TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Parlamento gynėjas: neužgesinkime laisvės laužo

2015 01 13 6:00
Ginti parlamento - ginkluoti tik armatūros strypais. Iš kairės: dabartinis Seimo narys Povilas Urbšys, architektas Rytis Račkauskas, dizaineris Rimantas Ridikas. 1991 metų sausis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Buvęs Aukščiausiosios Tarybos gynėjas parlamentaras Povilas Urbšys įsitikinęs: Sausio 13-ąją reikia minėti ne kaip gedulo, bet kaip mūsų pergalės dieną, kai visas pasaulis nuščiuvęs žiūrėjo į Lietuvos žmones, stebėdamasis tautos drąsa.

1991-ųjų sausio įvykių metu tarp Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) gynėjų buvęs, vėliau Sausio 13-osios atminimo medalio atsisakęs parlamentaras P. Urbšys tvirtina, kad tragišką dieną prieš 24 metus Lietuvos žmonės priėmė lemtingą sprendimą: pasiaukoti.

„Sausio 13-ąją kiekvieno atskiro žmogaus laisvės troškimas virto apsisprendimu: „čia ir dabar“. Tai buvo tarsi sprogimas kiekvieno viduje. Kai tą išgyvenimą lemiamu momentu sutelkėme vienoje vietoje, nušvito laisvės troškimo laužas, Sausio 13-osios laužas, kurio niekas nebegalėjo užgesinti. Gerbdami save ir Sausio 13-osios aukas, prisiimkime įsipareigojimą: neužgesinkime šio laužo ir ateityje“, - interviu "Lietuvos žinioms" sakė Povilas Urbšys.

Baimė – užpuolikų akyse

- Tragiškų 1991 metų sausio įvykių metu iš Panevėžio, kuriame tuo metu dirbote, atvykote ginti AT-AS. Kas iš tų dienų labiausiai įstrigo atmintyje?

- Sausio 11-ąją teko asmeniškai organizuoti autobusų koloną iš Panevėžio krašto (Panevėžio, Kupiškio, Anykščių, Pasvalio) į Vilnių. Tą dieną įvyko Spaudos rūmų šturmas, su kitais gynėjais ten susibūrėme. Desantininkai išsirikiavo lauke, šalia stovėjo tankai. Mes, beginkliai, nė vienas nejautėme baimės: žiūrėjome desantininkams tiesiai į akis ir kalbėjome jiems, bandydami atvesti į protą. Išgąstis tuo metu matėsi ne mūsų – tų jaunų kareivėlių akyse.

- Prie AT-AS prieš sovietų kariuomenę buvote pasirengę eiti ginkluoti vien statybinės armatūros strypais?

- Kai nuvykome prie AT-AS, sužinojome, kad renkami parlamento gynėjai. Ilgai nedvejodami, susirinkę iš tuo metu tik statyto Seimo bendrabučio aikštelės armatūros strypus, nuėjome į rūmus.

Parlamento gynėjai, esantys rūmų viduje, aiškiai suvokė, kad jų buvimas „čia ir dabar“ gali būti apskritai paskutinis jų buvimas gyvenime. Kadangi buvau tarnavęs kariuomenėje, supratau: mes, beginkliai, galėsime atsilaikyti vos kelias minutes prieš ginkluotus ir gerai parengtus desantininkus, jeigu vyks šturmas. Apėmė keistas jausmas: esi pasiryžęs kautis nelygiomis jėgomis, žinodamas, kad baigtis bus ne tavo naudai.

Vis dėlto galvojome, kaip priešintis. Keisčiausia buvo tai, kad kai prašydavome: atrakinkite kabinetus, nes, prireikus trauktis, siaurame koridoriuje tapsime taikiniais lyg tire, - niekas kažkodėl nereagavo. Kabinetai taip ir liko užrakinti. Mums neatnešė net prašytų gesintuvų, nors buvo rizika, kad, panaudojus Molotovo kokteilius, Seimo koridorių sintetiniai kilimai tučtuojau užsiliepsnos. Susidūrėme su tuo, kad Seimo turtas tuo metu buvo vertinamas labiau nei mūsų poreikis išgyventi. Kildavo minčių, kad esame tarsi dekoracijos dalis pasipriešinimo kovos vaizde. Ši situacija diametraliai pasikeitė iš karto po Sausio 13-osios įvykių. Tada atėjo suvokimas, kad reikia ne imituoti pasipriešinimą, bet gali tekti realiai pasipriešinti.

Iki pat pabaigos

- Beprasmybės jausmo, suabejojimo, kam jūsų auka reikalinga, nekilo?

