TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Padorumas lems mūsų ateitį"

2006 09 02 0:00
Dailininkas Giedrius KAZIMIERĖNAS
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Į Baltosios anketos klausimus atsako dailininkas Giedrius KAZIMIERĖNAS

1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to pasiekti?

Vilniuje, pėsčiųjų perėjoje eina užsienio turistų grupė - visi orūs, pasitikintys, sotūs, neskubantys, o štai skuba mūsų močiutė iš kaimo, Dievulėliau, sukumpusi, su lazdele (kur ji vargšė nukrypuos), o čia dar automobiliai laukia, burzgia, taigi močiutė, kamuojama sąnarių skausmų, tekina bėga, kad tik nežūtų po mašinų ratais, kad tik ponams automobiliuose mažiau patrukdytų...

Norėčiau, kad po šimto metų lietuvaičiai jaustųsi oriai, kad pajustų savo žmogiškąją vertę, kad mažiau kamuotų nepritekliai, kad žmonės būtų labiau išsilavinę, mokėtų džiaugtis pasauliu, aplinkiniais, gamta, kad daugiau žmonių būtų arčiau kultūros, meno, kad lietuvių veiduose liktų mažiau skausmo ir įtampos.

Tačiau kad taip atsitiktų, turi įvykti tokie pokyčiai, kurie kokybiškai keistų valstybės ir visuomenės evoliuciją.

Turėtų keistis visuomenės požiūris į valdžią.

Visų pirma daugelį dalykų galima padaryti be valdžios pagalbos. Tegul tik ji netrukdo.

Visuomenė turi nustoti į valdžią žiūrėti iš liokajaus pozicijų ir įsisąmoninti, jog valdžia yra tik tam, kad tarnautų visuomenei ir atliktų visuomenės patikėtus darbus. Tad turime išmokti savo valdžiai kelti protingus reikalavimus ir pareikalauti (sukuriant efektyvų mechanizmą) duotų pažadų vykdymo bei asmeninės kiekvieno politiko atsakomybės. Ypatingai atsiskaitomumo procesui svarbu panaudoti rinkimus.

Atsiskaitomumas rinkėjams, o ne šou turi tapti rinkimų branduoliu.

Visai nereikia milijonų vykdyti dorus rinkimus. Kuo daugiau išleista pinigų, kuo daugiau šou, tuo skurdesnės politikų idėjos ir blizgučiais dangstomas politinis nepajėgumas.

Gera valdžia padeda valstybei vystytis, tačiau netikusi valdžia gali tapti... valstybės progreso kliuviniu.

Korupcija, grupiniai, savanaudiški interesai, aišku, pridengti populistiniais ar netgi patriotiniais lozungais tampa rimta valstybės problema, alinančia valstybę finansiškai bei kompromituojančia valstybės statusą.

Būtina nedelsiant sukurti efektyvią, be nuolaidų ir kompromisų veikiančią antikorupcinių poveikio priemonių sistemą, panaudoti tarptautinę šios srities patirtį. Šis uždavinys turėtų būti kiekvienos partijos garbės reikalas. Šito turėtų reikalauti rinkėjai iš visų rinkimuose dalyvaujančių partijų.

Dorų politikų ir pažangios visuomenės pastangomis turime rasti vaistų nuo politikos vėžio - populizmo. Nežadėsi (nemeluosi) - neišrinks. Kaip pralaužti šį užburtą ratą, kaip sukurti sistemą, kuri padėtų į valdžią ateiti ne verslo ar politikos padugnėms, o padoriems žmonėms, turintiems įgimto, sveiko idealizmo ir altruizmo bei tikram inteligentui būtinų ambicijų atlikti misiją valstybei ir visuomenei.

Štai kodėl iškyla elementaraus žmogiško padorumo svarba ir šis faktorius lems mūsų valstybės, mūsų visų ateitį.

2. Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenė narys? Ar galėtumėt su pasididžiavimu ištarti - "Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi" ir kodėl?

Su pasididžiavimu tariu: "Aš lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi".

Ištarti tokius žodžius mus tiesiog įpareigoja garbinga Lietuvos genealogija, beje, dar ligi galo neatskleista ir neįspėta.

