TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Paslėpti Rasos (Joninių) simboliai

2010 06 23 0:00
LŽ archyvo nuotraukos

Rasos šventė (Joninės) dažnai vadinama viena svarbiausių lietuvių baltiškųjų švenčių. Bet ar žinome, kokius simbolius ji slepia? Ką reiškia ieškoti paparčio žiedo, plukdyti vainikėlius, kupoliauti, šokinėti per laužą, maudytis vandenyje ir ryto rasoje? Kaip šią dieną susijungia saulė, vanduo, ugnis, augalija ir žmogus?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros vedėja doc. dr. Daiva Vyčinienė, Vilniaus pedagoginio universiteto etnologas prof. Libertas Klimka, Etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotojas dr. Vytautas Tumėnas, etnologas Jonas Vaiškūnas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Paparčio žiedas

A.Medalinskas. Viena svarbiausių Rasos (Joninių) šventės tradicijų - ieškoti paparčio žiedo. Ką slepia tas paparčio žiedas, kurį daugelis linkę suvokti kaip laimės simbolį?

J.Vaiškūnas. Rasos šventė yra laikas, kai saulė pasiekia aukščiausią tašką danguje. Kūčios, Kalėdos yra Tamsos šventė, o Rasa - Šviesos šventė. Šviesa siejama su švietimu, žiniomis. Kaip ir paparčio žiedas.

V.Tumėnas. Paparčio žiedas yra žinių ir aiškiaregystės simbolis. Žinias žmogus ne visada gali įgyti sąmoningai. Todėl ieškant paparčio žiedo nemaža atsitiktinumų. Rasos šventės metu šį žiedą žmogus gali rasti ir netyčia, kaip sakoma, užkritusį už bato, braidant po rasotą žolę. Dažnai ir gyvenime žmogus vien savo valios pastangomis ir norais visko pasiekti negali. Yra pastanga ir nepasisekimas. Ir tikros žinios ateina per priešybių santykį.

J.Vaiškūnas. Rasos šventės paparčio žiedas siejamas su žiniomis ir šviesa. Neveltui iki šiol apie išmintingą žmogų sakome - šviesus žmogus. Siekiant surasti paparčio žiedą, reikia, sulaukus vidurnakčio, apsibrėžti ratą šermukšnio lazda, kad jokios grėsmės negalėtų pulti. Žmogus, patraukęs į gamtą vidurnaktį, patenka į ypatingo jautrumo būseną. Tokią akimirką ne tik išorinio pasaulio garsai, bet ir savo širdies plakimas atrodo kaip skleidžiantis didelį garsą. Jeigu žmogus sugeba praeiti pro visas grėsmes, įgyja galimybę atverti kelius į žinojimą. Tai dvasinių pastangų, o ne atsitiktinumo teikiamas žinojimas. Netyčia įgytas paparčio žiedas, pavyzdžiui, užkritęs už apavo einant per mišką, kaip ir su juo lengvai įgyta visažinystė, neilgai trukus prarandami.

A.Medalinskas. Kaip paparčio žiedo ieškojimo tradicija atsispindi dainose?

D.Vyčinienė. Dainose paparčio žiedas neturi tokios didelės prasmės, kaip kiti simboliai. Tekstuose paparčio žydėjimas vidury naktelės lyginamas su našlaičio verkimu be motinėlės.

A.Medalinskas. Kodėl išvedama paralelė tarp paparčio žiedo, kuris reiškia šviesą bei žinias, ir našlaičių, labai liūdnos žmogiškos dalios simbolio?

D.Vyčinienė. Negaliu pasakyti, bet dainose, sutartinėse yra tik tokie žodžiai: " O kas ten žydi vidury nakties? Papartis žydi vidury nakties. O kas ten verkia be motinėlės? Našlaičiai verkia. O kas nuraškys paparčio žiedą? Šalna (variantuose - saulė) nuraškys. O kas nuramins tuos našlaičius? Dievas (variantuose - vargas, rykštė) nuramins." Matyt, paparčio žiedas Joninių simboliu tapo tik vėliau.

