TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Pabėgėlis – savas ar priešas

2015 11 20 6:00
Graikijos Lesbo saloje išsilaipinusiam pabėgėliui iš Sirijos padeda savanoris.  Reuters/Scanpix nuotrauka

Senovės graikams gyvenantieji už polio ribų buvo barbarai. Nūdien kai kurie šitaip apibūdina į Europą plūstančius migrantus. Kiti teigia, jog jų priėmimas – mūsų europietiškumo išbandymas. 

Apie tai, kaip įsivaizduojame kitą ir kokių politinių pasekmių šis supratimas gali turėti, kuo remiasi ir turėtų remtis mūsų svetingumas diskutavo politinės teorijos tyrinėtojai, docentai Inga Vinogradnaitė ir Naglis Kardelis vakar vykusiame Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Studentų mokslinės draugijos renginyje.

Kaip reaguojame, tokie ir esame

Debatuose dėl Lietuvos sienų atidarymo pabėgėliams politologė Inga Vinogradnaitė išskyrė kelias skirtingas argumentų grupes, kuriose jie įgyja skirtingus vaidmenis. Dažniausiai pasisakantieji už sienų atvėrimą migrantus mato kaip neturinčius spalvos, religijos, tiesiog kaip kenčiančius kūnus, apeliuojančius į mūsų žmogiškumą. Manoma, kad savo reakcija į juos patvirtinsime arba paneigsime tai, kad esame europiečiai. Kiti tą pačią poziciją palaikantys argumentai nurodo į solidarumą su kitomis ES valstybėmis. Apie pabėgėlius kaip tokius šiuo atveju nepasakoma nieko, išskyrus tai, kad jie – našta. Dar kiti atvirų sienų šalininkai reikalauja solidarizuotis su ankstesnėmis lietuvių kartomis, kurios siekė prieglobsčio kitose valstybėse. Teigiama, kad turime sumokėti protėvių skolas.

Kur kas apčiuopiamesnį pavidalą, kaip teigia mokslininkė, pabėgėliai įgyja argumentuose už durų užvėrimą. Šiuo atveju jie matomi kaip keliantys grėsmę dėl savo kultūros, religinių įsitikinimų. Ir ne tik tapatybinę, bet ir fizinę. Nereikia nė teroristų su kalašnikovo automatais, viešojoje erdvėje gąsdinama, kad, tarkime, moterų genitalijų apipjaustymas tuoj bus atliekamas ir Lietuvoje, gydytojai neva turį tam ruoštis.

Doc. I. Vinogradnaitė / Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

„Klausimas, kurį ypač išprovokavo reakcijos į įvykius Paryžiuje, būtų toks: kaip iš tikrųjų mums reikėtų reaguoti į pabėgėlius? Man atrodo, kad čia yra esminis mūsų tapatumo klausimas. Ne tai, ką apie juos kalbame, bet kaip reaguojame“, – kalba I. Vinogradnaitė. Anot jos, mūsų santykis su svetimšaliais priklauso nuo to, kas esame ir kokius tikslus sau keliame kaip lietuviai, europiečiai, krikščionys. Kitoniškumo apraiškos yra mūsų vaizduotės sukurtos, tačiau reakcija į jį iš tiesų parodo, kas esame.

Permąstant svetingumo ribas

„... svetingumas reiškia svetimšalio teisę nesulaukti priešiškų veiksmų iš asmenų, į kurių teritoriją jis atvyko, pusės. Jie gali jį išvaryti, jeigu tai nebūtų jo žūties priežastis, tačiau, kol svetimšalis laikosi taikiai, jie neturi rodyti jam priešiškumo“, – rašoma Imanuelio Kanto traktate „Į amžinąją taiką“. Jame iškeltas problemas sprendžiame iki šiol. Teisė į svetingumą, pagal šią sampratą, nėra absoliuti: dėl savo interesų teritorijos savininkai gali išvaryti atvykėlį, tačiau tik ne tuo atveju, jei jis žus. „Praktiniai veiksmai priklausys nuo to, ką mes laikysime žūties priežastimi arba pavojumi sau. Tai moralinės diskusijos klausimai, apie kuriuos dabar pernelyg mažai šnekama“, – komentuoja mokslininkė.

