TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

P.Plumpa: laisvė atidarė kanalus ir tiesai, ir melui

2014 02 10 6:00
Liutauro Serapino nuotrauka

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daugelis žmonių praplėtė savo pasaulėžiūrą, tačiau tik nedaugelis iš esmės pakeitė gyvenimo būdą, santykius su kitais žmonėmis ir savo valstybe, sako buvęs rezistentas Petras Plumpa. Jo teigimu, gyventi šiuolaikinėje Lietuvoje išoriškai yra lengviau, bet moralinės problemos tapo tik painesnės.

Jeigu sovietmetį tikslai ir nuolatiniai priešininkai buvo aiškūs, tai dabar daugelio žmonių, organizacijų ir partijų siekiai nepastovūs, morališkai neskaidrūs, be tolimos perspektyvos. Todėl gyvename tiesos ir melo, gėrio ir blogio mišrainėje, teigia vienas Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų Petras Plumpa. Pradedami ciklą „Pokalbiai apie Lietuvos valstybę”, kalbiname jį apie sovietinę patirtį ir dabartinės Lietuvos problemas.

Lageriuose užaugusi pasaulėžiūra

- Gimėte 1939-aisiais. Taigi laisvos Lietuvos net neatsiminėte, kai mokyklos laikais įsijungėte į kovą už ją. Kas tada paskatino jus tai daryti?

- Pirmieji patriotiški įspūdžiai prasidėjo 1944 metų pavasarį, kuomet generolas Povilas Plechavičius paskelbė savanorių mobilizaciją į Vietinę rinktinę – su tikslu, pasitraukus vokiečiams, neįsileisti į Lietuvą sovietų. Kadangi tuo metu teturėjau penkerius metus, įvykių prasmės nesuvokiau, bet gerai atsimenu tą vakarą, kuomet į trobą susirinko miestelio vyrai palydėti mano brolių į lietuviškąją armiją ir sustoję visi sugiedojo Lietuvos himną.

Dar po pusės metų vyresnysis brolis išėjo į partizanus, todėl namuose pradėjo naktimis rinktis ginkluoti „miško broliai”. Po to prasidėjo kratos, areštai ir tremtys. Mūsų namuose užsiliko vieno partizano atvežta prieškarinė patriotinė spauda: „Karys“, „Trimitas“, „Policija“, „Žvaigždė“, „Lurdas“, „Žvaigždutė“, „Kariūnas“ ir kt., kurią vėliau, jau pramokęs skaityti, nuolat varčiau ir skaitinėjau. Visa mano vaikystė praėjo beskaitant tuos leidinius ir begyvenant nepriklausomos Lietuvos siekiais. Manau, mano gyvenimui tai padarė didelę įtaką. Tai buvo tikra patriotinio sąmoningumo mokykla.

Antisovietines nuotaikas sustiprino ne tik dažnos kratos – mūsų namus kratė bent aštuonis kartus, – bet ir įkalinti broliai ir tėvas. Todėl Suvainiškio septynmetėje mokykloje nesirašiau į pionierius ir nevengiau antisovietinių pasisakymų. Kadangi sėdėjau viename suole su buvusių tremtinių sūnumi Jonu, tai mūsų nuotaikos buvo panašios. Todėl 1952 metų spalio 21 dieną mus į mokytojų kambarį išsikvietė mokytojai komjaunuoliai tardymui. Buvome kaltinami dėl mūsų antisovietinių nuotaikų bei kalbų bei dėl to, kad norime „Tarybų Sąjungai užnerti ant kaklo kilpą“!

Tuo metu mums baudžiamosios bylos nesudarė ir į pataisos koloniją neuždarė, nes mokyklos direktoriumi buvo mano „porininko“ Jono giminietis. Be to, buvau klasės pirmūnas ir gavęs specialų pagyrimo raštą, tai buvo lyg ir nepatogu trylikametį pirmūną išvežti „pataisymui“.

1954 metais baigiau Suvainiškio septynmetę mokyklą, kasdieną parašydavau po eilėraštį ir pradėjau rašyti romaną „Kruvina pašvaistė“ apie partizanų kovas. 1955 metais kartu su Pandėlio vidurinės mokyklos moksleiviais parašėme keliasdešimt atsišaukimų, kuriuos išplatinome Pandėlio, Suvainiškio, Konstantinavos, Paliepių ir Vilkolių apylinkėse.

- Už savo veiklą patekote į lagerį, kalėti jums teko ilgus metus. Ar sovietiniuose lageriuose išmokote kažko, kas jums vėliau pravertė ir laisvame gyvenime?

