TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

P.Kulikauskas: Lietuvai receptų nereikia

2013 06 06 6:00
P.Kulikausko (nuotraukoje kairėje) nuomone, normaliam verslininkui, kaip ir normaliam žmogui, valdžia yra visiškai nepastebimas dalykas. Gintarės Rein nuotrauka

Savaitės pradžioje Vilniuje vykusio Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo renginiuose dalyvavęs Jungtinėse Tautose dirbantis architektas bei diplomatas Paulius Kulikauskas stebisi Lietuvos inertiškumu ir noru lygintis su kitomis šalimis. „Kažkodėl vis dar nenorima būti savimi“, - kalba jis.

Jau penktą kartą surengtas Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas (PLEF) „Globalūs ekonomikos iššūkiai: Lietuvos atsakas“ birželio 3-iąją Vilniuje sutelkė lietuviškų šaknų turinčius verslo ir politikos lyderius, kūrėjus, investuotojus. Diskusijos dalyviai ragino Lietuvą stabdyti emigraciją, labiau rūpintis naujų darbo vietų kūrimu, investicijomis, taip pat spartinti mokesčių reformą.

„Lietuvos žinių“ kalbintas forumo dalyvis - pastaruosius trejus metus Nairobyje (Kenija) Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) tarpregioniniu patarėju dirbantis P.Kulikauskas - svarsto, kad Lietuva iš inercijos linksta kliautis užsienio patarėjų žodžiu. „Bet manau, kad čia, šiame forume, susirinkę žmonės, kurie gyvena ne Lietuvoje, gali aiškiau, paprasčiau ir be jokio konflikto suformuluoti savo mintis apie situaciją, nes jie nieko nesistengia pamokyti. Jie tiesiog sako: gerai būtų, arba mums visiems patogiau būtų, jeigu...“ - aiškino jis.

Neveda į mūšį

- Kenijoje dirbate su JTO gyvenviečių programa. Ar tai reiškia, kad rūpinatės tos šalies užstatymu?

- Kai manęs klausia, ką veikiu Kenijoje, sakau, kad ten tik gyvenu. Mano darbai su ta šalimi niekaip nesusiję. JTO sekretoriatas įkurdintas keturiuose miestuose: Niujorke, Ženevoje, Vienoje ir Nairobyje. Kenijos sostinėje koordinuojamos Aplinkos bei Gyvenviečių programos, su pastarąja dirbu.

Galvodamas, su kuo gyvojoje gamtoje galėčiau sulyginti savo gyvenimo būdą, sakau, kad gal esu šernakiaulė: truputėlį diplomatas, truputėlį – biurokratas ir šiek tiek specialistas. Mano, kaip tarpregioninio patarėjo, darbas – lyg greitosios pagalbos. Kiekviena daugiašalė organizacija kuria dvejų, penkerių metų ir didesnius planus besivystančioms ar pereinamosios ekonomikos šalims. Paskui atsiranda programose nenumatytų poreikių, tada aš arba kas nors iš panašų darbą dirbančių kolegų turime važiuoti, mėginti koreguoti, patarti, tarpininkauti ir panašiai.

- Į PLEF susirinkę lyderiai taip pat tam tikra prasme kviečiami lyg „greitoji pagalba“, tikintis, kad nužymės tolesnį Lietuvos kelią?

- Savęs lyderiu nevadinčiau. Va, Antanas Mockus (lietuvių kilmės buvęs Kolumbijos sostinės Bogotos meras – red.) gal ir lyderis: vadovavo miestui, bėgiodavo su Supermeno kostiumu. O jei kas sėdi kokiame investiciniame banke ar biurokratinėje įstaigoje – kokia čia lyderystė? Mes juk nevedame į mūšį pulkų.

Iš kitos pusės, nežinau, ar Lietuvoje tokios pagalbos kam nors reikia. Seniau iš tiesų manyta: jei atvažiavo žmogus iš užsienio, jis geriau žino. Dabar viso šito nebereikia, tačiau inercija išlikusi, visi laukia, kokia direktyva ateis iš Briuselio.

Niekada nepamiršiu: galėjo būti kokie 1997 metai, skridau iš Varšuvos į Vilnių. Į lėktuvą, matau, atbėga suplukęs žmogus. Užkalbinau. Sako, esu konsultantas, cukrinių runkelių auginimo specialistas. A, spėju, skrendate į Žemės ūkio ministeriją? O jis – ne, mane nusamdė ūkininkas. Išlipęs iš lėktuvo matau: laukia jaunas, gal 30 metų, raudonskruostis vyriškis. Klausiu, kodėl iš vienos garsiausių pasaulio bendrovių samdosi konsultantą, gal tam paramą iš valdžios gauna? Ūkininkas tik pasižiūrėjo: runkelius jis parduoda dar nepasėtus, ir vienintelis rūpestis, kaip jų išauginti reikiamą kiekį, todėl samdo specialistą. Iš valdžios sakė tenorįs vieno – kad netrukdytų.

