TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Paaiškintas neofeodalizmas

2011 08 24 0:00

Praėjusią savaitę Rusijoje, priešingai visam pasauliui, buvo demonstratyviai ignoruotas 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje dvidešimtmetis. Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo Rusija užmiršo Boriso Jelcino Rusiją, pasuko kitu keliu. Koks tas Rusijos kelias, ar jo, kelerius metus atsilikusi, nekartoja Lietuva?

Daugelis Vakarų ekspertų Rusiją vaizduoja kaip valstybę, spirale besileidžiančią į totalitarizmą, lėtai (arba ne taip lėtai) slenkančią Sovietų Sąjungos keliu, imperijos, kurios autoritarinis režimas subyrėjo dėl didėjančio augančios pilietinės visuomenės spaudimo. Vyrauja nuomonė, kad toks autoritarinis apsigręžimas gali būti nulemtas dabartinio Rusijos politinio elito savybių. Šio elito nariai (kaip teigia daugelis Vakarų analitikų, įskaitant Ianą Bremmerį) yra neproporcingai pasamdyti iš vadinamųjų "silovyje struktury" (jėgos struktūrų), t. y. teisėsaugos institucijų ir saugumo tarnybų, kurių šaknys siekia sovietų eros karines ir slaptąsias tarnybas. Šios prielaidos leidžia gana optimistiškai numatyti ilgalaikes Rusijos perspektyvas: arba Rusijos pilietinė visuomenė iš naujo pabus ir išgelbės šalį, kaip ji tai tariamai padarė 1989-1991 metais, arba dabartinis elitas pasens ir užleis savo vietą. Bet kuriuo atveju teigiami pokyčiai yra matomi horizonte.

Deja, visos šios prielaidos yra klaidingos. Šiuolaikinė Rusija nėra kandidatė tapti Sovietų Sąjunga Nr. 2. Dabar tai yra valstybė, kurioje piliečiai turi neribotą prieigą prie informacijos, turi nuosavo turto, gali laisvai palikti šalį ir į ją sugrįžti bei plėtoti bet kokios rūšies privatų verslą. Žinoma, griežti apribojimai išlikę politikos srityje, o valstybė, kaip pats prezidentas Dmitrijus Medvedevas neseniai yra pasakęs, "tik tam tikru mastu, tačiau nevisiškai" atitinka demokratijos standartus.

Akivaizdu, kad tokia santvarka - ekonominė laisvė kartu su politiniu suvaržymu - nėra priimtina kiekvienam. Įprastam amerikiečiui atrodytų, kad kas nors privalo būti daroma. Bet tai taip pat yra klaidinga. Kai kurie rusai iš tikrųjų reiškia nepasitenkinimą esamu režimu, paplitusiu policijos pareigūnų piktnaudžiavimu valdžia bei vietinės valdžios pareigūnų ir oligarchų glaudžiais ryšiais su valdančiaisiais biurokratais. Tačiau sistema, atrodo, iš esmės yra tvirta ir patikima. Jos stiprybė kyla iš pagrindinio principo: yra daug lengviau piliečiams spręsti savo problemas individualiai negu mesti iššūkį valstybinėms institucijoms kolektyviai.

Taip yra todėl, kad tai, ką vakariečiai pavadintų korupcija, nėra sistemos problema, o pagrindinis normalaus jos funkcionavimo principas. Korupcija Rusijoje yra sandorių išjudinimo forma, nes nėra visuotinai priimtos ir teisiškai kodifikuotos alternatyvos. Kartu paėmus, tokie sandoriai gerai atspinti neofeodalizmo formą. Tai neturėtų siaubingai stebinti žmonių, gerai pažįstančių Rusijos istoriją, nes tai buvo daugiau ar mažiau etapas, kurį buvo pasiekęs rusų socialinis ir ekonominis vystymasis iki tol, kol buvo užšaldytas daugiau kaip 70 metų trukusio komunistų valdymo. Jis dabar atitirpo.