Savo priešistorėje, atrodo, esame buvę klestinčios pagoniškos Europos civilizacijos branduolys, formavęs daugelį ekonominių ir kultūrinių ankstyvosios Europos vystymosi faktorių. Lietuviškais, o tiksliau, baltiškąją kilmę ar šaknį išsaugojusiais vietovardžiais nusėta visa Europa.

Neatsitiktinai esame paskutinis pagoniškas civilizacijos bastionas, ilgiausiai išlaikęs pagoniškos civilizacijos gyvastį. Šiam faktui Romos imperija yra primetusi paniekinantį, atseit atsilikimą bylojantį atspalvį, tačiau į šį faktą privalome žvelgti priešingai - buvome galingiausias senosios civilizacijos branduolys, ilgiausiai atsilaikęs prieš jungtines Romos imperijos pajėgas. Vėliau, viduramžiais, visai neatsitiktinai, o kaip logiškas savo proistorės tęsinys, pasekmė ir įrodymas buvome didžiausia Europos valstybė, o tiksliau - imperija, kuri toli gražu ne barbariškai skleidė tam metui neįtikėtinai pažangias religinės bei kultūrinės tolerancijos idėjas ir šiais principais suformavo multikultūrinę supervalstybę.

Šie principai įdiegti formuojant šių dienų Europos Sąjungą, tik pateikiami kaip kažkas labai naujo. Pavėluotas atspindys laiko veidrodyje... Niekas iš nieko neatsiranda ir be pėdsakų nedingsta...

Galų gale esame arijų tautos ainiai, išsaugoję baltiškąją dvasią iki šių dienų per šitiek okupacijos metų! Lietuvių svorį Europos kultūros kontekste atspindi tai, jog šnekame seniausia Europos kalba, kuri yra ne tik pasaulio kultūros paveldo reiškinys, bet ir mokslinis senosios kultūros ir istorijos tyrinėjimų raktas.

Galima didžiuotis, kad po istorinių išbandymų, kai mus priešai jau daug kartų palaidojo, Lietuva išsaugojo vitališkumą, matyt, genetiškai suformuotą energetiką ir tapo reikšmingo proveržio faktoriumi suardant sovietų imperiją.

To nesitikėjo nei imperija, nei pasaulis. Visiems buvo šokas, visi šaukė: "Neskubėkit".

Bet svarbiausia yra tai, jog laisvė buvo išplėšta taikiu būdu. Lietuva pasauliui suteikė dar vieną pamoką - atskleidė "dainuojančios revoliucijos" efektyvumą, įrodėme, kad ir aštriausias problemas galima spręsti taikiu būdu (o gal tik taikiu būdu) - savo tautos ir jos lyderių intelekto, tikėjimo ir tvirto ryžto, sutelktumo ir disciplinos bei tarpusavio pasitikėjimo jėga, kuri, pasirodo, galingesnė negu tankai ir raketos.

Galime didžiuotis, jog įveikėme savo didžiojo kaimyno baimę ir dabar esame daugeliu atveju tvirtesni negu jie. Lietuva jau Vytauto laikais išragavusi imperijos duonos skonį ir galbūt supratusi, jog svarbu eiti ne tik į platumą, bet ir į gilumą, šiandien šias tiesas gali padėti atrasti tiems, kurie beviltiškai bando įvilkti imperinį kūną į demokratijos drabužį, o tai reiškia, kad Lietuva gali ir turi tapti reikšmingu faktoriumi formuojant regioninį stabilumą, o tuo pačiu ir pasaulinę politiką.

3. Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Pasigendu nemažos dalies inteligentijos intelektualesnio požiūrio į kultūros politiką.

Dažnai, netgi nepatogu sakyti, viskas suvedama į štai ką: gavau rėmimą savo (knygai, leidyklai, spektakliui, projektui ir t.t.) - gera politika, geras ministras, negavau - bloga politika, blogas ministras. Iš čia kyla tipiškas kultūros žmogaus veiksmas - prašyti, aimanuoti.

Iš valdžios - tipiškas atoveiksmis: paaiškinama, kad valstybėje trūksta lėšų, štai streikuoja žemdirbiai, medikai, mokytojai, pensininkai ir t.t.

