TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Partijos: pagauk, jei gali

2016 05 20 6:00
Liberalai bando neigti, kad Eligijaus Masiulio namuose galbūt rasti pinigai buvo skirti visai partijai. LŽ archyvo nuotraukos

Į galimos korupcijos skandalą įklimpusio Liberalų sąjūdžio vedliams bandant įtikinti visuomenę, kad pas buvusį pirmininką Eligijų Masiulį rasti pinigai buvę skirti ne partijos reikmėms, kiti politikai neneigia galint egzistuoti „juodąsias“ partijų kasas. Ekspertai tvirtina nematantys politikų pastangų skaidrinti situaciją: esą iki šiol vadovaujamasi principu „nepagautas – ne vagis“.

„Aš neturiu jokių duomenų ir jokių įrodymų, kad tie pinigai galėjo būti skirti partijai. Partijos būstinėje nerasta nieko, jokių grynųjų pinigų ir jokių dokumentų, nuorodų į neteisėtą partijos finansavimą. Šiandien esu tuo įsitikinęs, tikiuosi, kad taip ir bus“, – prieš kelias dienas žiniasklaidai tvirtino vienas iš Liberalų sąjūdžio lyderių Seimo narys Eugenijus Gentvilas. Taip jis bandė paneigti kalbas, kad ankstesnio „Liberalų sąjūdžio“ pirmininko E. Masiulio namuose teisėsaugininkų esą rasti keli šimtai tūkstančių eurų galėję būti skirti visos partijos, vykdančios aktyvią Seimo rinkimų kampaniją, reikmėms.

Tarptautinės su korupcija kovojančios organizacijos „Transparency international“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas LŽ teigė manantis, kad galimybė partijoms turėti „juodąją“ buhalteriją vis dar egzistuoja. „Antikorupcijos abėcėlė sako, kad geriausia priemonė, leidžianti suprasti, ar žmogus gali būti įsivėlęs į neskaidrią veiklą, yra įvertinimas, ar jis gyvena pagal savo galimybes. Tas pats ir su partijomis. Geriausias būdas įvertinti, ar partija tikrai neturi jokių „juodųjų“ pinigų, yra galimybė įsitikinti, ar ji tikrai išleidžia tiek, kiek gauna. Deja, šiuo metu to padaryti negalime, nes informacija, kiek politinės partijos išleidžia, faktiškai neprieinama. Tokia situacija sukuria milžiniškas rizikas politinėms partijoms piktnaudžiauti savo padėtimi ir turėti „juodųjų“ pinigų, jeigu jos nori tai daryti“, – samprotavo ekspertas.

Įtarimai – vienas po kito

Liberalų sąjūdį ištikęs skandalas nėra išskirtinis atvejis. Kiek daugiau nei prieš mėnesį Lietuvos prokurorai kreipėsi į Europos Parlamentą dėl jo nario, partijos „Tvarka ir teisingumas“ (TTP) pirmininko Rolando Pakso teisinės neliečiamybės panaikinimo. Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) jau kuris laikas atlieka tyrimą, ar R. Paksas galėjo įsipareigoti už kyšį paveikti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, kurią kuruoja „tvarkiečių“ įtakos srityje esanti Aplinkos ministerija, darbuotojus leisti naudoti naujos parduotuvės pastatą Prienuose.

Dar anksčiau, prieš 2015 metų pavasarį vykusius savivaldybių tarybų rinkimus, STT atliko kratas TTP būstinėje ir nuo šios partijos priklausiusioje Vidaus reikalų ministerijoje (VRM). Teisėsaugininkai vykdo ikiteisminį tyrimą dėl prekybos poveikiu stambiu mastu siekiant už atlygį daryti įtaką VRM vykdytiems viešiesiems pirkimams, kurių vertė siekė daugiau nei 7,8 mln. eurų.