- Kai buvau 21-erių, stiprų dvasinį poveikį padarė kunigas Algirdas Mocius, su kuriuo kartu kalėjome viename iš Mordovijos lagerių. Žavėjo jo asmenybė, labai sudomino Fatimos fenomeno atskleidimas. Tai buvo ryškus postūmis į katalikybę, bet dar nepilnas. Tik po trejų metų, vėl atvežtas į tą patį lagerį, patekau į tarptautinę atsivertusių katalikų grupę, kurioje buvo lietuvis, žydas, gruzinas, rusas. Kasdieną dalyvaudavau jų sambūryje, kartu analizuodavome Šventąjį Raštą. Skaitant paskutinį Tomo Kempiečio „Kristaus sekimo“ skyrių, staiga apvirto visas pasaulėvaizdis: tikėjimo teiginiai staiga tapo aiškūs kaip Tiesa! Dingo visos tikėjimo abejonės, nors nedingo nuolatinis troškimas tikėjimo tiesas paremti proto argumentais. Tie ieškojimai ir atradimai buvo be galo įdomūs: jie apėmė visas gyvenimo sritis, todėl vėliau paskatino vėl pasinerti į nelegalios veiklos klodus. Tokiu būdu lageriuose užaugusi pasaulėžiūra nulėmė tolimesnį gyvenimo būdą.

Už Lietuvą kovojo ne visi

- Ar sovietinės okupacijos metais – kalbėkime ne apie 1989-uosius, o kiek ankstesnius laikus – didžoji dalis žmonių suvokė, kad Lietuva okupuota, kad ji valdoma totalitarinio režimo?

- Prieškaryje gimę žmonės iki pat 1953 metų buvo Stalino represijų liudininkai, todėl okupacijos faktas jiems buvo savaime aiškus dalykas. Gimę po karo jau nebesuvokė tokio didelio prieštaringumo tarp nepriklausomos ir okupuotos Lietuvos gyvenimo, nes visi lankė sovietinę mokyklą, visi maitinosi labai tendencinga okupantų propaganda. Patriotinio nesąmoningumo lygį rodo komunistų skaičiaus didėjimas: jeigu 1950 metais Lietuvoje buvo maždaug 27 tūkst. kompartijos narių, tai 1988 metais jų skaičius viršijo 200 tūkst.! O komjaunuolių buvo net dvigubai daugiau. Juk į totalitarinę okupantų organizaciją negali stoti žmogus, suvokiantis savo asmeninį ir tautinį pažeminimą. Į sovietines organizacijas nestojo praktikuojantys tikintieji, nes tai reiškė savojo tikėjimo išsižadėjimą arba veidmainystę. Šie gyventojai bei buvę kaliniai ir tremtiniai ne tik suvokė esą okupuoti, bet ir laukė išlaisvinimo.

- Dabar dažnai sakoma, kad iš tikrųjų už Lietuvą kovojo visi, tik skirtingais būdais, kad tam tikru būdu kovojo net kompartijos ar komjaunimo aktyvistai. Jei Lietuvai galima buvo padaryti gero ir esant sistemos dalimi, kam tada buvo reikalingas atviras rezistencinis veikimas?

- Be abejo, visi kovojo už savąjį būvį, o ypač komunistai, todėl, siekdami lengvesnio gyvenimo ir noro įsikurti valdiškose okupantų struktūrose, jie lengvai atsižadėjo patriotinių, religinių ir moralinių principų. Tokioje dvasioje jie auklėjo ir savo vaikus. Ar galima tokius prisitaikėlius laikyti kovotojais už Lietuvos laisvę arba kovotojais su komunistine sistema? Juokinga...

Iš esmės nepasikeitė

- Esate rašęs, kad „kaip išėjimas iš kalėjimo nepakeičia buvusių kalinių moralės ir troškimų, taip Sąjūdžio iškovota laisvė nepakeitė buvusių sovietinių piliečių sudarkytos moralės ir egoistinių siekių.“ Kas tuomet vis dėlto pasikeitė su Kovo 11-ąja?

- Su Kovo 11-ąja atsirado informacijos gavimo ir saviraiškos laisvė. Žmonės, išugdyti melagingoje sovietinėje atmosferoje, galėjo sužinoti savo tėvynės istoriją, okupacijos faktą ir aplinkybes, žmogaus teisių vertę ir galimybes. Kas norėjo, tas šiomis galimybėmis pasinaudojo ir galėjo iš esmės pakeisti asmeninį gyvenimą bei visuomeninę raišką. Daugelis žmonių labai praplėtė savo pasaulėžiūrą, tapo visapusiškai išprusę, tačiau tik nedaugelis iš esmės pakeitė savo asmeninį gyvenimo būdą: savo santykius su kitais žmonėmis, su šeimos nariais, su visa visuomene, pagaliau su savąja nepriklausoma valstybe. Todėl šalyje toks aukštas korupcijos lygis, tiek daug nevilties, buitinio smurto, savižudybių. Visa tai skatina bėgti iš gimtinės, nors iš esmės tai yra bėgimas nuo savojo šešėlio...

