TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Panevėžio turguje naujai atgimsta senosios tradicijos

2010 06 15 0:00

Turgus panevėžiečiams svarbus ne tik kaip prekybos objektas. Mieste dėl užsidariusių įmonių ir užgriuvusio sunkmečio daug žmonių liko be darbo, be pajamų. Turgus miestiečiams padeda spręsti ekonomines problemas ir vykdo svarbią socialinę bei kultūrinę misiją. Čia greitos apyvartos prekyba neatsiejama nuo socialinių ryšių, senųjų aukštaitiškų amatų bei žemdirbystės tradicijų.

Pirmoji turgavietė Panevėžyje kelis šimtmečius veikė dabartinėje  Laisvės aikštėje. Tačiau 1930 metais ji buvo perkelta į Ukmergės gatvę, būtent ten, kur dabar ir įsikūrusi centrinė turgavietė. Dar veikia ir žemės ūkio produkcijai parduoti skirtas turgus "Tau, žemdirby". Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Panevėžio, kaip ir daugelio Lietuvos miestų turgavietėse, galima nusipirkti tų pačių dalykų: daržovių, lašinių, kiaušinių, duonos, drabužių ir įvairiausių ūkio rakandų. Tai palyginti pigi vieta apsipirkti. Bet pigiausia - nereiškia prasčiausia.

Į akis krinta gėlių spalvos

Ieškodami, kuo Aukštaitijos sostinės turgavietės skiriasi nuo kitų, skirtumų, žinoma, radome. Visų pirma krinta į akis aukštaitiškas nuoširdumas ir paprastumas, o antra, kaip niekur kitur čia daug žalumos ir spalvų.

Ne vien tik gėles, bet ir pačius įvairiausius namų ir sodo augalus parduodančios moterys ir vyrai prisipažino, jog gėlininkystės ir augalininkystės tradicija turguje puoselėjama jau daugiau kaip 15 metų. O pirkti sodyboms puošti skirtų augalų į Panevėžio turgų žmonės suvažiuoja ne tik iš miesto bei apylinkių, bet ir iš gretimų rajonų.  Čia prekybininkai parduoda daigelius ir pamoko, kaip juos auginti. Viena moteriškė savo palapinėje rengia netgi paskaitas gėlininkystės temomis: kaip išauginti gėles, kaip pačiam užsiimti šiuo verslu. Dar vienas dalykas, į kurį sunku būtų neatkreipti dėmesio Panevėžio turgavietėse - tai egzotiniai gyvūnėliai ir žuvytės. Čia galima įsigyti ne tik naują sparnuotą, žvynuotą ar keturkojį šeimos narį, bet ir viską, kas yra būtina jam auginti.

Vienoje aikštėje kaimas ir miestas

Tai, ko tikrai trūksta didmiesčių turguose, galima laisvai  nusipirkti Panevėžyje. Čia apstu įvairių sezoninių rankų darbo prekių, žemės ūkio įrankių: grėblių, kauptukų, dalgių ir jiems skirtų kotų. Rudenį čia gausu krepšių, pintinių. Pardavėjas ne tik parduos kirvį, bet jį ir išgaląs. Jeigu pirkėjas neranda to, ko jam reikia, pardavėjas pasistengs kitą dieną viską gauti ir prisitaikys prie kliento pageidavimų.

Panevėžio išskirtinumas dar ir tas, kad jame yra glaudžiai susijusios šiuolaikinio miesto ir senosios agrarinės kaimo tradicijos. Tačiau nugali kaimiška dvasia, nes žmonės pirmiausia ateina pirkti kaimiškų produktų. Kiekvienas regionas turi savo tradicijas, tačiau sakoma, kad būtent saldus sūris su kmynais Panevėžio turguje yra išskirtinio skonio. Ir niekur daugiau tokio nėra. Kiekvieną dieną prie prekystalių galima sutikti apie 15 močiučių, kurios parduoda savo rankomis su meile spaustą sūrį.

Šviežumas ir prekių įvairovė yra tai, ką Panevėžio turguje galima atrasti kiekvieną dieną. Nemažai žmonių vasarą atveža parduoti miško uogų, o rudenį - grybų. Tarp maisto produktų ir daržovių organiškai dera ir modernūs įrankiai, buities prietaisai ir netgi verpimo rateliai. Prekes parduoda įvairaus amžiaus žmonės. Pensininkai dažniausiai parduoda savo namų valdose užaugintas daržoves ir net duoda magaryčių. "Džiaugiamės, kad centrinėje turgavietėje gyvos ne tik senosios tradicijos, bet ir papročiai", - girdėjome kalbant turgaus administracijoje.

