TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Pašaipa – kaip ginklas prieš Rusijos propagandą

2015 02 09 6:00
Politologas Nerijus Maliukevičius.  Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Turime išmokti tragiškas Ukrainos pamokas ir imtis tam tikrų kontrapriemonių“, - įsitikinęs informacinio karo specialistas, politologas Nerijus Maliukevičius. Jis teigia, kad Kremliaus strategiją didžia dalimi galima vadinti informaciniu karu, o kartais net informaciniu terorizmu. Tačiau siūlo netraukti tokių pačių propagandinių ginklų, kuriuos naudoja Rusija, bet pasitelkti, tarkime, ironiją ir pašaipą.

Praėjusią savaitę grupė provokatorių bandė surengti piketą prie JAV ambasados Vilniuje. Ir gavo atsaką - ten pat suėjęs didesnis būrys Lietuvos patriotų pasišaipė iš anų protestuotojų prorusiškų ir prieš NATO nukreiptų šūkių bei kalbų. Pernai, kai Rusija paskelbė embargo ES, mūsų tautiečiai, siekdami palaikyti Lenkiją, prie rytinės šalies ambasados surengė lenkiškų obuolių valgymo akciją. Su humoru ir ironija reaguodami Lietuvos žmonės parodo, kad propagandiniai triukai tikslo nepasiekia. Tačiau Rusijos polittechnologai bei prorusiški aktyvistai nerimsta ir ieško būdų destabilizuoti Lietuvą, apskritai Baltijos šalis. Tokių tikslų daugelį metų buvo siekiama Ukrainoje, dabar ten vyksta karas. Pavyzdžiui, "Donbaso liaudies respublikos" idėja, praėjusį dešimtmetį aptariama nedideliuose susibūrimuose, demonstruojama negausiuose piketuose, galiausiai virto žiauriais ginkluotais susirėmimais ir tūkstančių žmonių žūtimis.

Ar turėtume sunerimti, kai internetiniai "liaudies respublikų" analogai pradėjo kurtis Baltijos šalių virtualioje erdvėje? Kaip reaguoti ir sėkmingai atremti propagandines Rusijos atakas? Apie tai kalbėjomės su politologu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju N. Maliukevičiumi.

Sprogstamas mišinys

- Propagandinės atakos prieš Lietuvą vyksta seniai, ar ne per vėlai pradėjome reaguoti?

- Kremliaus propagandinis fonas visada buvo pastebimas, apie jį buvo kalbama. Tai dariau ir aš, ir mano kolegos. Tarkime, gilinausi į tai savo 2007 metų disertacijoje. Dabar artėjame prie naujo slenksčio. Anksčiau propagandos apimtys buvo nepalyginamai mažesnės, kitokie naratyvai, su laiku jie keitėsi. Akivaizdu, kad šis įrankis Vladimirui Putinui, jo išlikimui valdžioje, jo režimui, tampa vienu svarbiausių. Dedamos pastangos, investuojami resursai. Galima pateikti paprastą palyginimą. Daugiau kaip dešimtmetį mes šnekėjome apie energetinį ginklą politinėje kovoje. Dabar suvokiame, kad medijos įrankis V. Putinui tampa savotišku ginklu, o ekspertai ir analitikai tiria žiniasklaidos sukarinimą.

- Beje, Rusijos piliečiai, vienose gretose su smogikais kariaujantieji Rytų Ukrainoje, kai patenka į ukrainiečių nelaisvę, pasakoja, kad sprendimą imtis ginklo lėmė žiniasklaidos propaganda.

- Matau akivaizdų indoktrinacijos fenomeną. V. Putino Kremliaus "Rusų pasaulio" naratyvas iš švelnios koncepcijos mutavo į agresyvią, ekstremistinę ideologiją, jos pagrindu rekrūtuojami rusakalbiai žmonės, o per Aleksandro Dugino (Rusijos filosofas, geopolitikos ekspertas - red.) tinklą įtraukiami žmonės iš visos Europos. Tai nestebina, propagandinės kampanijos, į kurias metami pinigai, yra paveikios ir pasiekia konkretų rezultatą.

- Informacinis karas – tai karas, kuriame kaip ginklas vartojama informacija. Tačiau Rusija dažniausiai dezinformuoja. Gal derėtų jį vadinti propagandiniu karu?

- Sutinku, kad pavadinimai kartais padeda, kartais komplikuoja supratimą. Propaganda yra tam tikras įtikinėjimo menas, jis visada egzistavo - ir taikos, ir konfliktų metu. O informacinis karas - tai šiuolaikinė samprata, pasiskolinta iš karinės strategijos perspektyvos ir labiau tinkanti apibūdinti konflikto būvį. Manau, pagal tai, kas vyksta Ukrainos kontekste, regione, Kremliaus strategiją didžia dalimi galima pavadinti informaciniu karu, o kartais net informaciniu terorizmu. Tai, kas iki tol vyko Baltijos valstybėse ir Vakaruose, buvo Kremliaus propaganda. Galima ją lyginti su Šaltojo karo metais vykdyta sovietine propaganda, keičiasi tik naratyvai ir technologijos. Sovietinė propaganda rėmėsi komunistine ideologija. Dabartinę V. Putino net sunku apibrėžti, tai yra rudimentinės, marginalios, konservatyvios "Rusų pasaulio" ideologijos sprogstamas mišinys.

Kad manipuliacijos neveiktų

- Kaip manote, turbūt galima buvo numanyti, kad po Ukrainos ir Baltijos šalyse atsiras bandymų kurti „liaudies respublikas“ – iš pradžių kad ir virtualias, socialiniuose tinkluose? Jau yra tokių pavyzdžių: “Baltijos rusų respublika” Estijoje, „Latgalos liaudies respublika“ Latvijoje, „Wilenska Republika Ludowa“ Lietuvoje.

- Tikrai galima buvo numanyti. Noriu priminti, kad prieš kurį laiką buvo priešingi Kaliningrado ir Sibiro respublikų virtualizacijos vaizdiniai.

- Tačiau tai buvo pateikiama per ironiją, pašaipą. Neva buvęs Kenigsbergas, o dar ir Sibiras ketina trauktis iš Rusijos politinės erdvės.

- Jūs įvardijote patį efektyviausią kontrpropagandos įrankį, kurio neišnaudojame. Reikia versti ironija, įjungus kūrybinį mąstymą, perkurti "memus" (memu vadinamas kultūrinės informacijos vienetas, vieno proto perduodamas kitam - red.), parodyti visišką absurdą ir panašiai. Turėtų būti dvi kryptys: viena - specialiųjų tarnybų ar žurnalistų pastangomis aiškintis, kas inicijuoja šias provokacijas, kita - viešumoje jas ignoruoti, nors suprantu, kad tai daryti sudėtinga. Paverčiant ironija, pašaipa, humoru, galima dekonstruoti bandymus steigti "respublikas". Šiuolaikinės technologijos leidžia tokius politinius projektus virtualizuoti. O politinio svorio jie įgauna tiek, kiek suteikiame jiems reikšmės. Tai reikia suprasti. Aišku, pats kraštutinumas buvo "Novorosijos" virtualus projektas, kurį Kremlius panaudojo konkrečiam politiniam tikslui ir realiam įgyvendinimui.

- Todėl visai nekreipti dėmesio į tokias propagandines apraiškas, manyčiau, nėra gerai. Tai matome pagal Ukrainos pavyzdį.