Sistema taip pat veikia, bet savaip. Sukurta valdant Vladimirui Putinui, Rusijos "valdžios vertikalė" suteikia palyginti paprastą mechanizmą, kuris verčia energiją pinigais ir priešingai. Kiekvienu hierarchijos lygmeniu tam tikras kyšininkavimo mastas bei uždaras klientelizmas yra ne tik toleruojamas, bet ir priimtinas mainais už besąlygišką lojalumą ir laikymą prioritetu. Sistema yra pagrįsta piliečių ekonominėmis laisvėmis, bet atsargūs politiniai šių laisvių apribojimai suteikia turtus labiausiai pasipelnantiesiems. Sistemą sudaro grindų ir lubų kaskada laisvės suvaržymams, taigi tai yra feodalizmas, tik turintis daugiau lygmenų nei senasis. Tačiau jis veikia iš esmės tokiu pačiu principu: silpnieji moka duokles "aukštyn", o stiprieji suteikia apsaugą "žemyn".

Rusijos sistema negali egzistuoti be ekonominių laisvių, ir būtent dėl šios priežasties nebus jokios antrosios Sovietų Sąjungos. Tačiau sistema labai bijo politinių laisvių, kurios yra nesuderinamos su jos feodaline perspektyva. Taigi Rusija tikrai negreitai atrodys kaip kuri nors Vakarų Europos ar Šiaurės Amerikos valstybė. Ji nežlugs ir radikaliai neišsivystys. Ji tiesiog bus. Kokią viltį ateitis žada Rusijai, spėjama, atspindi ironiškas stalinistinis juokelis: horizontas yra tokia tolima vieta, kad artėjant prie jos ji ir toliau tolsta.

Sakoma, jog šiais laikais net stabili sistema turi judėti į priekį, kad išliktų savo vietoje. Taigi daugelis mano, kad dabartinė Rusijos padėtis negalės ilgai išsilaikyti. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas, kuris pastaruoju metu skatina modernizaciją, suteikia mums retą galimybę tinkamai įvertinti esamas grėsmes. Jis, atrodo, supranta, kad šiuo metu Rusijos stabilumą užtikrinantys veiksniai negali suteikti novatoriškos dvasios, reikalingos stabilumui užtikrinti neramiais laikais. Tačiau virš jo kabant V.Putino šešėliui, D.Medvedevas negali įtikinti nei vidinio biurokratijos rato, nei plačiosios visuomenės, kad jo pastebėtos grėsmės yra tikros ir pavojingos. Be visuomenės ir biurokratijos palaikymo jis nieko neturi ir niekur negali jų vesti.

Bet kuriuo atveju D.Medvedevas klysta, manydamas, jog sistema negali ilgai išlikti stabili, net jeigu jis yra teisus, manydamas, kad ji niekada nesustiprės. Rusija yra ne diktatorinė, o palyginti laisva valstybė, kurioje dabartinis režimas valdo daugiau susitarimu nei represija ir jam, atrodo, nėra jokios rimtos grėsmės. Besivystanti sistema Rusijos piliečiams tinka geriausiai, palyginti su tuo, kas, jų manymų, yra galimos alternatyvos. Pasakykite jiems, kad sistema gali sugriūti, ir jie nepradės kelti sąmyšio, kaip kai kurie galėtų tikėtis. Kaip istorikas Josephas Tainteris yra pastebėjęs: "Kas galėtų pasirodyti kaip nuosmukis apžvalgininkams, nebūtinai turi būti nuosmukis didžiajai gyventojų daliai, kuriems žlugimas iš esmės nėra katastrofa, bet racionalus taupymo procesas, iš kurio šie gali pasipelnyti." Galų gale net feodalų laikais senjorai kartais žlugdavo, o valstiečiai pradėdavo spontanišką jų turto pasidalijimą.

