TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Parlamentinė kontrolė gali virsti prezidentine

2010 02 08 0:00
A.Lukošaitis: "Mūsų partinė sistema ir struktūriniu, ir ideologiniu-vertybiniu požiūriu labai sujaukta."
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Seimas dorai neužsiima tuo, kuo turėtų užsiimti pirmiausia - parlamentine kontrole, kuri Vakarų valstybių parlamentams dažnai yra svarbesnė už įstatymų leidybą. Taip LŽ teigia politologas, Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Alvidas Lukošaitis.

Pasak politologo, mūsų parlamentinė kontrolė tebėra neapibrėžta, fragmentiška ir skandalinga. Jei Seimas ir toliau nesugebės rimtai užsiimti šia problema, tai teks daryti prezidentei Daliai Grybauskaitei, kuri, A.Lukošaičio žodžiais, jau siunčia atitinkamus signalus. Ir gali taip nutikti, kad turėsime ne tiek parlamentinę, kiek prezidentinę kontrolę.

- Vieni politikos žinovai tvirtina, jog dabartinė valdančioji koalicija nepergyvens šio pavasario; kiti žinovai sako, kad ji ne tik išgyvens pavasarį, bet ir išsilaikys iki Seimo kadencijos pabaigos. Kuriems labiau pritartumėte?

- Šiandien svarbūs du veiksniai: bendra socialinė-ekonominė padėtis valstybėje ir prezidentės parama. Dabartinės Vyriausybės veikla taip pat galėtų nutrūkti, jei pavyktų susitelkti opozicijai. Bent jau taip tradiciškai sakoma. Tačiau mano požiūriu, šiandien daug lemia ne tiek opozicijos susitelkimas ir nusiteikimas perimti valdžią, kiek pliusų ir minusų dėliojimas ieškant palankiausio laiko.

Mūsų valdymo sistemai, grindžiamai partijų santykiais, nieko gero tai neduoda. Ir visuomenei iš to - nieko gero. Pozicijos ir opozicijos santykiai dabar turi daug nenuoširdumo ir išsidirbinėjimo.

- Kuo jis pasireiškia?

- Turėtų būti aiškus sutarimas dėl sąlyčio taškų, bendradarbiavimo galimybių ir oponavimo taisyklių. Savo ruožtu Lietuvoje išsidirbinėjama smulkmeniškai priekabiaujant dėl nereikšmingų, tariamų ar esamų reikaliukų.

Esama ir antraeilių įtakos koalicijos ateičiai veiksnių. Mūsų partinė sistema ir struktūriniu, ir ideologiniu-vertybiniu požiūriu labai sujaukta. Neįmanoma susigaudyti, kas su kuo turėtų ir galėtų bendradarbiauti. Sujaukta partinė sistema lemia prastą parlamento kokybę. Jam trūksta racionalaus prado.

- Ar ankstesnių kadencijų Seimas šiuo požiūriu buvo geresnis?

- Manau, kompetencijos ir atsakomybės atžvilgiu tiek ankstesnis, tiek dar ankstesnis Seimas buvo kitoks - geresnis. Ir anų kadencijų parlamentas buvo smarkiai kritikuojamas, kaip ir naujos partijos bei jų lyderiai; tačiau tada viskas dar nebuvo taip blogai, kaip yra dabar. Politinės kultūros atžvilgiu šiandien prieita prie ribos - tam tikrų lieptų tam tikri galai.

- Kaip matomas Jūsų minėtas kokybės nuosmukis?

- Lietuvos politinio gyvenimo ir valstybės valdymo sudėtingumą lemia tai, kad mūsų pagrindinėms valdžios institucijoms atseikėta daug popierinių galių, kurioms įgyvendinti reikia ir visuomenės palaikymo, autoriteto.

Pastaruoju metu valdžia ir jos lyderiai buvo įpratę prie vienokių galių, o keičiantis autoritetams keitėsi ir tos galios. Prasidėjo užprogramuoti konfliktai ir prieštaravimai tarp institucijų bei jų viduje. Kaip pavyzdį galima paminėti parlamentinės kontrolės bėdas, aukšto rango pareigūnų pasitraukimą iš postų. Kur link visa tai nuves - neaišku.

- Vis dėlto grįžkime prie šios koalicijos ateities. Kas labiau tikėtina: kad valdžia artimiausiu metu keisis ar kad ji išliks?

