TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Parlamentinė kontrolė ar pilietinis nepaklusnumas

2013 10 22 6:00
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Valstybinėse institucijose dirbančio žmogaus baimė dėl rytdienos žinant, kad ne gebėjimai ir noras pavyzdingai atlikti pavestas funkcijas lemia valstybės tarnautojo lūkesčius ir pajamų stabilumą, motyvuoja jį kuo greičiau pasirengti juodai dienai. 

Skubėjimas užsitikrinti patikimesnę ekonominę ateitį, naudojantis tarnyba, kartais virsta korupcine įstaigos atmosfera, instituciniu nužmogėjimu ar cinišku teisiniu nihilizmu. Kai toks klimatas įsivyrauja ne teisinėse institucijose, piliečiui lieka viltis kreiptis į teisėsaugą, tikintis ten apginti savo interesus. Tačiau kai pasirodo, kad ten, kur tikėtasi teisinio supratimo, įgyvendinamas tik procedūrinis, o ne vertybinis teisingumas, žmogus prakeikia „tvarką“ savo tėvų žemėje ir ieško stabilumo garantijų svetur, pasukdamas emigranto keliu.

Pilietinės savisaugos brolijoje KAMANĖ ne kartą aptarinėtos valdžios ir piliečio santykių sužmoginimo galimybės, ieškota nerevoliucinių priemonių piliečio ir valdžios susikalbėjimui valstybėje pagerinti. Susidaro įspūdis, kad ne turtinę atskirtį didinanti mokesčių politika ar bešeimininkis biudžeto lėšų švaistymas ir net ne 110 tūkstančių privileginių pensijų, kurios pagal Konstitucijos 29 ir 52 str. nėra teisiškai legalios, esti svarbiausios piliečių nusivylimo savo valstybe priežastys. Institucinė nejautra, sprendžiant personalinius klausimus, ir teisinis nihilizmas teisinėje sistemoje – didžiausių nuoskaudų žmonėms paliekantys poelgiai. Pas mus įprasta, kad kol nenužudomas žmogus, nors kartais akivaizdžiai matoma grėsmė gyvybei (teisėjo J.Furmanavičiaus ir kiti atvejai), teisinėse institucijose taip šalta, jog atrodo, kad visos mūsų valstybingumo ląstelės jau apimtos nekrozės.

Neapsiribodami vien bendro pobūdžio samprotavimais, panagrinėkime porą konkrečių, teisėtumui ir teisingumui svetimų atvejų, už kurių autentiškumą vienas šio rašinio autorių garantuoja asmenine patirtimi.

1. Prokuroras gauna užsakomąjį signalą sunaikinti vaikų vasaros poilsiui ir pažintiniam turizmui kuriamą stovyklavietę. Nerasdamas įstatyminio pagrindo (pagal LR Konstitucijos 118 str. prokuroras yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo). Be keleto su logika prasilenkiančių teisinių prielaidų, jis pereina į gamtos dėsniams priklausančią sritį ir daro išvadą, kad vienas statybvietėje esantis pastatas pažeidžia gravitacijos dėsnį, t. y. jis nesiremia į žemę („Statomas (...) regyklos pastatas nėra į žemę besiremiantis statinys“.). Tai prokurorui tampa pretekstu reikalauti statybos leidimo panaikinimo. Pirmoji teismo instancija (Vilniaus apygardos teismas) prokuroro ieškinį, kuriuo tariamai ginamas viešasis interesas, atmeta. Ieškinio atmetimo pagrindas visiškai suprantamas, nes prokuroras viešojo intereso tariamą pažeidimą kildina ne iš daromos žalos kokioms nors materialinėms ar dvasinėms visuomenės vertybėms, o iš spėjamo teisės normų pažeidimo. Tačiau nenustačius įstatymo pažeidimo, priešingai nei konstituciniai prokuroro įgalinimai – klausyti tik įstatymo, jis imasi gamtos dėsnių revizavimo, pripažindamas vieną statybvietės pastatą kabant ore.

Stebina tai, kad Lietuvos apeliaciniam teismui tokia prokuroro „išmonė“ nesukėlė jokių abejonių, ir jis taip pat pripažino, jog nesiremiančio į žemę pastato būklė prieštarauja reglamentui, todėl tokią padėtį neva legalizavęs statybos leidimas turi būti panaikintas.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų gūdu – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kliedesių rinkiniu „papuoštą“ Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą paliko galioti visos apimties. „Lietuvos žinių“ korespondentui pasiteiravus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo, rengusio nutartį šioje byloje, apie akivaizdžius nukrypimus nuo sveiko proto, šis atsakė: „O mes nagrinėjome bylą kaip ir kitas bylas. Ko valstybė prašė, mes taip ir išnagrinėjome“ („Lietuvos žinios“, 2012 04 23 straipsnis „Į aukštesnę teisėjo kėdę – su įtarimų kupra“).

