikalavimus reikės įgyvendinti ne lenkų tautybės piliečiams, kad jie taisyklingai skaitytų, rašytų ir tartų lenkiškus vardus. Taip pat reikės numatyti kontrolę, kad įstatymas dėl lenkiškų vardų rašymo būtų vykdomas, ir nustatyti atsakomybę, jei kas nors drįstų laužyti įstatymą ar nesimokytų skaityti, rašyti lenkiškai.

Būtų diskriminuojami kiti

Žmonių susirūpinimas pagrįstas, nes Vyriausybei tenka ir daugiau užduočių. Nacionalinių mažumų yra daugiau: rusų, ukrainiečių, baltarusių, žydų, karaimų ir t. t. Suteikus tik vienai tautinei mažumai lengvatas ar privilegijas, teisės pažeidimas iš karto tampa akivaizdus, nes diskriminacija aiški ir be ekspertų nuomonės Lietuvoje, Varšuvoje, Maskvoje ar kur kitur. Ir nesvarbu, kokį raidyną turi kitos tautinės mažumos. Lietuvos Konstitucijos tautinių mažumų lygybės principas pagal abėcėlę jų neskirsto.

Tad į mitingą prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos susirinkę žmonės atkreipė valdžios dėmesį, kad reikia laikytis Konstitucijos ir įstatymų, taip pat pagalvoti, ar galima įsipareigoti dėl to, ko nebus įmanoma įvykdyti. Todėl kai kurių ypatingų užduočių specialistų ironija apie mitingo dalyvius ir jų vadinimas “kompanija” ne visai atitinka padėtį. Ir štai kodėl.

Niekada nesidomėjau partijų programomis, nebent girdėdavau tai, ką apie jas kalbėdavo kandidatai į Seimą. O po rinkimų apie partijų programas man teko girdėti tik tiek, kiek daugumos Seime atstovai ar Vyriausybės atstovai užsimindavo.

Jei ne užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus atsiprašymas Lenkijoje dėl Lietuvos Seimo veiksmų 2010 metais, Lenkijos prezidento a. a. Lecho Kaczynskio vizito Lietuvoje metu, man net nebūtų kilusi mintis ieškoti Socialdemokratų partijos programos, skirtos 2012-ųjų rinkimams į Seimą. Beje, prezidentė Dalia Grybauskaitė teisingai pabrėžė, kad L.Linkevičius negalėjo atsiprašinėti.

Pažymėtina, kad dabar (ir L.Linkevičiaus kelionės į Lenkiją metu), kaip jau buvo minėta, Lietuvoje tebegalioja įstatymas, kad vardai ir pavardės Lietuvoje rašomi valstybine lietuvių kalba. Tai atitinka Konstituciją, Lietuvos įstatymus, bendrąją tarptautinę teisę ir Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją.

Todėl nenorom ir kirba mintis, kad L.Linkevičius, atsiprašydamas už Seimo veiksmus, elgėsi ne visai pagal įstatymą - Konstituciją. Ir jo tokio elgesio priežastis, matyt, galėjo slypėti socialdemokratų rinkimų programoje. Jos skyriaus dalyje apie tautines bendrijas parašyta: “Išspręsime tautinių mažumų pavardžių rašymo asmens dokumentuose, gatvių, vietovardžių rašymo klausimus vadovaudamiesi Europos Tarybos Tautinių mažumų teisių konvencija.”

Vyriausybės iniciatyva jau organizuota grupė, kuri lyg ir parengė teisės aktų pakeitimus dėl asmenvardžių ir vietovardžių. Net pasiūlyta dar kartą kreiptis į KT ir patikrinti, ar naujai parengtos taisyklės atitiks Konstituciją.

Rizika paminti Konstituciją

Nežinau, ar Socialdemokratų partijos vadovybė ir pati Vyriausybė bei jos konkretūs atstovai savo veiksmus pasitikrino ir ar norėjo bent teoriškai pasitikrinti pagal kitus galiojančius teisynus, tarp jų - baudžiamuosius. Tačiau, kiek man žinoma, demokratinėse valstybėse politikai paprastai savo programose ir kitais veiksmais neagituoja elgtis ne pagal Konstituciją. Nei partija, nei Vyriausybė neorganizuoja darbo ar kitokių grupių, kurių veikla akivaizdžiai būtų nukreipta prieš galiojančią konstitucinę tvarką. To jie vengia, nes gali būti apkaltinti sąmokslu prieš valstybę arba kitokiu nusikaltimu, nes aukštų politikų agitacija ir juo labiau praktinis dokumentų rengimas ne pagal Konstituciją yra draudžiami.

Baudžiamųjų ir kitų teisynų požiūriu nėra skirtumo, koks asmuo pagal savo socialinę padėtį ar paskirtį agituoja elgtis priešingai Konstitucijoje nustatytai tvarkai ar net ruošia teisės aktus, kurie bus privalomi ir kitiems. Jeigu kas nors galvoja, kad tokie valdžios įstaigų bei pareigūnų veiksmai yra net pavojingesni visuomenei – ryškiau ir organizuočiau žemina Lietuvos valstybės autoritetą, tokias mintis sunku paneigti. Blogiausia, kad tokie ketinimai pasklinda po visą šalį ir už jos ribų. Ne vienos valstybės vadovybė (o ir verslo atstovai) gali pamanyti, kad su Lietuva reikia turėti kuo mažiau reikalų, jei jos valdžia pati, savo noru pamina Konstituciją. O kad tokie organizaciniai planai gali būti baudžiamųjų teisynų nagrinėjimo dalyku, galima įsitikinti pavarčius pačius paprasčiausius baudžiamosios teisės vadovėlius. Netvirtinu ir nemanau, kad jau padaryti įvairūs veiksmai dėl asmenvardžių rašymo yra baudžiamoji veika, bet kas nors gali taip pamanyti. Ir ne tik pamanyti, bet ir reikalauti tai ištirti.

Ir jau visai nesuprantamas tikslas – ruošti teisės aktų pakeitimus, kurie iš esmės gali prieštarauti Konstitucijai, ir tai dar kartą tikrinti KT. Jeigu kartą KT ką nors tinkamai ir be klaidų patvirtino, padoru laikytis subtilumo ir nedaryti dar kartą to, kas yra klaidinga. O juk socialdemokratai turi tokias puikias bendradarbiavimo su KT tradicijas! Jei neklystu, tų tradicijų užuomazga liko nuo tų laikų, kai dar komunistų partija ieškojo demokratijos. Tačiau dabar KT politikų konstitucinių pažiūrų tikrintoju ar tokių pažiūrų užuovėja neturėtų būti.

Tad ką daryti? Manyčiau, reikėtų pritarti nuomonei, kad Lietuvai, netrukus pradėsiančiai pirmininkauti Europos Sąjungos (ES) Tarybai, iš pradžių derėtų surengti tautinių mažumų padėties ES valstybėse seminarą (konferenciją). Jame Lietuva ir kitos šalys galėtų susipažinti su, pavyzdžiui, Lenkijos patirtimi tautinių mažumų teisių srityje. Žinoma, Lenkija nuo amžių glūdumos garsėja demokratinėmis tradicijomis ir tolerancija tautinėms mažumoms. Apie tai galėtų papasakoti tų mažumų atstovai, gyvenantys ar gyvenę Lenkijoje, jos kaimynai. Kitos valstybės, taip pat ir Lietuva, galėtų pasidalyti analogiška patirtimi. Ir tik paskui, apibendrinus patirtį, nuspręsti, ar verta keisti Konstituciją, o ne rengti teisės aktų paketus žinant, kad tai prieštarauja Konstitucijai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"