L.Klimka. Dainose apie paparčio žiedą beveik nieko nerasime. Bet tai, kas yra, tarp jų ir paralelės su našlaičiais, rodo, kad problema didžiulė ir neišnagrinėta.

J.Vaiškūnas. Dainose našlaičiams dažnai Saulė atstoja motulę, Mėnuo - tėvelį, Sietynas - brolelį, žvaigždė - sesutę. Žmogus tapatindamasis su kosminiu pradu, kuris vienija visus, tarsi įgyja dangiškus tėvus ir yra jau nebe našlaitis.

V.Tumėnas. Paparčio žiedas laikomas žinių kaupimo šaltiniu, antena gauti toms žinioms, todėl tą žiedą suradęs žmogus įgyja dieviškąjį žinojimą, aiškiaregystę. O dvasine prasme, kiekvienas žmogus yra našlaitis, nes yra vienišas, kol neturi ryšio su kosmosu ir su Dievu. Todėl tas, kuris tampa vienuoliu asketu, arba tas, kuris nieko neturi, gali turėti tik dangų ir žvaigždes. Tik Dievas, tik Saulė gali nuraminti našlaitį, nes jis neturi tėvų. Dvasine prasme, kiekvienas, atradęs paparčio žiedą, suranda savo laimę, tėvus, draugus, meilę ir draugystę.

L.Klimka. Ne tik lietuviai per Jonines, bet ir latviai per Lyguo ieško paparčio žiedo. Jono Basanavičiaus užrašytoje tautosakoje, tikėjimuose daugybė užuominų apie paparčio žiedą bei patarimų, kaip jo ieškoti. Bet jeigu Lietuvoje paklaustume žmonių, ypač vyresnio amžiaus, retas kuris atsimintų apie paparčio žiedo paieškas per Jonines. O apie Kupolių ir Rasos šventę žinome daugiausia iš istoriografinių šaltinių.

D.Vyčinienė. Ne taip svarbu to paparčio žiedo ieškoti. Daug svarbiau apskritai tą naktį nemiegoti, sulaukti saulėtekio, pajusti virsmą ir gamtoje, ir savyje. Kiek metų švenčiame Rasos šventę, su folkloriniais kolektyvais niekada neieškojome paparčio žiedo. Visada vyravo kitokie apeiginiai momentai: ugnies degimas, vartų statymas, apipynimas, apkaišymas kupolėmis, įvairiomis žolėmis, kupoliavimas, gausus dainavimas dainų ir sutartinių. Tą naktį svarbiausia kiekvieno žmogaus vidinė dvasinė koncentracija, savęs pajautimas ir įprasminimas.

Kupolių rinkimas ir vainikėlių plukdymas

A.Medalinskas. O kaip aiškinama kupolių rinkimo tradicija per Rasos šventę?

L.Klimka. Kupolėmis vadindavo gėlių puokštes, nuskintas čia pat, pievoje. Neretai jas ritualizuodavo, sureikšmindavo iškeldami ant aukštos karties ir saugodami Joninių naktį. Ant tos karties uždedamas ir ratas, apkaišytas kupolėmis, kaip Saulės simbolis.

J.Vaiškūnas. Rasos šventės dienomis dieviškajai šviesai pasiekus didžiausias galias, kupolė, iškelta ant aukštos karties, buvo kaip savotiška antena, skirta dieviškosųjų galių bangoms gaudyti, ryšiui su kosmosi palaikyti. Tuo metu tokiam ryšiui užmegzti geresnės "antenos" už augalą nėra. Tad mes, žmonės, tuomet neturime užsisklęsti savyje, bet turime išeiti į gamtą ir kaip medžiai bei gėlės privalome atsiverti dieviškajai šviesai.