Dažnai teigiama, jog į Europą plūsta ne pabėgėliai, kurių gyvybei dėl karo ar priešiškų jėgų gimtojoje šalyje kyla pavojus, o ekonominiai migrantai. Tačiau I. Vinogradnaitė klausia, ar ši skirtis tikrai išsprendžia mūsų moralines dilemas. Ar turime teisę nepriimti nuo bado bėgančių asmenų? Kitas jos keliamas klausimas – kokią grėsmę turėtume laikyti pakankama migrantus išvaryti ar nepriimti? Nors į argumentus, kad svetimšaliai atims mūsų darbo vietas bei pareikalaus daug valstybės biudžeto lėšų, žiūrima su ironija, politologė nepriima šios reakcijos kaip savaime suprantamos: ar mūsų gerbūvis tikrai nėra pakankamai svarbus, mąstant apie svetimšalius? „Jeigu kas nors tvirtai įrodytų, kad priėmus pabėgėlius mes nebegalėsime mėgautis tokiu malonumu, kaip pavyzdžiui kartą ar du per metus išvažiuoti į Egiptą pakeliauti?“, – provokuoja ji.

Teigiant, kad svetimšaliai priimtini tol, kol nekelia grėsmės mūsų tapatumui, anot I. Vinogradnaitės, laikomasi prielaidos, kad jis apibrėžtas ir nekintantis. „Logiškai šituo remdamasi, nė už ką nesuteikčiau pilietybės žmonėms, kurie nesulaikę 60 metų. Kiekvienas jaunas žmogus kelia grėsmę tapatumui, kurį suprantame kaip apibrėžtą gyvenimo būdą. Koks skirtumas tarp to, kuris jaunas ir dar neprognozuojamas, linkęs maištauti, ir to, kuris atvykęs iš kitos kultūros?“, – klausia ji.

Kitas – nei priešas, nei artimesnis už savą

„Europiečiams dažniausiai koją dažnai pakiša įvairūs kraštutinumai, tam tikros formalizuotos sampratos, kurios tampa šventosiomis karvėmis. Pavyzdžiui, postmodernusis etosas, kuriame skirtis tarp savo ir kito perspaudžiama į kito pusę. Paraštė suvokiama kaip centriškesnė už centrą, o kitas – kaip savesnis už savą“, – kalba filosofas ir filologas Naglis Kardelis. Jis siūlo remtis savo-svetimo perskyra, pateikta dar Platono „Sokrato apologijoje“, kur šeimos narys ar bendrapilietis yra artimesnis už kitą, bet pastarasis – nebūtinai priešas. Į Carlo Schmitto, žymaus XX a. filosofo, teorijas, mėgiamas kai kurių Lietuvos intelektualų, kaip teigia docentas, turėtume žiūrėti truputį atsargiau, mat jo draugo-priešo perskyroje užkoduotas karas. Jis primena, kad politinės priemonės yra alternatyva karinėms priemonėms, tuo metu schmittišku požiūriu pati politika yra potencialaus karo variantas.

Pasak N. Kardelio, savo tapatybės apibrėžimas negatyviai (kaip ne musulmono, ne barbaro, ne arabo) rodo bendruomenės silpnumą. Pavyzdžiui, graikai savo gyvenamą teritoriją – oikumenē – priešpriešino erdvei, kurioje gyveno barbarai, tačiau šis apibūdinimas neigiamų konotacijų neturėjęs. Barbarai – tiesiog nesuprantamai kalbantieji, ne priešai, nors ir laikomi kultūriškai žemesniais. Filosofas atkreipia dėmesį, kad graikai nebuvo linkę į izoliaciją: jie buvo atviri asmenims ir naujovėms, o gyvenimo prasmę suprato kaip iššūkių priėmimą. Tai matoma ir iš graikų mitų, kuriuose žmonės išbando savo prigimties ribas, žengia į dievams priklausančią sritį.