Dar mažiau su Rusijos ateitimi yra susijusi idėja, kad sovietinių laikų KGB pareigūnai yra atsakingi už dabartinės Rusijos politinės sistemos trūkumus. Šios idėjos šalininkai nekreipia dėmesio į du faktus.

Visų pirma jie pamiršta, kad pusiau autoritarinis "superprezidentinis" Rusijos politikos stilius iškilo "demokratiniu" dešimtojo dešimtmečio vidurio periodu, kada tuometis prezidentas Borisas Jelcinas prievarta paleido teisėtą parlamentą ir priėmė naują Konstituciją, pagal kurią prezidento galios nebuvo subalansuotos jokiais suvaržymais. Iš tiesų jo statusas priminė Vokietijos fiurerio, kurio galios buvo apibrėžtos 1933 metų kovo 23 dienos įstatymu, suteikiančiu ypatingus įgaliojimus vyriausybei (vok. Ermiuchtigungsgesetz).

Vėliau B.Jelcino aplinka suorganizavo jo pergalę 1996 metų prezidento rinkimuose. Tai išvedė valstybę iš jos įprasto kelio kaitaliojant valdžią tarp liberalių ir socialistinių politikų, bet, kad ir kaip tai būtų neįtikėtina, atvedė Rytų Europą prie jos neramios, tačiau sėkmingos plėtros paskutinįjį praėjusio ir pirmąjį XIX amžiaus dešimtmetį. Nuo to laiko idėja, kad "nėra jokios alternatyvos" dabartiniam vadovui ar jo pasirinktam įpėdiniui, tapo gyvybiškai svarbia Rusijos politikos dalimi. Taigi tai neturi nieko bendro su KGB pareigūnų sąrašo liekanomis.

Antra, jie pamiršo, kad didelės dalies Rusijos elito praeitis karinėse ir saugumo tarnybose nėra demokratijos nuosmukio požymis. Daugelis tarnavusiųjų saugumo tarnybose buvo kompetentingi ir sąžiningi žmonės. Tie žmonės, kurie yra už Rusijos ribų, pamiršo, kad keletą svarbių dešimtmečių KGB elitas buvo labiausiai į ateitį žvelgianti organizacija griūvančioje Sovietų Sąjungoje. Tikroji problema kyla ne iš "siloviki" (Sovietų Sąjungos karinių ir saugumo tarnybų politiniai pareigūnai), bet iš "neigiamos atrankos" - kokiu būdu buvę demokratai ir jų priešininkai į elitą priėmė naujus narius.

V.Putino fenomenas atspindi faktą, kad dešimtojo dešimtmečio Rusijos vadovai teikė pirmenybę tapti prezidentu vidutiniškam pareigūnui, kuris nepasiekęs jokių ryškesnių laimėjimų, o ne, pavyzdžiui, nors ir netobuliems, bet patyrusiems vyrams, tokiems kaip Jevgenijus Primakovas ar Jurijus Lužkovas, kurie abu buvo ganėtinai populiarūs tuo metu. V.Putino, kuris sovietmečiu vos pakilo iki papulkininkio laipsnio ir išgarsėjo tik savo korumpuotu verslu Sankt Peterburgo rotušėje, iškilimas tapo tipiškas, renkantis personalą pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį. Prastai kvalifikuoti biurokratai įdarbino šimtus dar mažiau gebančių žmonių užimti svarbias pozicijas ministerijose ir komitetuose, tikėdamiesi, kad tokie vidutiniokai negalės su jais konkuruoti ar jų pakeisti. Dėl to šiandien Rusijos valdžia mažiau kenčia nuo "jėgos oligarchijos" negu nuo nekompetentingos diktatūros.