Anot administracijos, išdalyta trys šimtai pasiūlymų tautodailininkams savo gaminiais prekiauti centrinėje turgavietėje ir turguje "Tau, žemdirby". Gavusios pasiūlymų močiutės visą žiemą pardavinėjo pačių megztas vilnones kojines, vyrai prekiavo išdrožtais šaukštais. Į turgų taip pat ateina paaugliai, moksleiviai, jie parduoda per pamokas sukurtus rankdarbius.

Žmonėms reikia turgaus

Buvo laikas, kai panevėžiečiai apsilankymą turguose buvo beveik išbraukę ir savo įpročių. Gal tai lėmė prekybos centrų atsiradimas, gal kitos priežastys, tačiau dabar viskas keičiasi. Nuo ankstyvo ryto dažnas miestietis skuba į turgų. Vadinasi, iš lietuvio pasąmonės turgus niekur nedingo. Turgaus diena nuo seno yra šventė, tai būdas ir galimybė ne tik apsipirkti, bet ir pasižmonėti.

Šeštadieniais centrinė turgavietė lankytojus pasitinka su ypatingu šurmuliu ir gera nuotaika. Ją padeda sukurti liaudies muzikantai, smagiai griežiantys akordeonu, smuikeliu, birbynėmis ar kitais instrumentais. Matyti, kad panevėžiečiams tokio šurmulio tikrai reikia. Jie ateina čia šeimomis ne tik apsipirkti, bet ir pasivaikščioti, pabendrauti, pasižmonėti ir net pasižvalgyti, gal ką patiems pavyktų parduoti, pavyzdžiui, tai, ko nedaro ar neparduoda kiti. Pasibeldžia ir į administracijos duris prašydami vietos ir siūlydamiesi parduoti kokius nors rankdarbius ar nereikalingus daiktelius iš namų. Juk gali būti taip, kad žmogui, kuris kelerius metus neturi darbo, turgus - vienintelė vieta, galinti padėti išgyventi.

Panevėžio turguje tokius prekybininkus galima nesunkiai pastebėti. Jie parduoda įvairius senovinius rakandus, knygas. Negalėtum to vadinti antikvariatu ar tradiciniu blusų turgumi, nes čia galima pamatyti visko: nuo senų, tačiau puikiai išsilaikiusių buities prietaisų iki knygų, drabužių ar rankdarbių. Šį asortimentą galima apibūdinti ir taip: "tai ko namie nebereikia". Jei tu turi seną vazą,  žvakę, šviestuvą, gali atnešti į turgų. Juk gali būti taip, kad šių daiktų kažkam labai reikia. Žmonės čia ne tik parduoda, jie keičiasi daiktais, derasi, kunkuliuoja gyvas turgaus šurmulys.

Keičiasi verslo aplinka

Panevėžio turguje atsispindi ne tik Aukštaitijos regiono specifika. Jame prekiauja ir žmonės iš tolimesnių regionų. Pavyzdžiui, klaipėdiečiai čia parduoda Lietuvoje siūtus paltus, o šiauliečiai atveža megztinių, liaudiškų drožinių, odos gaminių. Dėvėti drabužiai taip pat veržiasi į Panevėžio turgavietes, tačiau jie daugiau pastebimi žemdirbių turguje. Centrinę turgavietę dėvėtų drabužių prekeiviai aplenkė, įsikurdami daugiau jos prieigose.

Taip pat mieste prie Nevėžio galima pastebėti dar vieną neįprastą reiškinį - nėra daug vadinamųjų ūkininkų turgelių. Visi regiono žemės ūkio produktų gamintojai stengiasi įsikurti dviejose pagrindinėse turgavietėse. Pasak turgaus vadovybės, jų kasmet tik daugėja.

Atsikuriančios autentiškos, liaudiškos prekybos ir pasibendravimo tradicijos turguje pamažu išstumia iš sovietinių laikų užsibuvusius stereotipus, esą čia klesti spekuliantai ir sukasi nedorai uždirbami pinigai. Be to, ir patys turgūs stengiasi kurti geresnę verslo aplinką prekiautojams, kurie sunkiai dirba, nepaisydami sezonų ir oro sąlygų. Panevėžyje pastebimos ženklios pastangos ne tik keisti turgaus įvaizdį. Čia siekiama efektyviai išnaudoti esamus konkurencinius pranašumus, kuriuos lemia ir regiono specifika, ir atgimstančios tradicijos. O tai traukia naujas prekiautojų grupes ir, žinoma, pirkėjus. Pagrindinis gero turgaus bruožas - originalumas, įvairovė ir šviežumas. Panevėžio turgūs šiuo požiūriu žmonėms patrauklūs ir daugeliui miestelių jie tapo ekonominiu, socialiniu ir net kultūriniu traukos centru.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"