Pasirodo, ne tik prokuroras, bet ir Aukščiausiojo Teismo teisėjas abejingas konstitucinei normai, skelbiančiai, jog tesėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo ir priima verdiktus pagal prašymus, prašytoją sutapatindami su valstybe, jeigu jis eina prokuroro pareigas.

Taip nagrinėta byla po keleto metų, kai nuostoliai dėl įšaldytų 3 mln. litų investicijų vien pagal įstatyminę 5 proc. bankinių palūkanų normą (CK 6.210 str.) gerokai perkopia 0,5 mln. litų sumą, pasiekia teismo sprendimo vykdymo stadiją. Kadangi papildyto Statybos įstatymo (toliau SĮ) norma (28¹ str.) šią pareigą paveda Aplinkos ministerijai, o ministerija - Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai (toliau Inspekcija), čia prasideda nauja teisinio nihilizmo pasiutpolkė.

Įstatymas įsakmiai, nurodo, kad šalinant statybos padarinius pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą teismas „įpareigoja statytoją (...) teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę“ (SĮ 28¹ str. 2 d. 1 p.). Iš įstatymo normos turinio akivaizdžiai matyti, kad turtinė atsakomybė siejama su statybą leidžiančio dokumento išdavimu ir jį išdavusios institucijos (pareigūno) kalte. Deja, Inspekcija, priešingai nei įstatymo reikalavimas, prašo statybos padarinius šalinti dokumento gavėjo (statytojo), kuris vykdė statybas visiškai paklusdamas valstybės nustatytai tvarkai ir pagal galiojančias procedūras išduotą statybos leidimą bei visus kitus dokumentus, lėšomis. Kadangi partnerystės sutarties su nacionalinio parko direkcija ir savivaldybe pagrindu buvo statomas ne asmeninės prabangos, bet viešųjų interesų tenkinimo objektas, o investicijos darytos tik asmeninėmis statytojo santaupomis, negali kilti abejonių, jog 3 milijonus litų nuosavų lėšų išleidęs investuotojas, kuriam septinti metai neleidžiama jokia veikla, yra nukentėjusysis, o ne kaltasis asmuo. Įvertinus tai, kad pagal objekto sąmatą viso objekto ardymo darbai ir statybvietės sutvarkymas, be 62 tūkst. litų, kainuos dar milijoną litų, Inspekcijos siekis, pažeidžiant įstatymo reikalavimus, vienam žmogui, nesant jo kaltės, bandyti suversti daugiau kaip 4,5 mln. litų nuostolius, vargu ar gali būti vertinamas kitaip kaip institucinis nužmogėjimas.

2. Kitas pavyzdys, atskleidžiantis prokuratūros ir kitų teisėsaugos institucijų teisinį nihilizmą, turi sąsajas su išgarsėjusia Garliavos byla.

Štai Panevėžio apygardos prokuratūros 2012 metų lapkričio 14 dienos kaltinamuoju aktu greta kitų senolių kaltinamąja patraukta ir A.Skučienė. Ji kaltinama padariusi veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (LR BK) 231 str. 1 dalyje ir 286 straipsnyje. Tai reiškia, jog kaltinamoji tariamai trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą (LR BK 231 str.) ir, panaudodama fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui (LR BK 286 str.).

LR Konstitucijos 117 str. 1 dalyje nustatytos išimtys, kada teismo posėdis gali būti uždaras (siekiama apsaugoti žmogaus asmeninio ar šeimos gyvenimo slaptumą, taip pat neatskleisti valstybinės, profesinės ar komercinės paslapties). Šioje byloje, nesant teismo posėdžio uždarumo prielaidų, bylos procesas vyksta už uždarų durų.

Kodėl teismo posėdžiai yra uždari, kai jų viešumas galėtų atlikti inkriminuojamų analogiškų veikų prevencinę funkciją?

Gilinantis į bylos esmę paaiškėjo, jog posėdžio uždarumą galbūt lemia tai, jog 5 tomų 973 lapų byla, kuriai iki jos perdavimo teismui išeikvota daugybė pareigūnų darbo laiko ir valstybės biudžeto lėšų, pagal faktines bylos aplinkybes visai neturėjo būti pradėta.