Žmonių, kurie žino, ką daro, dabar, manau, yra vis daugiau. Jie nekalba apie „Sodrą“, mokesčių reformą, neturi laiko skųstis. Normaliam verslininkui, kaip normaliam žmogui, valdžia yra visiškai nepastebimas dalykas.

Lietuvoje dar atrodo, kad valdžia valstybei nepaprastai svarbi. Kai gyvendamas užsienyje skaitau mūsų spaudą, susidaro įspūdis, kad Lietuva – lyg Kenija, kurioje klesti klaiki korupcija, nesibaigia politinė sumaištis, mokesčiai neaiškūs, pinigų paskirstymas nesuprantamas. Tas viskas tikriausiai yra tiesa. Bet kai pradedi bendrauti su gyvais žmonėmis, jie juokiasi: tu skaitai laikraščius, neturi ką veikti?

Ne skirtybės, bet savitumas

- Jums dirbant Lietuvoje, 1994 metais Vilniaus miesto istorinis centras buvo įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ar iš to galime gauti realios ekonominės naudos, tarkime, pritraukdami turistų?

- Ko, jūs manote, suomių turistai važiuoja į Taliną ar Sankt Peterburgą? Išgerti. Ne visi, žinoma, bet didžioji dalis. Daugelis net iš viešbučio kambario per visą laiką neišeina. Net jei tie miestai būtų dar gražesni, dar daugiau paminklų turėtų, važiuotų to paties. Iki mūsų jiems toli. O važiuoti iš Lenkijos į Vilnių tam, kad išgertum, turbūt nereikia.

Klausiate, kuo galime būti išskirtiniai? O kodėl norime vis lygintis su kitais, nenorime tiesiog būti savimi? Štai niekaip nenorime pripažinti fakto, kad lietuvių naujaisiais laikais Vilniuje visada buvo labai mažai. Senamiestyje gyveno žydai. Dabar apie tai mena tik atminimo lentos, ką per kur išvedė ir kiek nužudė. Dar atstatė kvartaliuką – buvusį žydų getą. Bet jo Vilniuje niekada nebuvo: getą aptvėrė tik vokiečiai. Taip, žinau, kad Vilniaus senamiestyje žydų nebėra. Bet visa atmintis apie ten gyvenusią bendruomenę susijusi tik su holokaustu, mirtimi. Apie gyvenimą atminimo nėra. Gal tai toks lietuviškas bruožas, kad dėl visko mums reikia būtinai verkti?

Taip pat Vilniuje gyveno lenkai, kitų tautų atstovai. Galima būtų kalbėti apie daugiakultūrį miestą, kultūrų samplaikas, bet tai pas mus daug kam nepatrauklu. Vilnių, Lietuvos sostinę, norima matyti be galo gryną.

- 1995-1996 metais kartu su grupe vietinių ir tarptautinių konsultantų rengėte Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategiją. Po dešimtmečio atlikote studiją „Kauno įvertinimas“. Ar matote, kad pasiūlytos idėjos įgyvendinamos?

- Lyginti šių dviejų miestų negalima, nes jų ekonominė situacija skirtinga. Vilniaus senamiesčio įtraukimas į Pasaulio paveldo sąrašą suteikė teigiamą postūmį, gyventojai, verslininkai pamatė valdžios rūpestį, kad ir kokių paskatų jis būtų nulemtas. Kaune lyg ir bandyta restauruoti vieną kitą namą, bet aiškaus apsisprendimo nebuvo. Šio miesto valdžia į senamiesčio tvarkymą žiūri neutraliai: kas vyksta, tas vyksta.

Tiesa, klaidingai manoma, kad, tarkime, Vilniaus įtraukimas į Pasaulio paveldo sąrašą garantuoja UNESCO globą. Priešingai – tai reiškia valstybės prisiimtus įsipareigojimus. Iš šio sąrašo objektai gali būti ir išbraukiami, taip yra nutikę. Vis dėlto tai nedaroma akimirksniu. Tarkime, Drezdeną amžinai grasina išbraukti iš to sąrašo dėl statomo tilto per upę, kuris esą uždengs kažkokią perspektyvą. Bet vokiečiams nuo to nei šilta, nei šalta. Jie visai nenori, kad jiems kažkas reguliuotų – statyti tiltą ar ne. Pozicija maždaug tokia: norite – braukite.