Abejonių dėl lėšų skaidrumo šešėlis ne vienus metus persekioja ir vadinamosios juodosios buhalterijos byloje įklimpusią Darbo partiją. Kaip nurodoma šios politinės organizacijos kaltinamajame akte, Darbo partija 2004–2006 metais į oficialią apskaitą galėjo neįrašyti daugiau kaip 24 mln. litų (beveik 7 mln. eurų) pajamų, daugiau kaip 23 mln. litų (6,6 mln. eurų) išlaidų, išvengti sumokėti valstybei daugiau kaip 3,8 mln. litų (daugiau kaip milijoną eurų) mokesčių ir įmokų. Šių metų vasarį Lietuvos apeliacinis teismas panaikino pirmosios instancijos sprendimą pripažinti ankstesnį „darbiečių“ pirmininką Viktorą Uspaskichą bei vicepirmininką Vytautą Gapšį kaltais dėl sukčiavimo mokesčių srityje, tačiau politikai toliau lieka kalti dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, jiems skirtos piniginės baudos.

Nesąžininga konkurencija

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovo, Darbo partijos vicepirmininko Artūro Paulausko manymu, tuo metu, kai partijas oficialiai galėjo remti verslas (iki 2011 metų pabaigos, kai įstatymu buvo uždrausta juridinių asmenų parama politinėms organizacijoms – red.), politikų noras turėti neoficialių pinigų galėjęs būti mažesnis. „Vis dėlto visada palaikiau idėją, kad partijas turėtų remti valstybė – politikams nereikėtų vaikščioti ištiesta ranka prašinėjant pinigų. Juk dažnai tie prašymai būdavo susiję ir su tam tikrais įsipareigojimais“, – teigė jis.

Daugiau nei prieš dešimtmetį A. Paulauskas kartu su a. a. socialdemokratu Justinu Karosu buvo įregistravę siūlymą metiniame valstybės biudžete numatyti 5 mln. litų (1,4 mln. eurų) politinėms partijos remti, taip siekiant apriboti jų iš kitų šaltinių gaunamas lėšas. „Šiandien valstybė partijoms skiria nepalyginti daugiau. Politinės organizacijos, sulaukusios didelio rinkėjų palaikymo, gauna net iki milijono eurų iš valstybės biudžeto. Su tokiomis sumomis tikrai galima pasirengti rinkimams, pasisamdyti ekspertų ir panašiai. Nesąžininga konkurencija atsiranda, kai kas nors pradeda sau leisti daugiau. Juk matai, kiek rinkimams išleidi tu, ir kiek – kiti. Palygini, kiek kartų pasirodei žiniasklaidoje, kiek sukosi tavo reklamos, ir koks srautas buvo iš kitų, nors oficialiai deklaruotos išleistos sumos skyrėsi nedaug. Vadinasi, už kažką atsiskaitoma nesąžiningai“, – kalbėjo politikas.

Parlamentaras, buvęs STT Panevėžio skyriaus vadovas Povilas Urbšys šiuo klausimu buvo kategoriškesnis. „Tas faktas, kad iš penkių šiuo metu Seime esančių tradicinių partijų net trijų vadovams – V. Uspaskichui (pirmininko posto oficialiai atsisakęs – red.), R. Paksui, darbar ir E. Masiuliui – pareikšti kaltinimai ar įtarimai korupcinėse bylose, parodo, kad partijose finansai nėra visiškai skaidrūs“, – tvirtino jis.

P. Urbšys neabejojo egzistuojant partijų „juoduosius iždininkus“, atsakingus už nelegalių pinigų atitekėjimą į partijų kišenes. „Jie kontaktuoja su galimais rėmėjais ir priima paramą. Partijų vadovai paprastai nuo nelegalių pinigų laikosi per saugią distanciją. Vis dėlto sakyti, kad jei pinigai buvo rasti rinkimų kampanijos metu pas partijos pirmininką, o ne būstinėje, esą tai reiškia, jog tai vieno žmogaus problema – nesąžininga“, – įsitikinęs politikas.