Doc. N. Kardelis.

Atsižvelgiant ir į judeo-krikščionišką Europos palikimą, išryškėja, kad svarbus žmogiškosios būties elementas – dosnus požiūris į aplinkinius. Visgi, kaip pažymi docentas, krikščioniškas gailestingumas neturi būti mąstomas atskirai nuo teisingumo principo: „Gailestingumas, teisingumas, sveikas protas, antikinė savo-svetimo perskyrą formuoja bendrą europinį mąstymo apie kitą kontekstą“. Po tragiškų įvykių Paryžiuje, kaip teigia jis, ypač svarbu prisiminti aristotelišką phronēsis – praktinio proto – sampratą, kuriuo reikėtų remtis, sprendžiant pabėgėlių bei kitus Europai kylančius klausimus.

Nepasiduoti islamofobijai

Pasak filosofo, esama dviejų kraštutinumų, kuriems esame linkę pasiduoti. Vienas – vaizduotis perdėtai gailestingais, kviečiant visus svetimšalius atvykti į Europą, nedaryti skirties tarp ekonominių ir politinių migrantų, galvoti, kad kitas, būdamas silpnas, savaime yra geresnis už savą europietį. Kitas – remtis gynybine pozicija, manyti, kad bet koks kitoniškumas išklibins mūsų europinius pamatus. „Taip išsiduodame, kad nelabai tikime Europa kaip projektu ir manome, kad ši tapatybė yra išsiplovusi. Galbūt taip ir yra. Tada yra proga susimąstyti apie save pačius, spręsti savo problemas, nenurašant jų islamo civilizacijai“, – komentuoja N. Kardelis, ragindamas nepasiduoti islamofobijai.

Jis skeptiškai žiūri į Samuelio Huntingtono civilizacijų konflikto koncepciją, mat platūs apibendrinimai nėra patys tiksliausi, juoba kad islamas nėra vientisas. Kita vertus, filosofas pastebi, kad šventuosiuose musulmonų tekstuose yra daugiau vietų, kuriomis galima būtų piktnaudžiauti, palyginus su kitomis religijomis. Potencijos grėsmei yra daugiau, teigia jis, tačiau ji nebūtinai turi būti realizuota. N. Kardelis pažymi, kad asmenys radikalizuojasi dėl ekonominių ar socialinių priežasčių, o ne religijos specifikos ar priklausymo civilizacijai: „Mes, vakariečiai, turėtume mąstyti ne tik, kaip apsiginti nuo pabėgėlių, užgesinti karo židinius, bet ir sistemines priežastis, kurios atvedė prie dabartinės situacijos. Be teisingesnės pasaulio tvarkos sukūrimo, atskirties sumažinimo, negalėsime tų problemų išspręsti“.

Pasak filosofo, mūsų gailestingumas, dosnumas pabėgėliams yra dovana, o ne prievolė ar skola, tad ir reikalauti daugiau, nei galime duoti, jie neturį teisės. „Ateinantis į prieglobstį turi suvokti, kad šeimininkas svečio atžvilgiu turi netgi ontologinį pranašumą“, – kalba jis, akcentuodamas būtinybę užkardyti piktnaudžiavimą galimybėmis. Pavyzdžiui, pilietybės ar tam tikrų teisių suteikimas atvykėliams turėtų būti sąlygiškas, kad europiečiai jaustų valdantys situaciją. Iš kitos pusės – tokia mūsų garbinama laisvė kaip saviraiškos, pasak jo, kartais gali būti varžoma, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą. Iš esmės sprendimas, kaip sugyventi, dar neatrastas: nei multikultūralizmas, nei atvykėlių suvarymas į getus nėra veiksmingi, tačiau reikia jo ieškoti, teigia N. Kardelis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"