TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Pabėgėliai iš Luhansko nori likti Lietuvoje

2016 01 15 6:00
Hanna, Jurijus ir Jegoras, nuo karo ir nedarbo pabėgę iš Luhansko srities, baiminasi dėl gimtinėje likusių giminaičių. Kristinos Kučinskaitės (LŽ) ir Asmeninio albumo  nuotraukos

„Nerimas, išvykus iš tėvynės, nepraėjo. Priešingai – nuolat prisimename, kad Rytų Ukrainoje liko mūsų giminaičiai, kuriems tebegresia pavojus“, – LŽ sakė kiek daugiau nei prieš mėnesį į Jonavos pašonėje esančią Ruklą atvykusi nuo karo pabėgusi šeima – Jurijus Rybinas, Hanna Padii ir Jehoras Padii.

Pabėgėliai iš Rytų Ukrainos, Luhansko srities Stachanovo miesto, neslepia, kad atvykdami į Lietuvą jie tikėjosi gyventi blogesnėmis sąlygomis nei tos, kurios jiems suteiktos. Juk sužinoję, kad tikrai bus priimti mūsų šalyje, ukrainiečiai internete ėmė ieškoti informacijos apie Ruklą. Deja, tuomet rado tik apleisto miestelio nuotraukų ir maždaug penkerių metų senumo informaciją, kurioje apie vietovę buvo atsiliepiama ne itin palankiai.

Realybė nudžiugino

„Tačiau išvydę realią situaciją supratome, kad virtualioje erdvėje informacija apie Ruklą paprasčiausiai neatnaujinama“, – sakė H. Padii. Moteris anksčiau manė, jog visi priglausti pabėgėliai gyvena vienoje patalpoje, todėl negalėjo patikėti, kad su šeima įsikurs atskirame kambaryje. Tad Rukloje esančio Pabėgelių priėmimo centro pasiūlytu būstu visa šeima yra patenkinta.

„Internete pažiūrėjau filmą apie Lietuvą. Šioje šalyje yra tikrai daug įdomių vietų, kurias būtų smagu pamatyti“, – neabejojo J. Rybinas. Viena šiuo metu jį labiausiai dominančių vietų yra Trakai. Per mėnesį, kol yra Lietuvoje, pora jau spėjo apsilankyti Vilniuje. Tačiau dar kartą nuvykti į sostinę jie kol kas negali. Juk kiekvienas pabėgėlis maistui kasdien tegauna po 2 eurus, ir tai – visos šeimos pajamos. O bilietas iki sostinės asmeniui kainuoja apie 7 eurus. „Vadinasi, tam, kad nuvyktume į svarbiausią šalies miestą, tektų nevalgyti tris paras“, – suskaičiavo H. Padii. Tačiau ukrainiečiai džiaugiasi jiems parūpintu nemokamu būstu bei suteikiamomis medicinos paslaugomis.

Didžiausia svajonė – darbas

Nuo karo nukentėjusi šeima LŽ pabrėžė norinti likti gyventi Lietuvoje – ir dėl karo tėvynėje, ir dėl daugybės kitų priežasčių, pavyzdžiui, nebelikusios galimybės susirasti darbą mieste, kuriame gyveno.

„Labai laukiame leidimų dirbti Lietuvoje. Nors suprantame, kad nemokėdami lietuvių kalbos būsime mažiau paklausūs, tačiau stengsimės pateisinti darbdavių lūkesčius. Net svajojome apie galimybę įsikurti Vilniuje, bet nuo šios minties sulaiko didelės būsto nuomos kainos sostinėje“, – dėstė pašnekovai.

Lietuvių kalbos Ruklos pabėgėlių priėmimo centre Hanna ir Jurijus mokosi kasdien po dvi valandas. Ukrainiečiai juokauja, kad išmokti ją tikrai įmanoma, juk žmonės išmoksta net ir sudėtingą kinų kalbą.

Ginkluoti atvykėliai žadėjo apginti

Jurijus ir Hanna – pažįstami nuo vaikystės. Jie gyveno tame pačiame daugiabutyje, žaidė tame pačiame kieme. Vėliau Hannos šeima iš ten išsikraustė, ir jiedu ilgą laiką nesimatė. Jaunuoliai susitiko, kai abu vėl įsikūrė kaimynystėje.