- Spėlioti nelabai prasminga. Galima nebent ieškoti esamą padėtį paaiškinančių argumentų. Šiuo požiūriu gali būti valdančiosios daugumos arba opozicijos susitarimų su tais parlamentarais, kurie tarsi skrieja nuosavose orbitose. Su "laisvaisiais radikalais". Normali parlamentinė sistema apskritai neturėtų toleruoti tokių neapsisprendusių politinių personalijų ir darinių, nuo kurių gali priklausyti valdžios keitimasis.

- Kalbate apie "Vieną Lietuvą" ir Krikščionių partiją?

- Taip. Neapibrėžtumas turi baigtis: labai blogai, kad jis yra atsainiai toleruojamas. Tokie ideologiškai neapsisprendę, "nesusitupėję" dydžiai paprastai nepatenka į normalias partines sistemas, o jei patenka, vadinasi, nėra tikri dydžiai.

- Kodėl Lietuvoje jie vis patenka?

- Lietuvos rinkėjas nuolat ieško naujovių ir stengiasi užlipti ant to paties grėblio. Jau susiklostė tokia tradicija. Dabar kartojasi tas pats, kas atsitiko ir anksčiau. Per praėjusius Seimo rinkimus įvyko kažkas panašaus į rinkėjų "bajerį" - atsainų pajuokavimą. Šitaip buvo išlieta tulžis. Ar reikėjo ją lieti? Juk ekonominiai rodikliai iki krizės buvo smarkiai pagerėję.

Gal esama psichologinių ir kultūrinių veiksnių, lemiančių paramą naujiems partiniams dariniams. Gal tai tie patys veiksniai, kuriais paaiškinamos savižudybės ir "karai keliuose". Tie patys veiksniai galbūt lemia ir visuotinį nepasitikėjimą valstybe, jos institucijomis, demokratijos veikimu.

- Ar gali dabartinė opozicija, susidėjusi su Krikščionių partijos atstovais Seime, perimti valdžią? Ar jai tiesiog pritrūktų balsų? Kokia yra balsų aritmetika? Ar tikrai esama tiek galimų perbėgėlių, kad subyrėtų dabartinė Seimo dauguma?

- Jei naujieji Gedimino Vagnoriaus bendražygiai mestųsi į opoziciją, opozicinės partijos, jas kartu sudėjus, sudarytų gana margą, sudėtingą politinį vaizdą. O kalbant apie galimus koalicinius darinius siūlyčiau pamiršti aritmetiką. Geriau prisiminkime, kuriose koalicijose yra dirbę ar galėtų dirbti, tarkim, liberalcentristai, dabar priklausantys valdančiajai koalicijai. Perbėgėlių potencialas mūsų Seime sunkiai išmatuojamas.

Vakarų parlamentuose politinių perbėgėlių tiek nėra, kiek Lietuvoje, ir jie suvokia, jog bus garantuotai rinkėjų pasmerkti. Savo ruožtu mūsų Seime išbandyti jėgas, lakstydami iš frakcijos į frakciją, gali kad ir 20-30 Tautos atstovų. Net formuojasi suvokimas, kad jei nesugebi to padaryti - nesugebi prisitaikyti prie kintančios politinės konjunktūros, - vadinasi, tu nevertas būti Seime: nesi labai guvus ir gudrus politikas. Įsipareigojimai, ištikimybė partijos rinkėjams ir programai yra tarsi visai nereikšmingi dalykai.

- Ar per ateinančius Seimo rinkimus galima tikėtis "švytuoklės" - kad rinkėjai nusigręš nuo valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ir masiškiau balsuos už jai oponuojančias politines jėgas?

- Sakyčiau, taip: "švytuoklės" negalima nesitikėti. Tokiam rezultatui reikia nusiteikti. Tačiau Lietuvoje yra dvi partijos, kurių atžvilgiu galima prognozuoti žemiausią ribą, t. y., kiek gali kristi jų rėmėjų palaikymas. Tai sveikintina. Dauguma kitų partijų tos žemiausio kritimo ribos neturi - bent jau sunku ją nubrėžti.

- O kur yra žemiausia TS-LKD kritimo riba?

- Piešiant juodžiausius rinkimų scenarijus, manau, tai būtų apie 7-8 proc. atėjusių balsuoti piliečių balsų.

- Kas laukia esamų ir buvusių konservatorių bendražygių - buvusių Tautos prisikėlimo partijos (TPP) atstovų ir jų besiblaškančių kolegų Krikščionių partijoje?

