TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Pasitikėjimas - pilietiškumo tinginystė

Nepriklausomybės akto signatarė Nijolė Oželytė įsitikinusi, kad dėl šiuo metu Lietuvoje vykstančios beprotybės iš dalies esame kalti ir kiekvienas iš mūsų. Pasitikėdami politikais ir perduodami jiems besąlygišką atsakomybę, demonstruojame abejingumą krašto reikalams.

Prieš 22 metus prie nepriklausomybės lopšio stovėjusi N.Oželytė pabrėžia, kad nuolankiai taikstytis su tuo, kas vyksta valstybėje, jokiu būdu nebegalima. "Jeigu įsileidi į namus tarnaitę ir ja pasitiki, neverk, kai ši tave apvagia", - taip į visuomeninę veiklą pasinėrusi buvusi politikė apibūdina dabartinę situaciją valstybėje. Pirmiausia patys turime būti aktyvus, tada niekas nebedrįs už širmos tvarkyti mūsų reikalų.

Apie padėtį krašte, praeities klaidas, ateities iššūkius ir pilietiškumo spragas žmonių sąmonėje - išskirtinis "Lietuvos žinių" interviu su Nijole Oželyte.

Iškiliausia gyvenimo akimirka

- Kalbamės su Jumis laikotarpiu tarp dviejų Lietuvai reikšmingiausių datų. Kuri šventė Jums kelia daugiau sentimentų - Kovo 11-oji ar Vasario 16-oji?

- Kadangi vaikystėje mokiausi Sovietų Sąjungos istoriją, Vasario 16-oji man nėra įaugusi į kūną ir kraują, o Kovo 11-oji - iškiliausia diena mano gyvenime, prieš ją nublanksta visos asmeninės šventės. Sovietmečiu bėgdavau į kino teatrą žiūrėti filmų apie karą, svajojau būti partizane ir numirti už Tėvynę. Kai mums nubalsavus už nepriklausomybę krito sovietinis herbas, o jo vietoje ėmė kilti Trispalvė, atrodė, kad sustojo laikas. Man pačios svarbiausios datos yra Sausio 13-oji ir Kovo 11-oji.

- Retsykiais Jus galima išvysti televizoriaus ekrane ar spaudos puslapiuose, bet kaskart vėl dingstate kaip į vandenį. Kuo užsiimate pasitraukusi iš aktyvios politikos?

- Šiuo metu esu stačia galva pasinėrusi į "Facebook". Iš pradžių nelabai tai branginau, bet paskui suvokiau, kad šis tinklas - beprotiškai įtakinga tribūna. Žmogus nėra savo laimės kalvis. Gyvenimas "atsitinka" ir tuos atsitikimus tu privalai išgyventi trigubai. Tame tinkle kai kas skandina vienatvę, o man tai labai plati auditorija. Visus kvietimus į susitikimus, kuriuose dalyvauju, gaunu per "Facebook". Kai pakviečia, skaitau paskaitas universitetuose, gimnazijose. Dalyvauju studentų debatų klube. Kvietimų sulaukiu labai daug, jie surikiuoti į ilgą eilę, tačiau visada stengiuosi dalyvauti, nes tikiu, kad bendros diskusijos labiausiai rūpimais klausimais yra naudingos. Kadangi gaunu rentą ir jaučiuosi žmonėms skolinga už dėmesį bei pasitikėjimą, kuriuo jie mane apdovanojo nuo jaunystės, kai dirbau aktorinį darbą, ir vėliau, kai su bendražygiais siekėme nepriklausomybės, dabar visomis išgalėmis stengiuosi grąžinti skolą. Kai kviečia susitikti lietuvių bendruomenės užsienyje, pagal galimybes vykstu ir ten. Visuomeninė veikla yra prasmingiausia ir man pačiai mieliausia iš viso to, ką gyvenime dirbau.

Didvyrių nebereikia

- Aktyvioje politikoje nedalyvaujate beveik 12 metų. Galbūt taip paprasčiau - stebėti įvykius iš šalies, kartais paleisti kritikos strėlių į valstybės vairą laikančius politikus?

- Esu iš tų žmonių, kurie nieko nekritikuoja. Per politinę karjerą sulaukiau tiek kritikos, tiek purvo, kad mano sprendimas nebedalyvauti viešojoje erdvėje buvo paremtas ir asmenine patirtimi. Bet koks žodis ar frazė galiausiai yra ištraukiamas iš konteksto, o tu padaromas kvailiu. Jeigu žodžiai nieko nereiškia ir įgauna visiškai priešingą prasmę, kuriems galams... Dabar dainuoja tie, kurie neturi balso, o išminties protingus moko kvailiai, tad nusprendžiau atsitraukti ir tikėtis, jog viskas vėl sugrįš į savas vėžes.

Kitas dalykas, kad išrinkta antrai kadencijai suvokiau patekusi ne į savo vietą. Mirti už Tėvynę esu pasiruošusi. Sausio 13-ąją bėgau į parlamentą, palikusi namie šeimą, nes būtų buvusi didžiulė gėda likti gyvai, jeigu visus esančiuosius parlamente rusai būtų nužudę. Ryžtas mane pakėlė antrai kadencijai. Tačiau kai patekau į valstybės statybos darbą, kai reikėjo valandų valandas sėdėti ir svarstyti, kokį mokestį padidinti, kokį - sumažinti, ar apmokestinti grybus, ar ne, man pasidarė klaikiai neįdomu. Tam reikia ne didvyrio, o juodadarbio. Mane išgelbėjo tai, kad radau vietą Žmogaus teisių komitete ir ėmiau globoti įkalinimo įstaigose kalinčius žmones. Tačiau buvau pasmerkta kristi nelygioje kovoje, nes aiškinausi dalykus, kurie piktino aukštus pareigūnus.

- Daugelis dabartinės padėties skeptikų retoriškai klausia: "Ar už tokią Lietuvą kovojome?" Ar esate to paties klaususi savęs?

- Tai vienas šlykščiausių klausimų, jį užduoda tik tie, kurie niekada nekovojo už Lietuvą. Valstybė teisinga tiek, kiek joje gyvena teisingų žmonių. Todėl ir Lietuva yra tokia, kokią ją sugebame turėti. Mes 20 metų miegojome ir dabar turime tai, ką patys sukūrėme. Vyksta beprotybė. Du aukščiausi pareigūnai - premjeras ir prezidentė - nesusitaria bent jau kalbėti tą patį, todėl žmonės susidaro baisių nuomonių. Besąlygiškas pasitikėjimas yra aklas. Tai ne dorybė, o pilietiškumo tinginystė. Kai tu tingi, permeti atsakomybę kitam. Mes patys privalome būti aktyvūs. Jeigu įsileidi į namus tarnaitę ir ja pasitiki, neverk, kai ši tave apvagia.

Visi nori gero gyvenimo. Tačiau geras gyvenimas girtuokliui, kai degtinė pigi, vagiui - kai visur atviros durys, o vienuoliui - kai jis turi kam padėti. Tai ne sąvoka, o paprasčiausia simuliacija. 

Mintis išvažiuoti nekils

- Nepriklausomybės atkūrimo aušroje visame krašte dominavo trys spalvos. Jeigu Jūsų rankose atsidurtų baltas popieriaus lapas, kokiomis spalvomis šiandien pieštumėte Lietuvą?

- Kai įteisino mūsų vėliavą ir iškėlė Gedimino bokšte, niekuomet negalėdavau praeiti pro šalį į ją nepažiūrėjusi. Kai tik pažvelgiu, man iškart pakyla nuotaika. Visą laiką galvodavau, ar tas spalvų derinys toks juokingas, ar kas kita, bet vėliau suvokiau, kad kai keitėsi laikai, tai atrodė neįtikima. Toks pat jausmas ir dabar. Ir mūsų Trispalvė, tai, kad ji tebekabo, man kelia palengvėjimo juoką. Niekur tos spalvos iš Lietuvos nedingo.

- Šiandien daugelis žmonių, tvirtinančių, jog nenori taikstytis su teisingumo stoka ir sudėtingomis gyvenimo sąlygomis, traukia ieškoti laimės svetur. Ar Jums niekada nebuvo kilusi mintis viską mesti ir išvažiuoti?

- Jeigu kalbėtume apie tuos laikus, kai gaudavau pagrindinius vaidmenis, ir jei tik būčiau vaidinusi kitoje šalyje, man neabejotinai tokių minčių būtų kilę. Dabar turiu realių galimybių išvažiuoti ir viena jų yra labai viliojanti. Mano vidurinioji dukra gyvena Lisabonoje, ten temperatūra nenukrenta žemiau negu 16 laipsnių šilumos. Tačiau jauniausioji dukra, kuri studijuoja Anglijoje ir seka įvykius Lietuvoje, klausia manęs, kodėl ji turėtų čia sugrįžti. Dėl to ir kovoju. 

Galėčiau gyventi bet kur, nes viskas, ką matau pirmą kartą, man labai įdomu, tačiau jaučiuosi labai skolinga. Minties apie išvažiavimą tiesiog nėra ir negali būti.

Viskas žmonių rankose

- Pažvelkime į šiandienę situaciją švietimo sistemoje. Pedagogai streikuoja, mokinių skaičius mokyklose tirpsta, o aukštąjį išsilavinimą įgiję žmonės neranda sau vietos. Kas čia padaryta negerai?

- Antrąją kadenciją priklausiau moterų, kurios teikė pagalbą Afrikos parlamentarėms, grupei. Jos primygtinai reikalavo, kad tik nepervedinėtume pinigų, nes viską suryja vietos karaliukai. Labiausiai tos moterys prašė mokyti jų vaikus ir kurti programas taip, kad ateityje jie neleistų su savimi elgtis taip, kaip elgiamasi šiandien. Kiekvienas normalus pilietis privalo suvokti, jog didžioji dalis pinigų turi būti skirta švietimui, auklėjančiam laisvus žmones. 

Melas, kad staiga pasikeitus valstybės juridiniam statusui ims ir pasikeis visa kita. Niekas nepasikeitė. Valstybės statusą galima keisti kiek nori, bet žmonių smegenų nepakeisi. Labai džiaugiuosi, kad jaunimas išvažiuoja. Net neabejoju, jog didžioji dalis jo sugrįš. Gali išvažiuoti bet kur, tačiau vis tiek liksi kampininkas. Ten niekam nepasakysi, kad vyriausybė ar karalienė bloga, o čia sugrįžęs gali būti koks tik nori. Sąmonės pasikeitimas per išvažiavusį jaunimą įvyks gerokai greičiau. Sovietmečiu už iniciatyvumą gaudavai per galvą, o dabar aukštojoje mokykloje esi pirmas, jei turi savo nuomonę ir ją reiški. Kol mūsų karta tai suvoks, dar praeis labai daug laiko, o jaunimas sistemą perpranta gerokai greičiau.

- Nuo nepriklausomybės atkūrimo prabėgo beveik 22 metai. Kaip įsivaizduojate Lietuvą po dar 22 metų?

- Kai per pirmąsias atkurtos nepriklausomybės metines manęs paklausė, kokią matau Lietuvą po penkerių metų, atsakiau, kad tada visi būsime laisvi ir viskas bus puiku. O šalia manęs stovėjęs Justas Vincas Paleckis sakė, jog iš Lietuvos nieko nebus. 

Todėl jau vien tai, kad Lietuva bus, tikrai bus - gerai. O kokia ji bus, nesiimu prognozuoti. Viskas priklausys nuo to, kokie žmonės čia gyvens. Valstybės, kaip ir žmogaus, viduje yra ir gėrio, ir blogio, o suveši tai, ką savyje maitini. Jeigu visiems atrodys, kad teisingumą už juos pasieks kas nors kitas, vadinasi, jo nebus. Todėl taip nemėgstu kalbėti viešai už kitus. Tu pats pirmiausia turi viską daryti toje vietoje, kurioje stovi, tada nebus nei melo, nei vagysčių, ir bus tvarka.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"