TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Paskui mylimąjį – į Brazilijos džiungles

2014 05 30 13:33
Rasa gamina pusryčius lauko virtuvėlėje Brazilijos džiunglėse. Asmeninio albumo nuotraukos

Labai nenustebčiau, jei užklydęs į Pietų Amerikos džiungles sutikčiau ir ten gyvenančių lietuvių. Ne vien Airijoje, Ispanijoje ar Norvegijoje jų knibždėte knibžda, netrūksta ir atokesnėse pasaulio šalyse. Viena jų – jogos ir salsos mokytoja Rasa de Silva – gyvena Brazilijoje, gimdo vaikus, džiaugiasi kiekviena diena ir nelabai nori iš ten kur daugiau važiuoti...

Neseniai Lietuvoje pasirodė R. de Silvos knyga „Kaip išgyventi amžių sandūroje“. Į ją autorė sudėjo gyvenimo potyrius gimtojoje Jonavoje, Airijoje ir Brazilijoje. Knyga įkvepia nepasiduoti, kurti gyvenimą patiems ir džiaugtis tuo, ką turime.

Išmokėję kreditus - į vyro gimtinę

- Rasa, kaip atsidūrei egzotiškoje šalyje?

- Įsimylėjau brazilą. Jei būčiau įsimylėjusi eskimą, dabar turbūt būčiau Aliaskoje (juokiasi). Kelerius metus prieš tai su savo vaikais gyvenau Airijoje. Ten pradėjau dirbti restorane, o automobilio nusigauti 11 km iki darbo neturėjau. Tad važinėjau autostopu. Vieną dieną susistabdžiau mašiną, pilną brazilų. Joje buvo ir būsimas mano vyras. Jie klausėsi salsos, o aš pakvaišusi dėl šokių... Taip ir šokame iki šiol (juokiasi).

Pirmąkart nuskridau į Braziliją tada, kai laukiausi mudviejų pirmagimio. Patiko! Gamta, vakarėliai, žmonės, vyro šeima - ypač. Taip ir sutarėme: aš gimdau vaikus, o jis stato mums namus savo miške ant kalno su vaizdu į džiungles.

Airijoje mums gimė pora pametinukų – berniukas ir mergytė. Pabaigėme atidirbti banko kreditus, susirinkome vaikus (tik mano vyriausioji dukra dar liko Airijoje, pažiūrėsime, gal ir ji kitąmet atskris) ir spaudžiame namo... Brazilija – mano vyro gimtinė, bet čia aš jaučiuosi lyg namuose. Juk moteriai reikia namų, meilės, šilumos ir šokių.

Knygos viršelis.

- Koks pirmas įspūdis atsistojus ant Pietų Amerikos žemės?

- Nusileidusi lėktuvu San Paulo oro uoste, pirmiausia pajutau karštį. Ir jį skleidžia žmonės. Jie tokie judrūs, nuolat sužavėti, besišypsantys, bendraujantys, paslaugūs! Mes palikome Airiją lapkričio pabaigoje, ten buvo šalta, šlapia ir tamsu, o čia viskas žydi. Saulė. Gaivu. Prisiminiau, kad esu Pietų pusrutulyje ir dabar dar tik prasideda vasara. Iki mano vyro gimtinės Goias dar reikia pora valandų skristi lėktuvu, o paskui tik pusvalandis automobiliu ir jau namuose spoksau pro langus ir gaudau vaizdus. Žaluma, papūgos, palmės. Kokosai, bananai, apelsinų ir mangų giraitės. Žydinčios orchidėjos dygsta iš palmių kamienų (jos gyvuoja kaip kokie grybai – kiti medžiai jas įsidukrina, o parkuose žmonės orchidėjas tiesiog pririša prie medžių ir visi kartu žydi sau). Žemė Brazilijoje yra ryškiai oranžinė, kaip gerai išdegta plyta. Iš žemės dygsta milžiniški skruzdėlynai. Ganosi karvės, bet jos kitokios, nei matydavau Airijoje. Airių karvės gauruotos kaip meškos, jos visus metus gyvena ganyklose, kartais ir ant sniego. O braziliškos daugiausiai baltos, kuprotos, turi labai dideles ausis ir gražias akis.

Įvardija pagal spalvas

- Kokių keistenybių turi brazilai, kas tave ten labiausiai stebina?

- Brazilai vienas kitą vadina pagal spalvas. Ir tai daro su meile, jokiais būdais nenorėdami įžeisti. Pavyzdžiui, mūsų miestelyje yra keliolika Marquesų, kad jie nesusimaišytų, vieni kitus vadina taip: juodasis Marquesas (Marco preto) arba Marco preto la na rosa – juodasis Marquesas iš fermos, Marcinha branca – tai bus baltoji Marko dukra, o moreno – tai toks kakavinis. Brolius ar seseris vadins taip: Moreno Lindo-Gostoso-Sensual (Morenas gražusis skanusis jautrusis) arba brancela grande (baltoji didžioji), arba pretinha piceninha (juodukė mažutėlė). Jeigu tu esi jauniausias brolis ir vaikystėje buvai labai įkyrus, tai visą gyvenimą ir būsi Moreno Feyu (morenas bjaurusis). Suaugę broliai vienas kito klausia: „Kur yra mano tėtis?“ Ne šiaip sau: kur tėvas, nes ir taip aišku, kieno jis tėvas. Arba dvi seserys gyvena tame pačiame name, jų mama jau amžiną atilsį, tai vis tiek viena kitai sako: „Nunešk gėlę į mano mamos kambarį“, lyg jos būtų turėjusios atskiras mamas...

Ir dar daug daug keistų ir įdomių dalykų, bet čia reikia atvažiuoti ir pagyventi.

- Kokių šeimos tradicijų brazilai laikosi?

- Keista kiekvieną rytą košti kavą per marliuką, nes marliukas yra šeimos paveldas. Dabar kavos marliukų su rankenėlėmis gali ir ūkinių prekių parduotuvėse nusipirkti, o seniau juos moterys dar ir apnerdavo vašeliu, o tėvukas pritaisydavo vielinę rankenėlę. Ir visuose namuose rytas būna bene toks: dažniausiai tėvas verda kavą. Ji labai stipri ir saldi (trys valgomieji šaukštai su kaupu kavos ir trys valgomieji šaukštai cukraus pusei litro verdančio vandens), pasistato tokį trikojį, ant jo įtaiso marliuką su rankenėle, į tą marliuką įstato didelį šaukštą ir košia kavą tiesiai į termosiuką. Toks termosiukas visai šeimai visai dienai. Šalia kokių dešimt mažyčių puodelių ant padėkliuko. Kiekvienas prieina kada nori, įsipila pusę to puodelio (na, gal vieną gurkšnį) ir čiulpia kokias dešimt minučių kaip kokią karamelę. Sakau jiems: "Nusipirkite filtrą, o jie rodo – va, spintelėje turime filtrą, bet čia yra mūsų mamos marliukas ir mes košiame per jį... Jie vis dar uždengia televizorių staltiese, o skalbyklei pasiuva tokį drabužį – palapinę su užtrauktuku. Baigę skalbti rūpestingai išvalo ir užsega tą užtrauktuką.

Virtuvė panaši į lietuvišką

- Kaip maitinasi brazilai?

- Maistas panašus į lietuvišką. Tik vietoj bulvių jie valgo ryžius ir pupeles, kasdien būtinai vartoja česnako ir valgo daug mėsos. Čia tropikai – pirmą kartą gyvenime pamačiau tiek daug vaisių ir daržovių. Visus brazilų mitybos įpročius atvežė kolonizatoriai portugalai prieš 500 metų. Ką jie valgė laivuose, kol perplaukė Atlantą, taip ir liko lig šiol.

Gatvėse kas antras namelis – užkandinė. Visose skirtingas valgiaraštis – mėsytė, šašlykėliai (shurraski), daugiausia jautienos, vietinės Nelori veislės karvių, mėsainiai cashorro-cente (pažodžiui išvertus – karštas šuo), yra ir picų, tik kinų maisto dar niekur nemačiau. Saldumynai: leite doce (saldus pienas), milžiniški gabalai „karvutės“ arba tiesiog cukraus luitai.

Su sutuoktiniu šoka salsą.

Namuose moterys verda mangų džemą, gamina tortus su daug šokolado, aš kepu bananų pyragą, morkų plokštainį ir lietuvišką duoną. Buvau atsivežusi gabalą savo keptos duonos, norėjau nustebinti giminę, bet niekas nesuprato... Paslėpiau šaldytuve, maniau, raugo iš to kepalo pasidarysiu ir kepsiu sau toliau, bet... Tetukė neįvertino, kas tai yra, ir išmetė vištoms...

Geria brazilai daugiausiai kolą (kūdikiai taip pat), namines sultis iš mangų, apelsinų, papajų ir tūkstančio kitokių vaisių. Tiesiog vaisius kartu su ledu sumalamas ir įpilama vandens. Geria daug vandens. Visuose namuose yra tokie vandens filtrai, automatai, tai tėvukas į butelius prisileidžia, sekmadieniais per mišias prie televizoriaus pašventina ir laiko šaldytuve. Mieste – parduotuvėse, visose įstaigose, ligoninėse, biuruose – galima laisvai įsigyti vandens. Kai kur šalia vandens automatų būna ir termosiukų su kava, gali gerti kiek tik nori nemokamai.

- O alkoholio daug vartoja?