- Esu skeptiškas naujų partijų atžvilgiu. Dar skeptiškiau vertinu tas, kurios sukuriamos kaip Krikščionių partija. Yra keli žmonės, už kurių nematyti realios politinės jėgos, kurių veikla nėra grindžiama juos vienijančiomis ir motyvuojančiomis vertybėmis. Manau, viskas turėtų baigtis tuo, kad kas nors prie ko nors prisišlies, įsilies į kitos partijos gretas, o kai ko paprasčiausiai neliks politinėje arenoje. Kai kurie veikėjai pašmaikštavo, susikūrė nuotykį, ir tuo baigs savo politinę karjerą.

Po pastarųjų Seimo rinkimų siūliau nekurti savarankiškos Tautos prisikėlimo partijos frakcijos, nekelti nereikalingo sąmyšio. Juk buvo aišku, kad prasidės nesusipratimai, skilinėjimai ir perbėgimai. Tačiau būta didelių ambicijų, o kuo jos šiandien virto - matome. Skambiai pasivadinusios TPP frakcija Seime skilo. Kai kurių jos narių nekorektiškumas, nemoralumas ir kitos bėdos, nederančios Tautos atstovams ir smukdančios žmonių pasitikėjimą Seimu, sukėlė daugiau problemų, nei panašiais atvejais jų būdavo anksčiau.

- Ar įsivaizduojate Arūną Valinską ir Astą Baukutę TS-LKD rinkimų sąraše?

- Sunkiai. Taip pat sunkiai įsivaizduoju, kaip galima buvo "Viena Lietuva" pasivadinusiems žmonėms atsistoti po vėliava, ant kurios užrašyta "Krikščionių partija". Mūsų politiniame gyvenime esama daug neadekvataus elgesio ir neadekvataus savęs suvokimo supančioje aplinkoje. Lieka tik apgailestauti dėl tokių nesusipratimų.

- Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkas Aleksandras Sacharukas teigia įregistravęs įstatymo pataisą, kuri leistų komisijai susipažinti su operatyvinių tyrimų medžiaga. Tačiau jis bijo, kad gali prasidėti pažymų "nešiojimas", - trūksta pasitikėjimo pačiais parlamentarais. Kaip spręsti tokio pobūdžio problemas?

- Parlamentinei kontrolei būdingi tam tikri ypatumai - ir kalbant apie specialiąsias tarnybas, ir žmogaus teises, ir biudžeto vykdymą. Vien įstatymų pataisos, suteikiančios kokias nors papildomas galimybes įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčiam subjektui, nieko gero neduoda. Būtinas sisteminis požiūris į operatyvinės veiklos subjektus ir kitus specifinius įgaliojimus turinčius darinius. Mąstant apie parlamentinės kontrolės taisykles reikia vertinti ir spręsti problemas iš esmės.

- Apie tas taisykles kalbama jau ketvirti metai po a.a. Vytauto Pociūno žūties. Ar jų atsirado?

- Ko gero, viskas aišku ir neatsakius į šį klausimą. Jei esama per didelio apsileidimo vykdant parlamentinę kontrolę, kas nors turi nutikti. O tų "nuotykių" dėl atitinkamų žinybų nekontroliuojamumo buvo daugiau negu reikia.

Atėjo palaikymą turinti aktyvi prezidentė: ji negali nieko nesiimti - ir dėl Valstybės saugumo departamento, ir dėl kitų sričių.

Esame įpratę prie "parlamentinės kontrolės" sąvokos, tačiau tikrovėje tos kontrolės labai trūksta. O kai jos stinga, tai negali neskatinti tokio reiškinio kaip "prezidentinė kontrolė" atsiradimo. Kalbu ir apie žinybų kontrolę, ir apie konkrečių pareigūnų galvas.

Visas dėmesys sutelktas į įstatymų leidybą, o parlamentinės kontrolės klausimais esame taip apsileidę, kad apie normalią, sisteminę, tęstinę parlamentinę kontrolę apskritai nelabai galime kalbėti. Turime fragmentišką parlamentinę kontrolę, skandalingą parlamentinę kontrolę, aiškiai neapibrėžtą parlamentinę kontrolę, o normalios kontrolės nėra.

- Tad gal ir neturėsime? Dvidešimt metų neturėjome, gal ir dar dvidešimt metų jos nebus?

- Tikrai bus. Vakarų valstybių pavyzdžiai liudija, kad parlamentai anksčiau ar vėliau ima teikti pirmenybę būtent parlamentinės kontrolės reikalams. Taip atsitiks ir Lietuvoje. Dabar signalai mūsų Seimui siunčiami iš prezidentūros: "Jei nesiimsite parlamentinės kontrolės, pati užsiimsiu ta problema."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"