- Ar dabartinė Lietuva – šalis, kurioje gera gyventi?

- Man, kaip katalikui, išoriškai dabar yra kur kas lengviau gyventi negu sovietmetį: galiu laisvai kalbėti, rašyti ir organizuoti. Morališkai dabartis yra sudėtingesnė, o problemos painesnės. Laisvė atidarė kanalus tiesai ir melui, meilei ir egoizmui, gėriui ir blogiui. Jeigu sovietmetį buvo aiškūs tikslai ir nuolatiniai priešininkai, tai dabar daugelio žmonių, organizacijų ir partijų siekiai nepastovūs, morališkai neskaidrūs, be tolimos perspektyvos. Tokioje tiesos ir melo, gėrio ir blogio mišrainėje krikščioniškoji raiška greitai išblėsta, išlaikydama tik formalius pavidalus. Apibendrinanti išvada galėtų būti tokia: laisvai gyventi dar nereiškia geriau gyventi.

Išlikti tiesiems ir drąsiems

- Prieš kiek mažiau nei metus sakėte, kad „krikščioniškos orientacijos Lietuvos piliečiai turėtų burtis į gyvybiškai svarbią kovą su sovietines tradicijas tęsiančios valdžios režimu.“ Bet kovojantys už tai, kas populiariai vadinama „krikščioniškomis vertybėmis“ – t.y. visų pirma už pagarbą žmogaus prigimčiai, apimančiai jo lytiškumą ir tautiškumą – pastaruoju metu įvardijami kaip Lietuvos vakarietiško kurso priešininkai ir Vladimiro Putino politikos įrankiai. Ką galėtumėte pasakyti apie tai?

- Nesu nei vakarietiško, nei rytietiško kurso šalininkas. Mintys į Vakarus krypo sovietmetį, kaip į laisvo gyvenimo kontinentą, iš kurio gali ateiti išorinis išlaisvinimas. Tačiau laisvė į Lietuvą atėjo ne iš Vakarų. Ir ne iš Rytų – juk Michailas Gorbačiovas ne veltui paskelbė Lietuvai blokadą ir saldžiai „miegojo“ Sausio 13-osios naktį... Greičiau Lietuva davė Rusijos demokratams pavyzdį, kaip sužlugdyti Rugpjūčio 19-osios pučą, o kartu ir Lietuvai atidaryti vartus į laisvę.

Lietuvos politikų orientacija į Europos Sąjungą (ES) turi aiškų tikslą: pasinaudoti Vakarų ekonominiais pasiekimais – tapti lygiaverčiais europiečiais. Iš dalies tai pavyko, bet ne veltui: Lietuva gauna milijonines dotacijas, o Europa iš Lietuvos gauna šimtus tūkstančių emigrantų. Bet tai dar ne viskas: reikės atsisakyti ir kai kurių tradicinių vertybių, kurios šimtmečius sudarė tautos moralinį stuburą. Šiuo atžvilgiu krikščionys turėtų išlikti tiesūs ir drąsūs, jiems moraliniais orientyrais neturėtų būti nei ES, nei V.Putinas, nei Jungtinės Amerikos Valstijos. Pagaliau „palikim vergo dalią klaikią“.

- Ko labiausiai trūksta šių dienų lietuviams, kad galėtų sukurti geresnę valstybę?

- Geresnis gyvenimas prasideda nuo žmogaus, nuo savęs. Tad gerų žmonių visuma gali sukurti ir geresnę valstybę. Turint omenyje, kad gero žmogaus ugdymas prasideda nuo vaikystės, tauta ir valstybė pagaliau turėtų atsigręžti į vaikų moralinį ugdymą šeimose ir mokyklose. Kadangi daugumai politikų tokios idėjos yra visiškai svetimos, tai viltį gali įžiebti religinės bendruomenės – panašiai kaip sovietmečiu. Jeigu katalikai labai rimtai ir atidžiai įsiklausytų į popiežiaus Pranciškaus katechezes, jeigu stengtųsi visa tai gyvai įgyvendinti, šeimų ir bendruomenių gyvenimas iš esmės pasikeistų. Tai būtų nauja pradžia. Juk bet koks atgimimas turi pradžią.

- Jums pačiam dėl savo veiklos, grįstos Lietuvos laisvės siekiu ir tvirtais moraliniais įsitikinimais, teko ilgus metus kalėti. O didžioji dalis veiklos buvo atliekama konspiracinėmis sąlygomis. Jei leistumėte sau paspėlioti ateitį – ar manote, kad katalikų ateityje ir vėl laukia konspiracija ir kalėjimai?

