TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Pamesti garbės kodekso lapai, arba kodėl politikai nepalieka postų

2013 07 22 15:35
SXC.hu nuotrauka

Politikui pareikšti įtarimai, vyksta teisminės procedūros: pagal skirtingas politines tradicijas, jis atsistatydins ar laikinai sustabdys savo narystę partijoje, arba spyriosis iki paskutinės minutės. Lietuvoje įprastas pastarasis politikų elgesio variantas.

Nuo kyšių iki juodosios buhalterijos

Neseni atsistatydinimo pavyzdžiai būtų Prancūzijos biudžeto ministro pasitraukimas iš pareigų šiam pareiškus įtarimus dėl Šveica­ri­jos ban­ke lai­ky­tos ir nuo mo­kes­čių ins­pek­ci­jos nu­slėp­tos sąs­kai­tos. Ukrainos vidaus reikalų ministras atsistatydino po savo girto benefiso oro uoste.

Gausu pavyzdžių Vokietijoje. Tarp jų – Vokietijos gynybos ministro atsistatydinimas pareiškus kaltinimus plagiatais rengiant daktaro disertaciją bei mokslo ministrės atsistatydinimas dėl tokių pačių įtarimų. Minėto Vokietijos gynybos ministro pirmtakas atsistatydino sukritikavus jo vaidmenį per konfliktą Afganistane. 2009-aisiais tos pačios šalies ekonomikos ministras atsistatydino net ne dėl teisminių kaltinimų, bet dėl kritikos, kad jis nepakankamai veiklus Vokietijai išgyvenant finansinę krizę. Išryškėjus Kipro krizei atsistatydino šios šalies finansų ministras. Šį sąrašą galima būtų tęsti iki begalybės, bet lietuvių politikų jame rastųsi tik vienas kitas.

Nei prieš žmonas smurtavę, nei įtariami kyšininkavę, nei viešai ir plačiai kritikuojami, nei jau nuteisti (bet dar turintys apeliacijos teisę) politikai neatsistatydina ir neprašo pareigų suspendavimo.

Tai padaro nebent patys teismai. Teismas laikinai nušalino nuo pareigų prekyba poveikiu įtariamą Vilniaus vicemerą Romą Adomavičių; darbiečiai Viktoras Uspaskichas, Vitalija Vonžutaitė ir Vytautas Gapšys tariamai oriai laukia apeliacinio teismo juodosios buhalterijos byloje; nekompetencija kritikų kaltinamą ūkio ministrę Birutę Vėsaitę atleido premjeras ir prezidentė; jos pirmtakui Dainiui Kreiviui dėl finansinės injekcijos su šeima susijusiam verslui nepasitikėjimą taip pat teko išreikšti prezidentei; sostinės Ekonomikos ir investicijų departamento direktorius Vytautas Grinius merui paaiškino smurto šeimoje atvejį ir to užteko; Neringa Venckienė, prokurorams norint jai pateikti įtarimus pagal šešis baudžiamojo kodekso straipsnius, spruko į užsienį; „Rubicon“ byloje pripažintas kaltu dėl bandymo papirkti Vilniaus savivaldybės tarybos narį Artūras Zuokas toliau vadovauja merijai (teistumas vėliau panaikintas); parlamentaras Audrius Butkevičius, apkaltintas sukčiavimu, buvo įkalintas, bet netgi po to išlaikė apkaltos išbandymą, ir taip toliau. Kodėl šalyje įsigalėjusi tokia politinė tradicija, portalas lzinios.lt klausė politologo Algio Krupavičiaus ir sociologo Vlado Gaidžio.

Laikytų kaltės pripažinimu?

A.Krupavičius patarė labai nesmerkti Lietuvos politikų: jo teigimu, panašiai elgiasi daugelio šalių valdžios atstovai. Politologas pirmiausia nurodė Italijos premjero Silvio Berlusconi ir Ispanijos premjero Mariano Rajoy pavyzdžius. Pirmasis teistas už korupciją ir finansinius nusikaltimus, o už seksą su nepilname ir prostitutėmis teismus lankė ir būdamas ministru pirmininku, ir vėliau - vis dėlto reikia paminėti, kad S.Berlusconi galiausiai pasitraukė iš posto pats. Antrasis atmetė raginimus atsistatydinti, kurių sulaukė dėl vyriausybę krečiančio juodosios buhalterijos skandalo.