Keleto atvejų turėtų pakakti šios "neigiamos atrankos" problemai pademonstruoti. Sergejus Ivanovas yra profesionalus šnipas, kuris 1981 metais buvo išsiųstas į tarnybą Londone. Po kelerių metų jis buvo perkeltas į Suomiją (tai buvo ne kaip atlygis už nuopelnus, kaip galima būtų įsivaizduoti), o vėliau į Keniją, kur jo darbo vaisiumi tapo viso Rusijos žvalgybos tinklo Rytų Afrikoje sunaikinimas. Šiandien jis išdidžiai dirba ministro pirmininko pavaduotoju V.Putino vyriausybėje. Toliau atkreipkite dėmesį į Borisą Gryzlovą, buvusį inžinierių, kuris išgarsėjo išradęs filtrus, tariamai galėjusius išvalyti bet kokio užterštumo vandenį, net su radioaktyviomis dalelėmis (Rusijos mokslų akademijos atliktas filtrų tyrimas neparodė jokio teigiamo filtrų naudojimo poveikio). 2001 metais jis buvo paskirtas vidaus reikalų ministru, o 2003-iaisiais - "išrinktas" Dūmos, žemesniųjų parlamento rūmų, pirmininku. Išgarsėjo dėl savo išsakytos nuomonės, jog "Dūma yra netinkama vieta debatams". Dabartinis gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas iki 2000 metų buvo baldų parduotuvės direktorius ir jis sunkiai gali atskirti eskadrinį minininką nuo laivo vilkiko. Sąrašą galima tęsti ir tęsti...

Tokie pareigūnai bando nuslėpti savo neišmanymą, kadencijos metu įgydami daktaro ar profesoriaus laipsnius. Amerikiečiams sunku įsivaizduoti tokį dalyką. Tačiau A.Serdiukovas 1994 metais per nuotolinio mokymosi programą gavo koledžo ekonomikos diplomą, 2000 metais -ekonomikos daktaro laipsnį, o 2006-aisiais, eidamas Rusijos mokesčių ministro pareigas, tapo profesoriumi. Šiuo metu tarp 450 Dūmos deputatų yra 71 profesorius (110-uosiuose JAV Atstovų Rūmuose nebuvo nė vieno profesoriaus, o 17-ame Vokietijos Bundestage jų buvo tik trys). Esminis dabartinio Rusijos politikos elito bruožas yra visiškas neišmanymas, prastai užslėptas po mokslinių laipsnių išoriniu blizgesiu. Rusijai būtų net per gerai, jei ją dabar valdytų saugumo tarnybos.

Vis dėlto ir toliau iš niekur neatsiranda joks pareigūnas, kuris būtų pasiekęs neprecedentinę sėkmę ir užimtų aukštą postą. Viskas, ką jie iš tiesų sugeba, tai vogti iš viešųjų fondų, imti kyšius ir keliaklupsčiauti prieš savo vadovus beveik taip pat nekompetentingai, kaip tai daro ir šie. Rusija iškėlė neigiamos atrankos fenomeną į lig šiol nematytas aukštumas. Šis faktas labiau nei bet kuris kitas paaiškina tragišką darbą ir leidžia mums kiek numatyti Rusijos raidą.

* * *

Andrejus Budajevas

Straipsnis, taip pat pirmasis LŽ puslapis iliustruotas maskviečio dailininko Andrejaus Budajevo (g. 1963 m.) politiniais plakatais. A.Budajevas yra surengęs parodas Vašingtone, Niujorke, Paryžiuje, Berlyne, Kopenhagoje, yra Rusijos ir Maskvos dailininkų sąjungos narys.

Šią studiją, naujai pažvelgiančią į Rusijos raidos tendencijas ir jų priežastis, išvengiančią įprastų stereotipų (pavyzdžiui, pervertinančių V.Putino kagėbistinę praeitį), paskelbė JAV žurnalas "The American Interest". Straipsnio autorius Vladislavas L. Inozemcevas yra Maskvos postindustrinių studijų centro direktorius, Maskvos ekonomikos mokyklos profesorius ir mėnesinio žurnalo "Svobodnaja mysl" vyriausiasis redaktorius.

Tęsinys - rytdienos numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"