- Alkoholio brazilai vartoja mažai, per vakarėlius alaus ar vyno išgeria. Man patinka jų vietinis vynas – skonis panašus į Krymo vynuogių naminį vyną. Aš jį skiedžiu vandeniu ir įsimetu ledo – labai gaivus ir mielas gėrimas. Degtinės beveik niekas negeria. Buvome nusipirkę vietinės kashaca – legali naminukė, 51 laipsnio. Toks jos ir pavadinimas „51 %“. Brazilai ją geria su daug žaliųjų citrinų, cukraus ir ledo. Pasidaro tokio sirupo pusę litro ir gurkšnoja dvi dienas. Jei suserga, į šį gėrimą vietoj cukraus deda trinto česnako ir beria truputį druskos. O brazilai, žinokit, serga ir gripu, ir sloga, ir kosėja. Ypač jie bijo vakarinės rasos, vadina ją serena, sutemus stengiasi apsigaubti galvas ar lįsti po stogu, kūdikiams užmauna kepures, bet mums, iškentusiems Lietuvos šaltukus jokios serenos nebaisios.

- Gal kokį tradicinį brazilų patiekalą pasiūlytumėte skaitytojams?

- Išlikęs vietinių indėnų kukurūzų patiekalas pamonha, jis pnašaus į lietuviškus balandėlius, tik vietoj kopūstų jie vartoja kukurūzus. Šio patiekalo gaminimas - tai kaip šeimos ar didžiulė kaimo šventė. Pirmiausia vyrai eina į laukus ir prikerta kukurūzų, parneša kelias dėžes burbuolių, tuomet moterys nulupa lapus, rūpestingai susuka kiekvieną į atskirą tūtelę. Nuvalytas burbuoles nutarkuoja, panašiai kaip su bulvių tarka, iki šerdelės. Tą kukurūzų grūdų masę užpliko verdančiais kiaulienos taukais ar sviestu, priklausomai kokia pamonha bus – saldi (dosia) ar sūriai aštri (sal e pementa). Tada tą košę pila į kukurūzų lapų tūteles ir užriša spalvotomis gumytėmis, kad nesusimaišytų, koks skonis kokioje tūtelėje, ir ilgai verda. Tiesa, į vidurį dar įdeda juostelę sūrio. Valgo visa šeima ar giminė, apie 10–15 žmonių. O jeigu gyveni vienas ir neturi kukurūzų laukų, gali nusipirkti kokį vieną ar du tokius balandėlius iš gatvės prekeivių. Jie važinėja dviračiais po miestelį ir šaukia visa gerkle: pamoooonhaaaa!

Trys mėnesiai sutiktuvių

- Kaip tave, atitekėjusią į svečią šalį, pasitiko vyro giminės, draugai?

- Sutiko labai šiltai. Ir kad surengė vakarėlį! Po kelių valandų tos šventės mano paauglys sūnus klausė: „Mama, kada čia viskas baigsis?“ Aš jam sakau: „Atsipalaiduok, čia viskas dar tik prasideda...“ Į vakarą ėmė rinktis dar daugiau žmonių, ėmė važiuoti iš gretimų miestų ir kaimelių. Ir taip truko kokius tris mėnesius... Brazilijoje šeimos labai didelės, po 5–6 brolius, jie turi po 2–3 vaikus, kiekvienas dar anūkų, pusbrolių, tetučių, svainių. Visą giminę jie vadina parenties (kaip kokie tėvai vieni kitiems).

- Nekilo mintis : „Vaje, kur aš dabar papuoliau...“?

- Labai dažnai buvo tokių minčių (šypsosi). Kai prasideda tropinės liūtys, tu negali tada nieko niekutėlio... Tik spoksai kaip kokia žiurkė į smauglį ir apsimeti negyva. Liūties garsas yra neįtikimas, kaip kokiame šimtatūkstantiniame futbolo stadione per pasaulio čempionato finalą. Jei nespėjai parbėgti į namus, tai teks šliaužti kaip per kokius apkasus, nes paeiti visiškai neįmanoma ir nieko nesimato, esi tiesiog priplotas prie žemės. O prie viso to dar ir griaudėja. Aš jau buvau išlepinta Airijos švelnaus nuolatinio lietučio, tokio nuolatinio rūko, kur perkūnija būna kartą per metus sausio mėnesį. Lietuvišką perkūniją jau seniai pamiršau. O čia kai trenkia, tai net pritupi...

- Sakoma, kad brazilės vienos gražiausios pasaulyje?

- Brazilijoje klesti gražaus kūno kultas, ypač verta papasakoti apie moteris. Jos labai žavios ir rūpinasi, kad išliktų tokios visą gyvenimą, nes močiutės vaikšto į vakarėlius kartu su savo proanūkiais. Mūsų tetukė Tia Rita kasdien lakuojasi kojų nagus ir darosi šukuosenas, nors jai jau 87 metai ir ji beveik nieko nemato. Moterys iki gilios senatvės išlaiko stiprius ilgus plaukus ir rūpinasi savo rankomis bei pėdomis. Jos kasdien vilki gražias sukneles namuose ir be galo puošiasi eidamos į vakarėlius. Jei tik išgali, moterys darosi krūtų, sėdmenų ir veido plastines operacijas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"