„Kartais pernelyg supaprastintai žiūrime į Vakarų demokratinę praktiką. Dažniausiai linksniuojamas S.Berlusconi atvejis, bet yra ir kitų. Rimtų problemų turi Ispanijos ministras pirmininkas, buvęs Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roland'as Diuma buvo teisiamas ir tuo pat metu buvo paskirtas konstitucinio teismo pirmininku (vėliau išteisintas korupcijos byloje – red. past.). Taigi reikėtų matyti labiau tikrovišką paveikslą, nesistengti rasti lazdos Lietuvos politikams. Be abejo, yra situacijų, kai reikėtų atsistatydinti, ir politikai turi pasirinkimo laisvę“, – komentavo A.Krupavičius.

Politologo nuomone, kai kuriais atvejais atsistatydinimas reikštų kaltės pripažinimą, o jeigu politikas jaučiasi išties nekaltas, gali pasirinkti laukti tesminių ar politinių procesų pabaigos. „Jeigu kaltė ir pripažįstama (pavyzdžiui, smurto šeimoje atvejais – red. past.), rinkėjai dėl jo sprendžia naujuose rinkimuose. Čia jau kalbama apie visuomenėje vyraujančius standartus ir tai, koks elgesys yra priimtinas arba ne“, – sakė A.Krupavičius.

„Kas neuždrausta – viskas galima“

Sociologas, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius V.Gaidys pastebėjo, kad vis tik esama moralės nuosmukio tarp šalies valdžios atstovų.

„Ne kartą esu pagalvojęs apie tai, ir man atrodo itin pastebima, kad žinomi politikai, kurių pavardės minimos viešojoje erdvėje, dėl alkoholio kvapo teisinasi esą išgėrę vaistų, iš avarijos vietos nepabėgę, bet kažkur skubėję, ir neva būtų grįžę. Visų akivaizdoje kažką kombinuoja, kovoja dėl kanceliarinių išmokų, perka servizus... Apgailėtinas vaizdas susidaro. Galbūt tai iliuzija, tačiau, prisiminęs Aukščiausiąją Tarybą, kuri paskelbė Nepriklausomybę, negaliu įsivaizduoti, kad tie žmonės „vaistus“ gertų. Atrodo, kad jie buvo kažkokie kitokie, turėjo garbės kodeksą. Tarsi veidrodžiai prieš 20 metų geriau rodė“, – sakė V.Gaidys.

Sociologas pabrėžė, kad vėliau atėjo privatizacijos, „laukinių taisyklių“ ar visai nesančių taisyklių laikas ir vyravo credo „kas neuždrausta – viskas galima“. „Tarsi nebėra jokių vidinių taisyklių. Laikysiesi jų – liksi paskutinis. Jeigu politikas neturi aukštos kvalifikacijos, kurią galėtų panaudoti kitame darbe, ar tvirto materialaus pagrindo, tai ir laikosi posto. Jeigu atsistatydins – neteks atlyginimo. Tokie žmonės laikysis iki paskutinio“, – įsitikinęs V.Gaidys.

Sociologas taip pat priminė, kad ir Japonijoje dėl garbės žmonės nebeatlieka charakiri, bet šios tradicijos dvasia juntama. „Lietuvoje irgi buvo labai ypač svarbi garbė tarp bajorų, jie buvo išskirtiniai, į juos visi lygiavosi. Garbė buvo svarbiau už gyvybę. Garbės kodeksas buvo – ir tikriausiai tebėra – būdingas inteligentijai. Skirtumas tas, kad šiuo metu, pavyzdžiui, dėstytojų profesija yra masinė, o prieš 100 metų jie buvo išskirtiniai. Dabar net mokslininkus gaudo, kad jie nenusirašytų internete, neapgautų, yra visokių kontrolės mechanizmų“, – sakė V.Gaidys.

Jo teigimu, vidinis garbės kodeksas ryškus protestantiškoje kultūroje. „Joje yra žymiai mažiau surašytų draudimų. Ten beveik viskas galima, bet Dievas ir bendruomenė viską mato, vidinė kontrolė yra labai stipri. Taigi protestantiškos šalys – Suomija, Švedija, Norvegija, Danija – nemažai pasiekė turbūt ir dėl to, kad turi tą socialinį savikontrolės mechanizmą, gerbia save ir kitus. Vokietijoje taip pat, joje faktiškai ir gimė protestantizmas. Antipodas šiai kultūrai būtų S.Berlusconi: „maniau, kad tai mergaitei aštuoniolika...“ Taip pat mes ir mūsų kaimynai tos kultūros nesame gavę“, – sakė V.Gaidys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"