D.Vyčinienė. Neseniai Sankt Peterburge surengtoje Sibiro šamaniškųjų kultūrų parodoje mačiau vaizdus, kur taip pat iškeltos į dangų aukštos kartys, o ant jų paukštelių figūros. Kaip žinome, paukštis yra simbolis - tarpininkas tarp šio pasaulio ir ano pasaulio.

L.Klimka. Ir mūsų žemaitiškose prieverpstėse rasime paukščiukų, kaip tarpininkų tarp šio pasaulio ir aukštybių. Ir medžio, karties simbolių, pražįstančių žiedais, motyvą, o to medžio šakose bus saulės apskritimas. Ir ten, toje žemaitiškoje prieverpstėje, saulė su augalais yra vienovėje. Kaip ir Rasos šventėje.

V.Tumėnas. Žiedas tik dėl šviesos ir Saulės atsiranda. Augalo žiedas labiausiai siejasi su šviesuliais, visų pirma, su Saule, nors gali būti siejami su visais dangaus šviesuliais, įskaitant ir žvaigždes. O žmogaus kūno sandaroje žiedo atitikmuo yra galva.

A.Medalinskas. Per Rasos šventę merginos pindavo iš augalų vainikėlius, kuriuos visą vakarą nešiodavo ant savo galvos, tos šviesiausios kūno dalies, o po to leisdavo juos upe, kaip viltį susirasti savo gyvenimo išrinktąjį. Ką sako ši tradicija?

J.Vaiškūnas. Ne šiaip sau vainikėlį. Jis būna su ugnimi centre, Saulės ženklu.

A.Medalinskas. Ne visada. O jeigu be ugnies? Ar tada vilčių tai merginai sumažėja?

V.Tumėnas. Dainose nesutiksime nieko apie plukdomą vainikėlį per Rasos šventę su ugnimi viduryje. Ten tik vainikėliai plaukia. Ir vestuvių dainose vainikas yra kaip karūna, kuri ir žmogų saugo, ir yra ryšys su dangumi, šviesa. Tai vis ta pati antena, kuri padeda teisingiau mąstyti, kad šviesesnės, teisingos mintys būtų. Todėl ir valdovas privalo turėti karūną, tai gali būti suprantama kaip apsauga nuo kreivų minčių. Teisingumo simbolis. Dangus juk neleidžia priimti blogų sprendimų.

A.Medalinskas. Bet jeigu vainikas simbolizuoja karūną ir apsaugą, kodėl tada merginos Rasos naktį šios apsaugos atsisako ir nuplukdo?

V.Tumėnas. Vainikėlio plukdymo tradicija siejama su vestuvių magija. Vainikėlius į upę meta merginos, kurios nori ištekėti. Tikėta, beje, visoje Europoje, kad upėse gyvena vandens dvasios, o jos buvo siejamos su nėštumu, gimdymu, laime. Tai laumės ar kokios kitos dvasios. Įvairiose tautose ir kultūrose jos turi savo vardą. Jos gyvena ne tik vandenyje, bet ir prie šaltinių, versmių. Senovėje prieš vestuves net buvo prausiamasi tuose upeliuose ir versmėse, kad dovanotų vaisingumą po vestuvių.

J.Vaiškūnas. Ir susižieduoti reiškia apsikeisti vainikėliais, kurie yra Saulės skaistybės simbolis. Siųsdami vainikėlį į vandenį jį patikime vandenyje esančioms dieviškosioms galioms. Indai irgi plukdo vainikėlius, nes kontaktuoja su dievybe. Jie deda į vainikėlio vidų indelį su svastika, o jo viduje uždega ugnį. Tai prašymo dieviškosioms vandens galioms ženklas, tikintis sulaukti laimės. Rasos šventėje - vandens galios didžiausios.

D.Vyčinienė. Bet vainikėlis per Rasos šventę gali būti metamas ir ant karties su kupole viršuje. Jeigu vainikėlis ten užkimba, vadinasi, gali tikėtis, kad ištekėsi.

J.Vaiškūnas. Kartis su kupole gali būti suprasta ir kaip falas, jeigu žiūrėti froidiškai. Ir neatsitiktinai tai daroma per Rasos šventę.

L.Klimka. Per Rasos šventę vainiku būdavo papuošiami ir šaltiniai. Tikėta, kad vaikučiai į šį pasaulį išplaukia iš versmės. Taigi versmės apvainikavimas per Jonines buvo labai graži ir prasminga apeiga. Gaila, kad dabar ji primiršta. Ši apeiga simbolizavo taip pat jungtį tarp vandens ir augmenijos.

A.Medalinskas. Ar svarbu, kad ir vainikėliai būtų plukdomi vandens telkiniu, kur yra tėkmė? Ar ši apeiga gali vykti ežere, kur vanduo neteka?

D.Vyčinienė. Dainose apie tai nieko nerasime.

V.Tumėnas. Žinoma, mitologiškai žiūrint, svarbu, kad būtų upė. Kita vertus, net ir leisdamos į ežerą vainikėlius merginos gali įsivaizduoti, kad plukdo juos upe.

D.Vyčinienė. Kalbant apie vainikėlius dainose, neretai sunku suprasti, ar ši daina yra iš Joninių laikotarpio, ar tai vestuvinė daina. Juk vainikėlis svarbus ir vienai, ir kitai apeigai. O pavasario laikotarpiu net ne vainikas buvo metamas, o plaukai kerpami ir leidžiami upe kaip žinia berneliui.

Saulės šventė

A.Medalinskas. Rasos šventės metu Saulė pasiekia aukščiausią tašką danguje. Kiek svarbus Saulės simbolis per šią šventę?

J.Vaiškūnas. Turime dvi solsticijų šventes. Lotyniškas žodis "solstitium" reiškia Saulės stovėjimą. Tai laikas, kai saulės tekėjimo ir laidos kryptys horizonte tarsi sustingsta, ir tai atsitinka du kartus per metus: žiemą ir vasarą. Tad ir tradiciniame kalendoriuje žiemą per Kūčias ir Kalėdas turime švęsti šventvakariais vadinamą laikotarpį, trunkantį nuo Kalėdų iki sausio 6 dienos. Kai saulė stovi danguje - žmogus turi nieko nedirbti, o švęsti. Seniau ir Rasos šventė buvo švenčiama ne vieną dieną, o mažiausiai savaitę. O birželio 29-ąją, per Petrines, sakoma, kad tie, kas nemiega, gali matyti šokančią saulę. Šį posakį galima paaiškinti tuo metu jau pastebimu saulės tekėjimo krypties pasikeitimu, kada saulė apsigręžia ir pradeda kasdien vis greičiau trumpinti savo dienos kelią virš mūsų galvų ir horizonto.

D.Vyčinienė. Nors yra dvi solsticijų šventės: vasaros ir žiemos, bet dainose žiemą saulė yra visiškai neminima, išskyrus alegoriją, kur elnias devyniaragis ant ragų aukso kupką neša, ar Kalėdų rytą rožė pražydo. Bet vasaros ciklo dainose saulė yra minima labai dažnai. Ir šis simbolis tampa refrenu: "saulala saulala, saulala riduolėla". Šie žodžiai daug kartų kartojami kaip šviesos simbolis, sureikšminant priešpriešą tarp žiemos ir vasaros.

L.Klimka. Yra gražus pasakymas, kad tekėdama saulė per Jonines šokinėja. Džiaugiasi kartu su žmonėmis. Šoka ir rengiasi margaspalviais drabužiais. Bet tai, kaip sakoma, gali pamatyti tik tyros sąžinės žmogus.

D.Vyčinienė. Šiam šokinėjimui iliustruoti yra toks gražus pasakymas "kilsu kilsu". Taip pat sakoma, kad tą saulės šokinėjimą gali pamatyti tik tie, kurie nemiegojo visą naktį ir sulaukė saulės patekėjimo. Tada jau ji kaip miražas.

J.Vaiškūnas. Greičiausiai šis tautosakoje minimas saulės šokinėjimas per Rasos šventę ir yra pačios saulėgrįžos reiškinio poetinė metafora. Keičiasi saulės tekėjimo ir laidos azimutas, tad nemiegantis ir saulės padėtį horizonto detalių atžvilgiu saulėtekio metu stebintis žmogus jau pastebi saulės tekėjimo krypties pasikeitimą. Todėl lietuvių kalboje tai vadinama saulėgrįža, nes kalbame apie saulės apsigręžimo atgal procesą, o lotyniškasis kilmės "solsticija" ir slaviškas "solncestojanije" kalba apie dar "stovinčią" saulę.

Trys tos pačios šventės vardai

A.Medalinskas. Kalbėjome apie saulės, augmenijos ir vandens susiliejimą. Bet iš kur kilo pačios Rasos šventės pavadinimas?

L.Klimka. Senovėje ši šventė turėjo dvi puses. Ir tik viena jų buvo siejama su rasa. Tą rytą, kai pievos sužydėdavo ir jas nuklodavo rasa, tais vandens lašeliais, kuriuose saulė spindi visomis spektro spalvomis, o tai buvo labai svarbu. Tikima, kad rasa tuo metų laiku yra ypatinga, turi maginių galių, iš jos galima pieno pasigausinti ir sveikatos pasisemti. Išsimaudyti ir išsiprausti.

J.Vaiškūnas. Iš čia, matyt, pagal slavišką tradiciją ir kilo kito seno baltiško Rasos šventės vardo - Kupolinės arba Kupolės liaudiška asociacija su žodžiu "kupatsa", t. y. maudytis. Slavai šią šventę tebevadina Kupala.

V.Tumėnas. Matyt, ne atsitiktinis toks panašumas. Slaviškuose kraštuose, kurie Lietuvai priklausė dar nuo LDK laikų, tas šventės pavadinimas yra baltiškas paveldas.

L.Klimka. Iš tikrųjų ši mūsų šventė žmonėse vadinama dar ir Kupolės švente. Bet yra ir kita rasos žodžio prasmė. Rugiai taip pat rasoja. Arba sakoma, kad plaukioja. Tai yra rugių žydėjimas. Šitas reiškinys tam tikru istoriniu laikotarpiu irgi galėjo duoti šiai šventei pavadinimą, arba bent jau galėjo būti tam tikra labai svarbi šios šventės prasmė, kai kalbama apie būsimą duoną. Yra daug papročių su tuo susietų. Tai ne tik apėjimas lauko, bet ir apvalymas ugnimi nuo kenkėjų. Rasos šventės dienomis rugiai Lietuvoje žydi ir kai vėjelis papučia, esant gražiai dienai, matai, kaip pakyla debesėlis žiedadulkių.

V.Tumėnas. Neatsitiktinai pati svarbiausia metų šventė Rasos vardu vadinasi. Iš pradžių danguje pateka Aušrinė, pakeisdama žvaigždę, o tik paskui pasirodo saulė. Ir dvyniai žirgeliai, Dievo sūnūs, kurie globoja Aušrinę, vadinami ašviniais, veža ją vežime per dangų, drabstydami medų, kuris krisdamas ant žemės tampa rasa. Senovės žmonės tikėjo, kad milžiniška gyvybinė jėga slypi rasoje, kai ji iškrenta. Ir mes, jeigu tyrinėtume molekulinę sandarą, pamatytume, kad ta ryto rasa yra ypatinga. Joje daug gyvybinių galių. Ir estetiniu požiūriu šąlančios rasos ornamentai labai gražūs tą rytą. Yra garsus visame pasaulyje filmas apie vandenį, iš kurio galime suprasti, kad paties vandens struktūra labai reikšminga, o čia juk ypatingi vandens lašeliai: ryto rasa.

J.Vaiškūnas. Abu simboliai - rasa ir saulė - šioje šventėje labai svarbūs, nes augalas yra saulės vaisius, o rasa ant žiedų telkia ir augalo, ir saulės, ir vandens galią. Augalų rasoje yra žiedadulkių. Jos kaip ir patys augalai būtent Rasos švenčių dienomis turi didžiausią gydomąją galią. Kiekvieno augalo, dobilo ar rugių, rasos gydomoji galia yra skirtinga. Todėl moterys anksčiau Rasos šventės rytą prieš patekant saulei vaikščiodavo vilkdamos rankšluostį po žolynus. Rinkdavo ryto rasą, kurią vėliau iš tų rankšluosčių išgręždavo ir naudojo kaip gydomąją priemonę. Tokias moteris kaltindavo raganavimu, bet jos buvo žiniuonės, kurios gydė kaimo žmones.

A.Medalinskas. Ar rasos ženklas atsispindi mūsų ornamentuose ir dainose?

L.Klimka. Aš įžiūriu rasos lašus margučių ornamentuose. Margučių viršuje dažnai piešiamas saulės simbolis, kuris dažnai būna apvestas laužyta linija. Gali būti, kad tai yra išvagotos, įdirbtos dirvos ženklas. O kitoje margučio pusėje saulė dažnai tarsi lašeliais būna nupiešta. Jeigu ten atsispindi rasa, tada suprantu, kad dieninė saulė, kuri dangaus zenite, atvaizduota margučio viršuje ir ji savo šiluma glosto užsėtą dirvą. Bet kai saulė nusileidžia į marias ji turi atsidurti Rytuose ir gali praplaukti tik požemio mariomis, mitologiškai mąstant, kad iš ryto atneštų užsėtiems laukams rasą ir atgaivintų laukus.

D.Vyčinienė. Yra net keletas sutartinių, kur rasos simbolis ar kažkokie garsažodžiai, susiję su rasa, tampa refrenu, o tai reiškia, kad tas žodis buvo nepaprastai svarbus. Kalėdinėse dainose tai, pavyzdžiui, "kalėda" ar "leliumai", kuris išsakomas pradžioje ar pabaigoje, o Rasos šventės sutartinėse yra tokie žodžiai: "lioj, rasa krito, lioj ant dobilo". Ir tai yra kartojama nuolat vienoje iš balso partijų.

L.Klimka. Tarsi koks užkeikimas.

D.Vyčinienė. Taip. Arba kitoje sutartinėje nuolat kartojama "rasito rasytė, rasito rasyte". Ir taip visą sutartinę. Yra viena labai trumpa sutartinė, kuri iš viso neturi jokio prasminio teksto ir dainuojama: "Rito rasa krito." Dainuoja trys skirtingos balso partijos. Melodijos skirtingos, o žodžius visi dainuoja tuos pačius. Dainas, giesmes, sutartines apie rasą dažniausiai dainuojame ryte, kai saulė teka ir rasa tik būna iškritusi. Labai tinka: "Kas ten teka per dvarelį? Saula riduolėla..." Nors tai rugiapjūtės ryto giesmė, bet ten nuolat yra kartojama "saulala saulala saulala riduolėla..." Arba kita aukštaitiška daina: "O kas ten žydi vidur naktelės, o kas ten teka už beržynėlia..." Visos dainos, kurios susijusios su ryto tematika ir saulės patekėjimu, tinka ir Rasos šventės antrosios dienos rytui.

A.Medalinskas. Ar yra specifinės dainos, giesmės, tinkančios tik Rasų šventei?

D.Vyčinienė. Rasų laikotarpis turėjo savo melodijas ir skiriamuosius bruožus. Galbūt visa tai nebuvo akcentuota į tą keletą dienų, bet yra bendri melodijos sluoksniai su baltarusiais, šiek tiek su ukrainiečiais, todėl galima manyti, kad tai yra bendras baltų-slavų palikimas. Arba baltų, kurį vėliau perėmė slavai. Tai štai yra toks dainų tipas "Oi ta ta". Jis taip pavadintas pagal pradinius žodžius, jam būdingitam tikri melodijos šuoliai bei kampuota ritmika. Tos dainos dainuojamos maždaug nuo Sekminių, t. y. nuo pirmosios rugių lankymo dienos, iki Petrinių, ir ypač tampa aktualios savaitės tarp Joninių ir Petrinių laikotarpiu.

A.Medalinskas. O kaip Rasos, arba Kupolių šventė, tapo Joninėmis?

L.Klimka. Jeigu apeisime visą kalendorinį ratą, pamatysime, kad visi krikščioniški vardai buvo duoti toms dienoms, kai vyksta lūžio metas gamtoje. Joninės taip pat.

D.Vyčinienė. Ir Petrinės, kurios yra švenčiamos po savaitės nuo Joninių. Tada saulė pajuda iš sustingimo taško. Jonas ir Petras irgi atėjo iš ankstesnės kultūros laikų kaip mitinė dvynių pora. Ir pagal tradiciją rugius lietuvių dainų tekstuose per Jonines lanko Jonas ir Petras.

J.Vaiškūnas. Krikščionybė Jono vardą irgi galėjo perimti iš ikikrikščioniškų laikų, nes anksčiau buvo Janus, Dangaus vartų dievybė. Yra du Jonai: vienas vasaros, per Rasos šventę, o kitas - žiemos, apie kurį mažiau kalbame. Indoeuropiečių tradicijoje yra protėvių Jonas ir dievų Jonas. Vienas Jonas yra minimas, kai saulė pasiekia aukščiausią tašką, nuėjo Dievop. Tomis dienomis su dangumi geriausia bendrauti. Kitas Jonas yra minimas, kai saulė krenta žemyn ir kada geriausia bendrauti su protėviais. Tai prasideda Vėlinėmis, po to eina Kūčios, Kalėdos, o sausį, kai minimas antras Jonas, saulė jau ima kopti aukštyn. Pomirtinis kelias pas protėvius, į dausas, tai kelias žemyn, o kelias pas Dievą - ėjimas aukštyn. Kai saulė pasiekia aukščiausią tašką - tai yra Dievų kelias, todėl Rasos šventės metu statomos tos aukštos kartys ir kupolės, vainikėliai ant jų, o per Kūčias papročiai yra susiję su tuo, kas po mumis, pavyzdžiui, semiant vandenį jau iš požeminio šulinio. Tai indoeuropiečių tradicija, kuri Lietuvoje išsaugota.

A.Medalinskas. Šie papročiai, simboliai ir turėtų ją išskirti iš kitų švenčių, bet, kaip matome, nepaisant Rasos simbolio svarbos, ši šventė turi daug pavadinimų, daug papročių ir prasmių. Šiandien ji dažniausiai yra vadinama Joninėmis, nors dar daug žmonių linksta prie senojo, ikikrikščioniškojo šios šventės vardo ir prasmės.

J.Vaiškūnas. Švenčių pavadinimai mūsų kultūroje dažnai yra dvejopi ar net trejopi. Pavyzdžiui, Vėlinės - Ilgės - Diedai. Tai ta pati diena. Taip pat ir su Rasos švente. Šiandien visuomenė pasigavo švęsti tas Jonines, bet jeigu mes akcentuojame tik vieną šios šventės vardą, tai akcentuojame tik vieną realiją. O šioje vasaros šventėje visi elementai svarbūs: ir saulė, ir augalai, ir ugnis, ir vanduo.

