Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
LIETUVA

Pašnekesiai apie pabėgėlius

 
2017 06 22 16:50
Ekskursija po valstybės pažinimo centrą su savanoriais Prezidentūroje. Caritas nuotr.

Paskambinusi Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Užsieniečių integracijos programos vadovei Ilmai Skuodienei paklausiau, ar galėčiau apsilankyti Pabėgėlių centre ir pasikalbėti su jo gyventojais. „Jie nebenori su Jumis, žurnalistai, kalbėtis, – sako darbuotoja, – jie nebenori būti baisių antraščių ir neigiamą nuomonę formuojančių straipsnių herojais. Dauguma pabėgo iš karo siaubų kamuojamos tėvynės, išgyveno artimųjų, draugų netektis, dėl karo prarado viską, ką buvo susikūrę. Kiti buvo persekiojami valdžios dėl savo įsitikinimų, bauginami ir kankinami. Jie tikrai daug išgyveno, todėl šiandien nori tiktai ramybės“.

Remiantis Ženevos pabėgėlių konvencija, pabėgėlis – tai asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietybę turi, ribų. Tai visas kompleksas aplinkybių, leidžiančių asmeniui įgyti pabėgėlio statusą. Tarp jų teisės aktuose įvardijama ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai neigiama aplinka, dėl kurios asmuo apsisprendžia palikti savo šalį.

Stalo žaidimų vakaras su savanoriais iš Ispanijos. Caritas nuotr.

Tiesa, šiomis dienomis tenka skaityti įvairių istorijų. Skirtumai tarp pabėgėlių ir ekonominių migrantų jose išnyksta, o tai, „Caritas“ darbuotojų teigimu, tikrai nepadeda integracijos procesui. Labiausiai joms neramu dėl vaikų: juk žodis „pabėgėlis“ tapo etikete, bylojančia apie prastą kokybę. Tai sukelia papildomų sunkumų mokykloje, poliklinikoje, gatvėje, ieškant buto, darbo, galiausiai draugų.

Visų pabėgėlių problemų vienu sakiniu apibūdinti neįmanoma. Viena „Caritas“ atstovių, Ilma, telefonu užsimena, kad atvykėlių iš kaimyninių šalių (Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos) ir tolimesnių kraštų (Sirijos, Afganistano, Irako ir pan.) integracija yra visiškai skirtinga. Visų pirma dėl kultūrinių, religinių ir kalbos skirtumų.

– Ar Jūs įsivaizduojate, kaip jaučiasi žmogus, pavyzdžiui, atvykęs iš Sirijos, nemokantis kalbos, niekada negyvenęs Europoje, neturintis draugų, nerandantis savo bendruomenės? O dar kai juos pasitinka neigiamai nusiteikusi visuomenė? Integracija pasunkėja dvigubai! Užuot jiems padėję, dar labiau viską aštriname, pristatydami juos neigiamame kontekste. Pamenate draugiškąjį Basirą? – Ilma turi omenyje afganistanietį, kuris prieglobsčio prašė vaizdo įrašu, motyvuodamas, kad dėl bendradarbiavimo su Lietuvos kariais savo šalyje gali būti nužudytas.

– Šiandien jis nebenori su niekuo kalbėtis, prašo įslaptinti jo telefono numerį ir tiesiog palikti jį ramybėje.

Sutariame su Ilma, kad artimiausiu metu pati pas juos apsilankysiu.

„Caritas“ dienos centre mane pasitinka jo darbuotoja Neringa, buvusi savanorė, pati pusę metų globojusi irakiečių šeimą. Įskaitant ją, pagal užsieniečių integracijos programą šiuo metu imigrantais rūpinasi dešimt darbuotojų. Asmenų, turinčių pabėgėlio statusą, yra 180. Jie atvyko iš įvairiausių šalių: kaimyninių Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, tolimųjų – Afganistano, Sirijos, Irako, Eritrėjos ir kitų. Su jais šiandien dirba socialinės darbuotojos, psichologai, net meno terapijos specialistas.

– Kodėl meno? – klausiu.

– Nes dauguma atvykę iš karo siaubą išgyvenančių šalių, patyrę prievartą, fizinių ir psichologinių kančių, nekalba užsienio kalbomis, – kantriai aiškina Neringa. – Tik per meno terapijos kursus labai atsargiai pradeda atskleisti savo emocijas ir išgyvenimus. Dauguma jų turi ne tik rimtų sveikatos problemų – jie patyrė ir fizinių, ir psichologinių traumų.

Centras jiems teikia įvairias konsultacijas – teisines, socialines, vaikų teisių, imigracijos, buto, darbo paieškų klausimais. Tik atvykus daugumą ištinka didelis kultūrinis šokas. Neretai juos tenka mokyti netgi socialinių įgūdžių.

– Natūralu, juk jie nelabai supranta ir apie mūsų valiutą, jiems daug kas atrodo pigu, todėl kartais nepagrįstai išlaidauja: važiuoja taksi, nes atrodo, kad keletas eurų nėra daug. Paaiškinus, kiek tai būtų jų valiuta, jie išsigąsta, – šypteli Neringa.

– O kaip juos priima lietuviai? – klausiu.

– Pabėgėliai nedaug su kuo bendrauja – yra gana uždari. Dažniausiai tam trukdo kalbos barjeras. Dauguma čia atvažiuoja nemokėdami jokios užsienio kalbos, todėl bendravimas su aplinkiniais tampa labai ribotas. Dar dirbant savanore, mano pagrindinis tikslas buvo mažinti socialinę atskirtį. Mes jiems buvome tarsi tiltas nuo tos terpės, kurioje jie gyveno. Žmonės, dėl karo ar kitų politinių priežasčių atvykę pas mus, labai sunkiai adaptuojasi. