TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Paskutinė kelionė. Svajonės pasitikti

2008 12 20 0:00
Šalia Juliuko visada buvo jo mama E.Jakutytė. Dabar jai rūpi, kad išsipildytų ir kitų sergančių vaikų svajonės.
Asmeninio albumo nuotrauka

Gyvenimo užgrūdinta klaipėdietė Eglė Jakutytė apie savo vaiko netektį dabar jau gali pasakoti aplinkiniams, klausytis kitų sergančių mažylių svajonių ir jas pildyti.

Ašaros E.Jakutytės akyse pasirodo tik tada, kai ji ima kalbėti apie paskutines sūnaus Juliuko gyvenimo akimirkas. "Bijau, mamyte... Myliu, mamyte", - tokie prieš trejus metus buvo paskutiniai devynmečio Juliuko atsisveikinimo su šiuo pasauliu žodžiai.

Per neseniai antrą kartą Kaune surengtą E.Jakutytės įkurto "Juliuko fondo" labdaros akciją buvo surinkta 11 260 litų. Šie pinigai bus išleisti sunkiai sergančių vaikų svajonėms išpildyti. Aukcione buvo parduoti 26 iš 27 labdarai dailininkų paaukotų paveikslų.

Juliuko svajonė

Organizaciją, pildančią onkologinėmis ligomis sergančių vaikų svajones, E.Jakutytė įkūrė pati išgyvenusi netekties skausmą. Šį rudenį suėjo treji metai, kai minkštųjų audinių sarkoma pasiglemžė E.Jakutytės vienintelio sūnelio, devynerių Juliuko gyvybę.

2005-aisiais, prezidentui Valdui Adamkui lankant sergančius vaikus, Juliukas išsakė savo svajonę - nuvykti į Disneilendą. Jo Ekselencija vaikui pažadėjo įteikti dovanų kelionę, kai tik jis pasveiks. Į Paryžių Juliukas vyko. Tačiau jo mama jau žinojo diagnozę - vaikas nepasveiks...

"Mačiau, kaip Juliukas šėlo Disneilende. Mirtini skausmai neužgožė vaikiško džiaugsmo. Tuomet jis man pasakė: "Mamyte, kaip norėčiau, kad visi vaikai galėtų čia atvažiuoti!", - pasakojo E.Jakutytė.

Viskas prasidėjo netikėtai

Juliukas gimė 1996 metų sausio 4 dieną. 4250 gramų kūdikis į pasaulį atkeliavo kojomis į priekį. "Jis atėjo kitaip nei visi, išėjo - irgi kitaip", - įsitikinusi E.Jakutytė.

Santūrus, įvairiausiais gabumais apdovanotas vaikas dažnai stebino aplinkinius savo išmone bei rimtomis kalbomis. Tuo pačiu Juliukas buvo ir aktyvus, su bendraklasiais lengvai bendraujantis mokinys. Liga jį užklupo netikėtai. Sveikas vaikas nesiskundė jokiais negalavimais. "Pusryčiams po keturis kiaušinius suvalgydavo", - su šypsena prisimena mama.

Jai viešint užsienyje, iš Klaipėdos buvo gauta žinia - Juliukui niekaip nepavyksta išsigydyti pleurito, neva kilusio po anginos. Dėl per ilgai užsitęsusios ligos ir įtarus, jog diagnozė neteisinga, vaikas buvo nuvežtas į ligoninę. 2004 metų kovo 19 dieną E.Jakutytės šeima išgirdo negailestingą diagnozę - minkštųjų vidaus audinių sarkoma. Statistika byloja, kad iš milijono vaikų būtent tokia, piktybiškiausia, vėžio forma suserga vos 6-8 vaikai.

"Buvo visko: ašarų, klausimų "kodėl mums?". Bet laikas, praleistas kartu su Juliuku, užgrūdino, suteikė stiprybės. Padėjo ir aplinkinių laiku ištarti reikšmingi žodžiai", - prisimena E.Jakutytė.

Jos atmintyje išliko vaizdas, kai, kurdamas filmą "Prieš parskrendant į žemę" kino režisierius Arūnas Matelis lankėsi ligoninėje: "Atsimenu, einu koridoriumi, žliumbiu žemės nematydama po kojomis, ieškodama atsakymo, už ką ta kančia, ir žinodama, kad jo nerasiu. Buvau pikta ant viso pasaulio. A.Matelis man ir sako: "Ššš... Tas tavo skausmas palyginti su tuo, ką tenka iškęsti tavo vaikui..." Kaip trenkė per galvą tie žodžiai!"

Viltis neužgeso

Kai pirmą kartą atsigulė į ligoninę, Juliukas tebuvo pirmokas. Kompiuterinė tomografija parodė - ketvirtos stadijos vėžys. Navikas kaip aštuonkojis buvo apsisukęs apie visus vidaus organus. Nuotraukoje buvo matoma tik vientisa neaiški masė.

2005-aisiais televizijai surengus "Gerumo dieną", į ligoninę, kur gydėsi Juliukas, atvyko prezidentas V.Adamkus. Būtent tąkart vaikas išdrįso valstybės vadovui pasakyti didžiausią savo svajonę. Tuomet nei E.Jakutytė, nei Juliukas dar nežinojo, kad į Paryžių keliaus jau žinodami negailestingą diagnozę.

"Viltis visada ruseno. Kai po gydymo kurso ėjome atlikti paskutinių tyrimų ir rengėmės vykti namo, išgirdome mirtiną nuosprendį. Liga atsinaujino", - prisiminė vienintelio sūnaus netekusi mama.