Pati svarbiausia

A.Medalinskas. Šiandien Rasos (Joninių) šventė yra stipriai komercializuota ir rengiama visur, kur tik galima pritraukti žmonių. Ar anksčiau buvo kokių nors taisyklių, kur ši šventė galėjo būti rengiama?

L.Klimka. Vilniaus priemiestyje, kaip žinome, yra toks rajonas Rasos. Ten, kur yra mūsų tautos Panteonas, kapinės, anksčiau buvo švenčiama to paties pavadinimo šventė. Tos kalvelės yra labai tinkamos laužą uždegti, paridenti uždegtą stebulę nuo kalno, pamatyti, kaip saulė teka. Ir kai šioms kapinėms XIX amžiaus pradžioje skyrė sklypą, jis buvo atmatuotas nuo akmens, kuris vadinosi šv. Jono vardu. Ir dar Antakalnyje buvo švenčiama ši šventė, ne vietinių, bet mūsų kultūros žmonių.

V.Tumėnas. Rasos šventė tradiciškai švenčiama dvi dienas, nes pirmos dienos vakare yra kupoliaujama, ieškoma paparčio žiedo, leidžiami vainikėliai upe, šokama aplink laužą, o kitos dienos ryte pasitinkama saulė ir maudomasi ryto rasoje.

L.Klimka. Bet anksčiau švęsdavo visą savaitę, nuo Joninių iki Petrinių.

J.Vaiškūnas. Kai kalbama apie šventės surengimo vietą, kažin kokių reikalavimų nėra, bet žinomas algoritmas, kokioje vietoje galima paparčio žiedą surasti. Turi nesigirdėt nei šuns lojimo, nei gaidžio giedojimo. Būtina visiška atskirtis žmogaus gamtoje.

A.Medalinskas. Bet ar tokių vietų, ypač miestuose dabar yra? Net ir šalia didžiausios šalies sostinės poilsio oazės, Vingio parko, didžiulis automobilių eismas.

J.Vaiškūnas. Dabar Labanoro girioje tokių vietų beveik neliko. Šitokia sielos ramybė, kaip anksčiau, neįmanoma. Bet visa kita yra įmanoma ir svarbu suprasti, kad visas tas vainikėlių ir kitų Rasos šventės elementų metaforizavimas turėjo savo labai realų turinį.

L.Klimka. Rasos šventė yra Šviesos šventė. Jos metu sureikšminama ne tik saulė, bet ir augmenija, nes tai pats gamtos vešėjimo metas. Daug vietos skiriama ir vandeniui bei ugniai, pagrindiniams pasaulio elementams. Todėl Rasos yra pagrindinė metų šventė.

J.Vaiškūnas. Bet neretai šiandien daugeliui atrodo, kad mūsų protėviai tik žaidė tais savo tikėjimais ir tai ką jie darė, dabar tinka tik kaip pasakos vaikams. Ir dabar raginama visus bėgti ieškoti kažkokio popierinio paparčio žiedo. Bet šios šventės metaforos buvo gamtinės ir labai gilaus turinio bei potekstės. Rasos šventės ratas nėra šiaip sau stebulė iškelta ant karties. Visa tai labai svarbūs simboliai, kaip ir ėjimas rateliu ar ant kalno atliekami apeiginiai rateliai. Gamtiniai, archetipiniai simboliai. Nesugalvoti dirbtinai, kaip raštas ar fonetiniai simboliai, kuriems atitikmenų gamtoje nerasime. Rasos šventės metu žmogui svarbiausia prisiminti, kad jis yra gamtos dalis, ir dalyvauti šioje šventėje, kuri yra duota gamtos. Praeis Rasos šventė, saulė pajudės iš sustingimo taško ir ateis kitos dienos su kitais simboliais. Švenčių daug. Bet Rasos šventė mums viena svarbiausių.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"