- Nepaisant nieko, nebuvo pojūčio, kad mūsų apsisprendimas – beprasmis. Daugeliui iš mūsų parlamentas nebuvo tik pastatas su politikais, dėl kurių esame pasirengę aukoti savo gyvybes. Parlamentas mums buvo tapęs valstybingumo simboliu: net jeigu tuose rūmuose nebūtų likę nė vieno AT-AS deputato, negavę įsakymo trauktis, būtume ten likę. Tuo metu kiekvienas gynėme savo teisę į laisvę.

Prisimenu, naktį į sausio 12-ąją išgirdome pranešimą, kad tankai pasuko prie AT-AS. Stovėjau prie lango, mačiau, kaip tiltu per Nerį artėja tankų kolonos šviesos. Ir tuo pat metu tos kolonos link bėga minia beginklių žmonių. To vaizdo nepamiršiu niekada gyvenime. Išaušus rytui, Panevėžyje išrinkto deputato Egidijaus Jarašiūno paprašėme dviejų dalykų: smėlio maišų ir pirmosios pagalbos paketų šautinėms žaizdoms perrišti. Tokie buvo mūsų poreikiai.

Sausio 12-ąją iš Panevėžio atvažiavo mums pamaina. Sausio 13-ąją teko pasitikti Panevėžyje. Ryte, per televiziją išvydę nušautųjų ir sužeistųjų kūnus, ant laužtuvėlių, skirtų vinims traukti, rankenų užvyniojome izoliaciją, kad būtų patogiau laikyti, ir vėl išvažiavome į Vilnių. AT-AS rūmuose buvome sausio 13-osios vakare. Ten praleidau dvi savaites. Po kurio laiko į rūmus grįžome jau su ginklais – medžiokliniais šautuvais, DOSAAF, nežinybinės apsaugos ginkluote. Prisimenu, parlamente traukėme ginklus iš maišų, o tai pamatęs Antanas Terleckas nusistebėjo: „Panevėžys visada buvo ir liks patriotų miestas.“

Sunkiausios būdavo naktys: kiekvieną jų išgyvendavome tarsi paskutinę gyvenime, nežinodami, kas gali atsitikti. Už lango matydavome žmones, susibūrusius saugoti AT-AS, laužus, girdėdavome dainas. Pačiame parlamente atmosfera buvo kiek kitokia: čia tvyrojo Molotovo kokteilių kvapas, vaikščiojo ginkluoti vyrai. Tai stiprino suvokimą, kad, įvykus šturmui, negalėsi iš čia pasitraukti. Kai kurie mūsų tiesiog tušinuku ant rankos užsirašydavo kraujo grupę. Aš pats užsirašiau „Panevėžys. Povilas“, galvodamas apie tai, kad, radę kūną, vis tiek kur nors tai pažymės, ir artimieji galbūt sužinos, kas įvyko.

- Vis dėlto jūs atsisakėte Sausio 13-osios atminimo medalio. Kodėl?

- Taip reagavau į tai, kad, atkūrus Nepriklausomybę, kai kurie parlamento gynėjai, net to proceso organizatoriai, buvo pradėti niekinti, šmeižti, kiti, rizikavę gyvybe, iki šios dienos taip ir nėra pristatyti apdovanojimui – ar dėl kokių intrigų, ar tiesiog buvo pamiršti. Tada paklausiau savęs: ar galiu priimti medalį?

Nėra įsakymo trauktis

- To meto laisvės gynėjų beatodairiškas ryžtas šiandien kai kam gali pasirodyti neprotingas. Ar tai buvo to laikotarpio ženklas?

- Kaip kiekvieno žmogaus, taip ir tautos gyvenime būna apsisprendimo akimirkų, kai tenka pasirinkti čia ir dabar. Vertinant racionaliai, tokie sprendimai neprotingi: ar protinga beginkliams žmonėms gultis po tankais? Bet yra toks Nobelio premijos laureato Johno Maxwello Coetzee romanas „Nešlovė“, kuriame rašoma: „Gyvenime yra svarbesnių dalykų negu protingas elgesys.“ Manau, kiek savyje šią nuostatą išsaugosime, tiek sugebėsime kurti tokią valstybę, kurios idealus gynėme tą sausį.

Kiekvienas iš mūsų kasdien išgyvename savo sausio 13-ąsias, kai tenka apsispręsti, ir apsispręsti neprotingai, ne dėl savęs. Nesvarbu, kad susvetimėjimas tarp valdžios ir žmonių šiuo metu yra pasiekęs kritinę ribą: tikiu, kad pasikartojus Sausio 13 dienos įvykiams, atsirastų žmonių, kurie stotų ginti parlamento – ne pastato su atgrasiais politikais, bet savo apsisprendimo gyventi oriai ir laisvai simbolio.

Jei mes, kaip tauta, prarasime poreikį aukotis dėl bendrų dalykų, niekada negalėsime sukurti tokios valstybės, kokią norime turėti. Sausio 13-osios aukos mums ir šiandien sako: mums nedavė įsakymo trauktis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"