Kodėl daroma tokia išvada? Kaltinamajai nusikalstamos veikos inkriminuojamos siejant tai su 2012 metų kovo 23 dieną tariamai vykdytu teismo sprendimu, perduodant globojamą vaiką išieškotojai. Deja, bylos medžiaga liudija, kad tą dieną kaltinamąjame akte nurodytoje vietoje jokio vaiko perdavimo nebuvo ir negalėjo būti, nes nuo vaiko perdavimo teisinio santykio subjekto – vaiko globėjos, priešingai teismo sprendimo nuostatoms ir LR civilinio proceso kodekso 764 straipsnio reikalavimams, sąmoningai (dokumentuotai) buvo nuslėpta vaiko perdavimo vieta, laikas ir pats perdavimo sumanymas. Be to, pagrindinis vaiko perdavimo procedūros institucinis vykdytojas – valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, kuriam vieninteliam įstatymas suteikia teisę vaiką paimti ir perduoti išieškotojui (LR CPK 764 str. 4 d.), taip pat nieko nežinojo, jog tretieji asmenys (antstolė ir policijos pareigūnai), priešingai įstatymu ir teismo sprendimu nustatytai tvarkai, ruošiasi vogčiomis pagrobti vaiką.

Kadangi ne antstoliui (skirtingai nei daiktų perdavimo atveju), o valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui įstatymas suteikia prievartinio vaiko perdavimo funkcijas, tik šiam pareigūnui galėjo būti trukdoma vykdyti teismo sprendimą. Kadangi teisme prisaikdinta vaiko teisių apsaugos atstovė patvirtino, kad ji vaiko perdavimui nesiruošė ir jo nevykdė, nėra teisinio pagrindo kieno nors veikas įvertinti kaip trukdymą vykdyti teismo sprendimą. Tai reiškia, kad Baudžiamojo kodekso 231 str.

A.Skučienei taikomas be jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

Jeigu nebuvo vykdomas vaiko perdavimas, o vaikas buvo grobiamas, visi, kas dalyvavo vaiką grobiant, vykdė įstatymui priešingas veikas, t. y. jie savavaldžiavo ar/ir piktnaudžiavo tarnyba. Asmuo, siekiantis užkirsti kelią daromam nusikaltimui, gindamas kitą asmenį, vykdė būtinąją gintį, todėl net ir tuo atveju, jei būtų buvę priešingai realiam jėgų santykiui, t. y. būtų pavartotas stipresniojo fizinis smurtas silpnesniajam, nebūtų nusikaltimo sudėties ir pagrindo bylai pasiekti teismą. Tačiau konkrečiu atveju išvados kaltinamajame akte, jog nedidukė 60-metė moteris fiziškai smurtavo prieš du specialiai treniruotus jaunus vyrus, netelpa į jokius sveiko proto rėmus.

Šis pavyzdys rodo, jog teisėsaugos institucijų pareigūnai savo pareiginėms funkcijoms pateisinti po teismus tampydami nusikalstamų veikų nepadariusius asmenis, kai jų pačių elgesys neteisėtas, demonstruoja netoleruotiną teisinį nihilizmą.

Ar parlamentinė kontrolė galima ir ar ji būtų veiksminga kontroliuojant teisines institucijas, kad nebūtų provokuojamas pilietinis nepaklusnumas?

Nors pagrindinė parlamento funkcija – teisėkūra, šiandieninė "išsivaikščiojančios" Lietuvos situacija labiau reikalauja ne naujų tobulesnių įstatymų, o galiojančių įstatymų vykdymo kontrolės. Nesant Lietuvoje teisėtumo priežiūros institucijos, teismų sistemą palikus be jokios visuomenės kontrolės ir dėl to teismams atsidūrus visiškoje savivaldoje, kai beveik neveikia teisėjų atžvilgiu apkaltos institutas, o prokuratūra išleista iš trinarės valdžios sistemos (ji nepriklauso nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdomajai, nei teisminei valdžiai), mūsų nuomone, nuosekli parlamentinė kontrolė neišvengiama.

Jeigu Lietuvos Seimas neturės politinės valios parlamentinės kontrolės sisteminei plėtotei (įsteigiant parlamentinės kontrolės komitetą ar nuolatinę komisiją), pilietinis nepaklusnumas ilgainiui gali įgauti vertybinės revoliucijos pobūdį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"