Mums, ištrūkusiems iš sovietmečio, gavusiems nepriklausomybę, atrodė labai svarbu dalyvauti visuose įmanomuose klubuose. O iš tikrųjų... Taip, poveikį tada tai padarė, bet dabar – kas prisimena, kad Vilniaus senamiestis į tą paveldo sąrašą įtrauktas? Kažkada didelis prekybos centras buvo tapęs gerokai svarbesniu simboliu. Jis reiškė, kad dabar jau esame laisvo pasaulio dalis, kad tokioje erdvėje galime apsipirkti ne tik nuvažiavę į Milaną ar Paryžių, bet ir čia, Vilniuje. Paskui tokių centrų atsirado trys, penki, ir tai tapo nebe taip svarbu.

Išnešiojo po akmenį

- Jei Lietuvos valdžia rastų galimybių ir pasikviestų jus patarti mūsų miestų plėtros klausimais, ką siūlytumėte?

- Nieko. Viską, ką galėjau, jau pasiūliau. Vieno, dviejų ar penkių žmonių pritraukimas šioje srityje nieko nepakeistų. Be to, ne kartą klausiau: kiek tai svarbu visuomenei? Kažkada, maždaug 1988-aisiais, paveldosauga buvo tapusi vienu kertinių dalykų, peraugusių į politinius pokyčius. Dabar yra kitų svarbių problemų.

Be to, kartais nuo rūpesčio viskas nyksta greičiau nei palikus savieigai. Kultūros paveldo apsaugoje pastebimas toks paradoksas: neturtingos šalys, neturinčios pinigų, dažnai yra labiau pajėgios išsaugoti paveldą. Laikas mažiau gadina nei darbai, atliekami paskubomis ir gerai neapgalvojus. Ekonomikos forume kalbėjome apie buvusius Valdovų rūmus, Vilniaus gynybinę sieną. Sako, Rusijos imperija viską nugriovė. Niekas nieko negriovė. Statiniai apgriuvę stovėjo, tai leido miestiečiams išsirinkti – išsinešiojo po akmenį.

Nemanau, kad šiuo metu mūsų senamiesčių plėtrą kas nors pastebėtų kaip išskirtinai blogą, išskirtinai gerą ar išskirtinai jokią. Nėra taip, kad situacija labai skirtųsi nuo kitų pasaulio miestų. Iš tiesų senamiesčių yra labai daug. Visus juos reikėtų surašyti į paveldo sąrašą ar ieškoti vieno, bet labai išskirtinio? Vienu metu su kolegomis svarstydami buvome nutarę, kad ryškiausias pavyzdys, svarbus visam pasauliui, universalus ir kartu išskirtinis, yra Mėnulis - jis iš visur matomas, visose tautose minimas. Tik klausimas, kas pirmas jį pasiūlys skelbti paveldo objektu.

Trumpa biografija

Paulius Kulikauskas (gimęs 1964 m. Vilniuje) – Lietuvos architektas, urbanistas, diplomatas.

Dirbo Lietuvos statybos ir urbanistikos ministro Algimanto Nasvyčio patarėju.

1996–1997 m. – Lietuvos užsienio reikalų ministro patarėjas.

1997–1998 m. – Lietuvos Europos reikalų viceministras, atsakingas už strateginį privatizavimą, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininko pavaduotojas.

1991–1996 ir 1998–2010 m. gyveno ir dirbo Danijoje. 1998–2004 m. – Danijos miestų atnaujinimo kompanijos tarptautinių projektų skyriaus vadovas Kopenhagoje.

2004–2010 m. – Europos Sąjungos URBACT programos vadovaujantis ekspertas.

2006–2010 m. – Tarptautinės miestų plėtros instituto Kembridže, Masačusetse vyresnysis mokslinis bendradarbis. Tarptautinio transdisciplininių studijų centro Paryžiuje narys.

Dirbo Pasaulio banko, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, USAID ir kt. organizacijų projektuose Šri Lankoje, Kroatijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Azerbaidžane, Pietų Sudane, Pietų Afrikoje, Brazilijoje, ir kt. šalyse.

Nuo 2011 m. dirba Jungtinių Tautų Organizacijos sekretoriate, reguliariosios techninio bendradarbiavimo programos tarpregioniniu patarėju JT gyvenviečių programos būstinėje Nairobyje, Kenijoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"