Jurijaus veikla Ukrainoje buvo susijusi su kompiuteriais, o Hanna buvo pirkimų vadybininkė. Šiltus jausmus pajutę vienas kitam juodu apsigyveno drauge, pamažu įsikūrė savo trijų kambarių bute. Kitą butą, paveldėtą iš tėčio, Hanna buvo išnuomojusi.

Vos prasidėjus karui Luhanske, Jurijus ir Hanna neskubėjo palikti gimtųjų vietų. Tačiau vieną vakarą pasklido žinia, kad ketinama nugriauti Stachanove esantį Lenino paminklą. Tam besipriešinantys kai kurie vietos gyventojai pasistatė prie jo palapinę ir ėmė budėti. „O vieną rytą mieste išvydome daugybę ginkluotų vyrų. Kam jie atstovavo, nebuvo įmanoma nustatyti. Buvo tvirtinama, kad atvykėliai mus gins. Tačiau kas ir nuo ko mus gins, taip niekas ir nepaaiškino“, – liūdnai ironizavo pašnekovai.

Bilietų nepardavė už jokią kainą

Tuo metu Stachanove atsirado kariniai postai, buvo įvesta komendanto valanda, o apylinkėse vis dažniau aidėjo taikius gyventojus krūpčioti verčiantys sprogimai. LŽ pašnekovai sakė prieš pusantrų metų apsisprendę palikti namus. Tuo pačiu metu iš Stachanovo ėmė trauktis daugybė gyventojų, tad trūko traukinių bilietų. „Nuolat naršėme internete ir laukėme stebuklo. Pagaliau, kai vieną kartą traukinį papildė dar vienu vagonu, atsirado papildomų bilietų. Buvome laimingi, kad spėjome juos nusipirkti. Beje, vėliau mums siūlė juos parduoti už tikrai nemenką pinigų sumą“, – pasakojo H. Padii.

Jurijus, Hanna ir Jehoras traukiniu pasiekė Zaporožę, apsistojo pas draugus. Vėliau sužinojo, kad geležinkelio bėgiai buvo susprogdinti, ir į Stachanovą galima nebent nuosavu automobiliu nuvažiuoti. Be to, imta reikalauti ir specialių leidimų, pereiti daugybę patikrų. Taip nebeliko kelio atgal.

Gavo ne vien pastogę

Be jokios nuosavybės ir net be žieminių drabužių likusiai šeimai keletą būtinų daiktų iš Stachanovo atvežė artimieji. H. Paddi bute dabar gyvena jos mama – gimtinėje likusi moteris neketina pasinaudoti galimybe išvykti į kitą kraštą.

„Nuo to laiko, kai palikome savo namus, jų nebematėme. Tiesą sakant, ir dabar nemanome, kad kada nors ten grįšime. Stachanove nebeliko jaunų žmonių, nebeliko ir darbo, taigi ten išgyventi būtų neįmanoma“, – tvirtino pabėgėliai. Pasak jų, tose vietovėse, kur vis dar įmanoma gauti darbo, atlyginimai mokami maisto produktais. Būtent todėl šeima, kaip ir kiti giminių mūsų šalyje turintys ukrainiečiai, nutarė pasinaudoti galimybe išvykti gyventi į Lietuvą.

...

„Nebeturėjome ko prarasti“, – pabrėžė ukrainiečiai, į Ruklą atsikraustę nešini vien lagaminu ir keliais krepšiais. Mūsų šalyje jie gavo ne tik pastogę, pinigų maistui, bet ir būtiniausių daiktų – avalynės, drabužių, buities prietaisų. Giminės istorija pasidomėjusi H. Padii sužinojo, kad Jonavoje gyvena jos senelio brolis, tad atvykę į Ruklą jie aplankė giminaičius.

Dvylikametis Jehoras jau lanko Kauno Aleksandro Puškino gimnaziją. Klasėje yra daug rusakalbių, todėl berniukui nekyla bendravimo problemų. Jis tikino greitai pripratęs ir prie naujos tvarkos, ir prie klasės draugų. Paklaustas, kas mokykloje jam labiausiai patinka, septintokas neabejojo: „Lietuviškas maistas!“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"