- Su tuo sutinku. Mano atsakymas paprastas: galima pilietiškai reaguoti, pranešti apie tokius dalykus, kaip kurstančius etninę nesantaiką. Kitas vertus, į tam tikras mūsų istorines patirtis Kremlius su savo polittechnologais kreipia dėmesį dešimtmečius, jie bandė ir bandys tai išnaudoti. Tas pats A. Duginas lenkų ir lietuvių istorinį konfliktą yra išskyręs kaip vieną esminių geopolitinių įrankių Lietuvoje ir raginęs juo naudotis, kalti pleištą. Akivaizdu, kad sekama jo receptu. Mums reikėtų ne eiti iš paskos, bet aktyviai, protingai ir kūrybiškai dekonstruoti tokio tipo projektus. Derėtų sukurti tokią aplinką, kurioje manipuliacijos ir melas neturėtų pagrindimo. Tai sudėtinga ir tam reikia laiko.

Ne kalbėti, bet daryti

- Kaip patartumėte kurti tinkamą aplinką?

- Šnekėjimas apie pliuralistinę aplinką nėra vien tušti žodžiai, tai savotiška kalba apie socialinį visuomenės imunitetą. Kai žmonės išmoksta remtis įvairiais šaltiniais, ne tik rusakalbe informacine erdve, kai sukuriamos alternatyvos, manipuliacijos tampa nebe tokios paveikios. Lietuvos lenkų ir rusų bendruomenių atstovus reikia ištraukti į informacinių getų, pateikiant alternatyvas. Esu už televizijos kanalą "Ukraine Today", bet noriu atkreipti dėmesį į esminę silpną vietą - dirbama pagal rusišką propagandos modelį, tai yra "Russia Today" analogas. Susidūrus su tokia masine propagandos mašina, patartina mąstyti apie asimetrinį atsaką ir bandyti rasti alternatyvių sprendimų. Mums svarbūs ir informaciniai sąjungininkai, veikimas turėtų būti kompleksinis - bendras Baltijos valstybių ir Europos. Reikėtų kelti Europos informacinio saugumo strategijos klausimus. Apskritai tai yra mūsų žemyno informacinės politikos dilema, matant, kaip V. Putinas formuoja antieuropinį naratyvą.

- Ar mūsų geopolitinėje erdvėje padėtų keisti situaciją televizijos kanalas rusų kalba bent Baltijos šalyse? Galėtų prasidėti nuo nedidelių pokyčių – kad daugiau operatorių vietoj propagandinių Rusijos kanalų retransliuotų nepriklausomą „Dožd“.

- Esu už visus sprendimus, kurie iš šnekėjimo fazės pereitų prie praktinio veikimo. Apie rusakalbį Baltijos kanalą kalbama jau kuris laikas, bet nepastebime svarbių dalykų, kurie jau vyksta. Tarkime, Latvijoje įsteigtas Rusijos žurnalistų projektas "Medūza". Neseniai paleista ir angliška projekto versija. Ten dirba žurnalistai, Rusijoje turintys gerus šaltinius, gerai išmanantys situaciją, kuriuos be galo įdomu skaityti. Tai yra alternatyva valstybinei Kremliaus propagandai.

Pasitikėkime savimi

- Mes turime skaudžią patirtį su Rytų kaimyne ir bandome reaguoti į propagandą. O kaip Vakarai?

- Niekada nereikia norėti, kad kitiems, gyvenantiems toliau, skaudėtų labiau, negu tau. Turime suprasti realybę. Vakarams tiesos momentas buvo ne Krymas, ne Rytų Ukraina, bet numuštas lėktuvas "Boeing". Tai buvo jų žmonės, piliečiai, ir tai buvo kontekstas sankcijoms bei kitiems po to sekusiems veiksmams. Jeigu mes tokiu metu su Vakarais rasime bendrą kalbą, grėsmių suvokimą ir veikimo galimybę, galėsime ko nors pasiekti. Dėl to reikia būti ne aliarmo kėlėju, bet šnekėti Vakarams suprantama kalba ir suformuoti bendrą europinę strategiją. Tai galimybių langas.

- O gal pervertiname Rusijos žiniasklaidos įtaką, gal mūsų žmonės sąmoningesni ir atsparesni, nei manoma?

- Mano nuomone, iš tiesų pervertiname. Pasitikėjimas savo jėgomis ir savo piliečiais būtų mūsų imuniteto rodiklis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"