Kitaip sakant, inteligentui leidžiama paverkti ant valdžios švarko atlapo. Štai ir visa kultūros politika, ateinanti iš sovietmečio laikų, bet puikiausiai tarpstanti ir šiandien.

Tiesa, tokia kultūros padėtis tenkina ne visus ir tai liudija įvykę trys kultūros kongresai, kuriuose buvo ne tik išsakyta kalnai auksinių minčių, bet net sukurtas kultūros vyksmą reglamentuojantys įstatymo projektas, kuriame bandyta suformuluoti fundamentalius dalykus - kas ir už ją kultūroje atsako, kaip šiame procese dalyvauja visuomenė ir apibrėžtas įstatymiškai šito dalyvavimo statusas, kaip keliami prioritetai, kas juos kelia ir t.t. Pasirodo, mūsų brangiajai valdžiai viso šito nereikia, valstybė oponavo šiam visuomenės judėjimui nesiteikdama pateikti jokio alternatyvaus projekto.

Tokia valstybės laikysena simptomatiškai apibūdina mūsų kultūros politiką.

Nesilaikoma programinių kultūros politikos nuostatų, realūs valstybės veiksmai dažnai visiškai neatitinka programinių teiginių ir tai yra pavojingas šiuolaikinės kultūros politikos požymis.

Pavyzdžiui, apgaulingai deklaruojama, jog valstybės kultūros politikos pagrindinę nuostata yra savo tapatumo išsaugojimas ir tuo pačiu atsivėrimas pasauliui.

Iš tiesų valstybė net nedrįsta remti savo nacionalinės kultūros, pastangų išsaugoti tapatumą, kurti autentišką kultūrą. Visa tai klerkams remti jau nenaudinga, net pražūtinga karjeros požiūriu. Mat suformuota jau kita konjunktūra. Valstybė apsimeta, kad to nemato. Beatodairiškai remiami kosmopolitiniai reiškiniai, kosmopolitinio mąstymo kuratorių lūpomis, džiūgaujama, kad Lietuvoje vyksta "tie patys procesai" kaip užsienyje.

Atsivėrimas pasauliui išvirto į beatodairišką, plebėjišką atsivėrimą popsui, kuris išstumia klasikinės kultūros vertybes ir jau tampa Lietuvos kultūros politikos dominante.

Taigi kol kas europinėje ir pasaulio civilizacijų ir kultūrų žūtbūtinės konkurencijos arenoje Lietuva pralaimi, tiksliau, ji net nedrįsta tarti savo žodžio, o tenkinasi provincialaus idėjų retransliatoriaus vaidmeniu.

Valstybė nepajėgi visuomenės pasiūlytame lygmenyje bendrauti su kultūros visuomene, bijo jos aktyvumo ir jį slopina. Į konkrečius visuomenės siūlymus atsako cinišku tylėjimu (III kultūros kongreso pavyzdys). Belieka tik pasidžiaugti, kad nežiūrint į mūsų kultūros politiką pastangų paskiri meno ir kultūros žmonės vis tiek pasiekia neįtikėtinai gražių rezultatų.

4. Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Švietimo sistemoje reikėtų atidžiau pasigilinti į mokymo turinį. Vis labiau ir labiau plečiama medžiaga, vis mažiau lieka laiko mokinių, studentų kitai veiklai, poilsiui.

Manyčiau, reikėtų ryžtingiau pasukti priešinga, informacijos glaustumo, esmės išgludinimo kryptimi. Tuomet būtinoji informacijos dozė būtų įsisavinama ir greičiau, ir geriau, liktų laiko įgytas žinias kūrybiškai taikyti praktikoje, liktų laiko estetikos, muzikos, meno dalykų dėstymui, kūrybiškumo, asmenybės ugdymui.

Tačiau tam, kad parašytum glaustą ir aiškų vadovėlį ar paskaitos konspektą, reikia fundamentalios kompetencijos, gero pedagoginio išsilavinimo ir nelengvo darbo.

Lengviau pateikti perteklinės medžiagos, prirankiotos šen bei ten, kratinį...

Aukštojo mokslo plotmėje neišspręsta esminė - aukštojo mokslo finansavimo problema.