E.Jakutytė tuomet išgirdo, kad sunkias vėžio formas gydo Austrijoje esančios klinikos. Ji gavo tam reikalingų pinigų ir kartu su Juliuku išskrido.

Tai, ką tąkart pamatė mažojo ligoniuko mama, ją pribloškė. Klinikoje beveik visur, kur tik įmanoma, buvo įtaisyti medicinos personalo iškvietimo mygtukai. Kiekvienam vaikui slaugyti paskirta tik jį vieną prižiūrinti sesutė. Jai kasdien Juliukas pasakydavo, kokio patiekalo norėtų pietums ar vakarienei. Būtent tai ir būdavo patiekiama. Greta ligoninės įkurti svečių namai, kur gyvena ligoniukų mamos. "Sūnų supo tokia saugi aplinka, kad nė kiek nesibaimindama jį palikdavau nakčiai vieną. Tokio jausmo gydantis Lietuvoje patirti neteko", - sakė E.Jakutytė.

Atvyko per vėlai

Tačiau į Austriją jiedu su Juliuku atskrido per vėlai. Gydytojai paaiškino, jog berniukas išgyvens neilgai. Ilgiausiai - penkis mėnesius. "Sūnus prašė neparvežti jo į Lietuvą, todėl susisiekiau su prezidentūra ir pranešiau, kad tiesiai iš Austrijos skrisime į Paryžių", - pasakojo Juliuko mama.

Anot jos, buvo aišku, kad juodu su Juliuku leidžiasi į jo paskutinę kelionę. Tačiau viskas vyko ne taip sklandžiai, kaip dabar galima įsivaizduoti klausantis pasakojimo: "Sūnui buvo pavojinga skristi lėktuvu. Buvo neaišku, kaip į kylantį slėgį reaguos jo organizmas. Jei būtų sužinojusi apie tokią sunkią mažojo keleiviuko ligą, jokia skrydžių bendrovė nebūtų jo skraidinusi, o nelaimės ar priverstinio lėktuvo nusileidimo atveju būčiau privalėjusi kompensuoti patirtus nuostolius visiems jo keleiviams. Vis dėlto ryžausi rizikuoti. Dėl Juliuko."

Ypatingo dėmesio sulaukta iš Lietuvos ambasados Paryžiuje. Juliukas jautėsi esąs išskirtinis: jis skrido lėktuvu, buvo pasitiktas Paryžiaus oro uoste, vežiojamas po miestą, linksminosi Disneilende. Vaiko akys mamai daug pasakė. Tas akis ji puikiai prisimena.

Iš Paryžiaus E.Jakutytė ir jos sūnus grįžo į Austriją. Ligoninėje Juliuką aplankė fotomenininkė, šeimos draugė, pati nugalėjusi vėžį Eglė Mėliniauskienė. Ji objektyvu fiksavo Juliuko gyvenimą nuo pirmųjų ligos dienų, kai berniukas buvo dar nesugraužtas ligos. E.Mėliniauskienė į palatą įnešė lietuviškumo ir tėvynės ilgesio. Jai išvykus, Juliukas paprašė mamos: "Grįžtame namo."

Austrijos gydytojai E.Jakutytę ir Juliuką atsakingai parengė kelionei. Buvo sukrauti pilni krepšiai vaistų, skausmą slopinančių pleistrų. "Buvome pasirengę visas dienas iki paskutinio atodūsio leisti namuose. Taip norėjo Juliukas", - pasakojo mama.

Tačiau dėl sunkios būklės paskutines penkias dienas Juliukas gulėjo ligoninėje. Vaikui be deguonies kaukės buvo sudėtinga kvėpuoti.

"Budėjome prie Juliuko lovos. Kankino mintys apie tai, kad jam skauda, sunku kvėpuoti", - baisius išgyvenimus prisiminė E.Jakutytė.

Paskutinę naktį Juliukas ilsėjosi ramiai. Per budrų snaudulį mama nuolat girdėjo sūnaus tylų šnabždesį: "Bijau, mamyte... Myliu, mamyte." Tokie žodžiai buvo paskutiniai, ištarti Juliuko. Jie sustingo amžinai užmigusio vaiko lūpose.

"Tą minutę, kai Juliukas iškeliavo, į palatos langą trenkėsi bičių spiečius. Anksčiau tokio vaizdo niekada nebuvau mačiusi", - sakė E.Jakutytė.

Paskutiniai norai

E.Jakutytė sunkiai prisimena pirmuosius metus be Juliuko: "Buvo praėję metai nuo tos dienos, kai atsisveikinau su sūnumi. Tądien pagalvojau, kad mano vaiko kova su liga buvo išskirtinė, nenoriu, kad tą dieną paženklintų vien ašaros. Susirinko sūnaus klasės draugai, mokytojos, artimieji. Nuvažiavome prie jūros. Vaikai ant popierinių širdelių surašė, ką norėtų pasakyti Juliui. Perskaitę mintis, prisegėme širdeles prie balionų ir paleidome į orą."

Juliaus keramikos mokytoja mamai pasiūlė išleisti atvirukų su sūnaus piešiniais. E.Jakutytė taip ir padarė, vėliau dovanojo juos Juliuką prisimenantiems žmonėms. Kai kurie ėmė siūlyti paramą, mokėti už atvirukus. Už pirmuosius surinktus pinigus į Disneilendą išvyko taip pat vėžiu sirgusi mergaitė. Taip, pasak E.Jakutytės, buvo įkurtas "Juliuko fondas". Tam, kad pildytų kitų vaikų svajones. Dažnai - paskutines...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"