- Jeigu dabartinės ES antikrikščioniškos moralinės tendencijos įgaus pagreitį, jos neišvengiamai pereis į teisinę sistemą ir bus privalomos visoms valstybėms narėms. Pavyzdžiui, jau dabar Švedija palaiko agresyvią homoseksualumo plėtrą. Tarkime, pastorius Ake Greenas iš Bornholmo buvo teisiamas už tai, kad pamoksle citavo Bibliją apie homoseksualumą bei kitus seksualinius iškrypimus. Švedijos įstatymai draudžia bet kokius teiginius, kuriuos galima interpretuoti kaip nepagarbą homoseksualams. Todėl pastorių A.Greeną apygardos teismas nuteisė kalėti. Jeigu ir visoje ES krikščioniškoji moralė atsidurs už įstatymo ribų, jos skelbėjams ir vėl teks patirti sovietines represijas.

Rojaus žemėje vizija išblėso

- Pabaigai – vienas „globalesnis” klausimas. Vilniaus universitete surengtoje paskaitoje esate sakęs, kad Kronikos leidimo ir vertimo į įvairias kalbas tikslas buvo ne tik apginti Lietuvos tikinčiuosius. Tuo taip pat siekta sustabdyti marksistinės išlaisvinimo teologijos plitimą Bažnyčioje, daugelio pasaulio krikščionių naivų susižavėjimą komunizmu. Ar manote, kad Kronikai pavyko laimėti šį mūšį?

- Pernai Seime minint Kronikos 40-metį sakiau, kad melo išviešinimas reiškia jo demaskavimą.

Jokia krikščionių veikla taip nesiutino sovietų valdžios, kaip jos melo demaskavimas. Juk milijonai užsienio inteligentų tuo komunizmo melu tikėjo. Ypač skaudus to melo vaisius buvo milijonų katalikų Lotynų Amerikoje suvedžiojimas. 1971 metais kunigas Gustavo Gutierrezas išleido knygą „Išlaisvinimo teologija“, kuri Pietų Amerikoje tapo socialistinio katalikų judėjimo įkvėpėja. Pradėta postringauti apie tai, kad Antrojo Vatikano susirinkimo dokumentuose įvardytoji Dievo Tauta esanti ne kas kita, kaip „neturtingoji liaudis“, arba tos Dievo avys, kurioms yra pažadėta Dangaus karalystė. Tad proletariato išlaisvinimas iš buržujų jungo esanti pagrindinė Bažnyčios misija. Kadangi ankstesnės misionierių priemonės neturtingos liaudies neišlaisvino, tai socialistinė revoliucija esanti krikščionims atsiųsta Dangaus dovana.

Šios teologijos įtakoje kai kurie kunigai net atsisakė kunigystės ir tapo revoliucionieriais. Vienas toks dvasininkas net pareiškė, kad efektyviausia evangelizavimo priemonė esąs kulkosvaidis.

Kadangi ši pseudoteologija užkrėtė beveik visas lotynų Amerikos šalis, vienas teologas net pareiškė, kad žlugus katalikybei Lotynų Amerikoje, iškils grėsmė Bažnyčiai ir visame pasaulyje.

Nors Lietuva nuo Amerikos žemyno buvo toli, bet krikščionių rūpesčių ir nalaimių aidas sklandė po visą Žemę. Lietuvos krikščionių persekiojimo faktai, surašyti Kronikos puslapiuose, pasiekdavo išeivius Vakaruose. Tie tekstai, išversti į ispanų kalbą ir išsiuntinėti Pietų Amerikos šalių ambasadoms ir vyskupijoms, turėjo atverti akis tiems katalikams, kurie žemiškąjį rojų matė Sovietų Sąjungoje. Manyčiau, kad ir lietuviškoji Kronika šiek tiek prisidėjo prie Lotynų Amerikos krikščionių išblaivinimo.

Šiandien, kai komunistinio rojaus vizija išblėso, užtemo ir kvazikrikščioniškoji išlaisvinimo teologija.

Reikia pasakyti, kad pirmieji išlaisvinimo teologijos, kaip ir komunizmo ar socializmo pradininkai, turėjo kilnius, pozityvius tikslus – sukurti laimingą gyvenimą šioje žemėje, revoliuciniu būdu sugrąžinti kadaise prarastąjj rojų. Tai savotiška Babelio bokšto statyba, iš esmės ignoruojanti Kristaus skelbtąją Dievo Karalystę. Iš kitos pusės, krikščionys privalo būti solidarūs su vargšais, nes to reikalauja artimo meilė. Šiuo požiūriu išlaisvinimo teologijos šalininkai yra krikščioniškesni už gobšius kapitalistus, kurie skurde laiko ištisas tautas. Galimas dalykas, kad išvalyta nuo marksizmo, išlaisvinimo teologija galėtų tarti naują žodį katalikų socialinėje veikloje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"