Jeigu mokslas bus mokamas, galima greitai pasiekti gerą mokymo lygį, tačiau mokslas bus daugeliui neprieinamas ir sulauksime socialinių problemų.

Galėtų aukštąjį mokslą rimčiau paremti valstybė, investicijos į švietimą yra prasmingos ir būtinos valstybės bei energetinių šaltinių perspektyvai, tačiau yra kaip yra.

Tad lieka kompromisas - plečiamas studentų kontingentas, įvesta dalinio apmokėjimo sistema suteikia aukštajai mokyklai galimybę egzistuoti, o ne dirbti visa jėga.

Kita vertus, būtina pažymėti, kad ne viskas mūsų švietimo sistemoje yra blogai, bėda tik ta, jog tiek švietimo, tiek savo kultūros laimėjimų nesugebame reikiamai pristatyti tarptautiniu mastu.

Tiksliau pasakius, valstybė sau nekelia tikslo, kad mūsų švietimas tarptautiniu mastu būtų reikiamai atskleistas bei būtų konkurencingas.

5. Kokių permainų Lietuvos valstybės strategijoje reikėtų pageidauti, norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją Lietuvą?

Emigracija yra asmenybės ir aplinkos konflikto išvada, pasekmė.

Emigracijos dydį lemia valstybės sugebėjimas savo piliečiams užtikrinti gerovę, teises ir laisvę, galimybę save realizuoti.

Čia viskas svarbu: ir dideli, ir maži dalykai. Tarkime, išugdytas arba ne pareigos Tėvynei jausmas, atmosfera darbovietėje, slogučio atmosfera, vyraujanti valstybėje, žiniasklaidoje ar panašūs dalykai.

Todėl kokio nors lengvo būdo sustabdyti emigraciją nėra.

Valstybė turi dorai dirbti visų savo piliečių labui. Taip pat ir emigrantų, pasirūpinti, kad išvažiuojantys žmonės gautų reikiamą informaciją, jaustų teisinę globą, kad nebūtų mūsų tautiečiai svetur skriaudžiami ir išnaudojami, kurti centrus kontaktams su tėvyne, kur būtų galima gauti reikiamą pagalbą ir t.t.

O kol kas galima kelti klausimą, ar apskritai valstybei labai rūpi jos piliečiai. Atsakymas - didėjanti emigracija.

Nemanau, kad valstybei šis klausimas šiandien nuoširdžiai rūpi. Čia daugiau išorinės propagandos apraiška, eilinis vajus.

7. Ar Jus tenkina tai, kaip Lietuva suvokia ir pateikia save - žiniasklaidoje ir televizijoje?

Apie komercinius kanalus čia nekalbėsiu, tik reikėtų pasakyti, jog būtina formuoti atmosferą, kurioje šios rūšies televizija pradėtų augti, kad mažiau liktų savireklaminio lygio, kad prabustų (ar užgimtų) TV žvaigždžių profesinė sąžinė.

Problema yra nacionalinė TV, kuri nepakankamai atlieka savo funkcijas.

Visi esame įkaitais tos nesubrandintos terpės, kurioje staiga pasidarė privalomi brandžios, išsivysčiusios visuomenės europiniai normatyvai. Toks yra TV savireguliacijos principas. Tačiau vienas dalykas, kai savireguliacija veikia brandžiame, profesionalų kolektyve, kurie ir be baksnojimo į nugarą supranta, kad per nacionalinį kanalą privalu atspindėti valstybės prezidento vizitą, kalbą, atskleisti svarbiausius šalies įvykius, supažindinti šalį su svarbiausiais mokslo, kultūros laimėjimais. Kitas dalykas, kai savireguliacijos principais susiformuoja kolektyvas, kuris pradeda daryti savo skonio televiziją. Štai kodėl esame pasmerkti Seimo skandalų, horoskopų ir besikartojančių veidų priklausomybei. Todėl būtina įstatymiškai apibrėžti nacionalinės TV funkcijas, užduotis. Kitaip sakant, visuomenė turi suformuoti perkamos paslaugos paketą. O tiems TV darbuotojams, kuriems vykdyti šią paslaugą nepriimtina, reikėtų pereiti į jiems labiau giminingą aplinką - komercinę TV.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"