Legalizuoti nesunku

Pasak P. Urbšio, stebint partijų politines kampanijas, tampa akivaizdu, kad kai kurios jų gali pasinaudoti ir ne visai legaliais pinigais. Vienas iš būdų legalizuoti „juodąsias“ pajamas – tai įvairūs renginiai, kurių kaina iš tiesų gali būti gerokai didesnė, nei skelbiama. „Tai gali būti ir tam tikri susitarimai su žiniasklaidos priemonių atstovais, tarkime, dėl teigiamos informacijos paskleidimo. Be to, rinkimų kampanijos metu partijų pagalbininkai (parašų rinkėjai, lankstinukų dalytojai) gali būti motyvuojami pinigais – tam reikia neapskaitytų lėšų“, – aiškino jis.

Buvusio STT atstovo teigimu, nemaža dalis nelegalių lėšų gali būti plaunamos per iki šiol nedraudžiamą fizinių asmenų ar pačių politikų paramą partijoms bei savo rinkimų kampanijoms. „Klausimas apie tai buvo iškilęs per praėjusių metų savivaldybių tarybų rinkimus, kai kilo įtarimų dėl Darbo partijos kandidatų į Vilniaus savivaldybę aukų savo rinkimų kampanijai: svarstyta, kad kai kurie jų rinkimams negailėjo dešimčių tūkstančių asmeninių lėšų, nors buvo deklaravę paimtas paskolas, labai kuklius atlyginimus. Tiems žmonėms, paaukojus partijai, paskui būtų tekę maitintis vien duona ir vandeniu“, – teigė P. Urbšys.

Tvarkytis neskuba

Vytauto Didžiojo universiteto docento Bernaro Ivanovo teigimu, Lietuvoje apie partijų galbūt gaunamus nelegalius pinigus galima įtarti, bet įrodymų nepateikia net teisėsauga. „Per pastaruosius 10 metų mūsų teisėsauga problemų įžvelgė tik Darbo partijos veikloje, nors ir ta istorija baigėsi faktiškai niekuo. Net pastarojoje istorijoje, į kurią įklimpo E. Masiulis, tik užuominomis paminimi kažkokie konkursai, gal ne visai skaidrūs santykiai su verslo bendrovėmis, bet viskas lieka gandų lygio. Remiantis šiomis aplinkybėmis reikėtų teigti, kad Lietuvos partijos yra absoliučiai tyros it kūdikio ašara, pavyzdys visiems, kaip reikia tvarkyti finansus“, – ironizavo politologas.

Jo teigimu, landų galimai politinei korupcijai neužkerta ir galiojantys įstatymai. „Stebint visus politinius skandalus atrodo, kad įstatymai sukuria situacijas, kuriose politikai gali būti tarpininkai ar neoficialiais verslo „pagalbininkais“. Tai nėra unikali tik Lietuvos situacija – pokomunistinėse valstybėse vyksta panašūs dalykai“, – kalbėjo B. Ivanovas.

„Transparency International“ atstovo S. Muravjovo manymu, išspręsti įsisenėjusiai problemai tereikėtų kelių žingsnių: daugiau dėmesio politinių partijų išlaidų stebėsenai galėtų skirti Vyriausioji rinkimų komisija, be to, skelbti detalias savo finansines ataskaitas bei deklaruoti susitikimus su interesų grupėmis turėtų įsipareigoti patys politikai. „Verslas siekia pelno, nori dalyvauti priimant sprendimus. Demokratinėje visuomenėje tai yra visiškai normalus noras. Deja, Lietuvoje dažniausiai santykiai tarp verslininkų ir politikų lieka už neskaidrumo širmos: visuomenė nežino, su kuo susitikinėja mūsų politikai ir kokią įtaką partijoms gali daryti verslas. Iki šiol šita situacija, atrodo, daugeliui buvo patogi, nes kitaip būtų matomas aiškios pastangos ją keisti“, – teigė S. Muravjovas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"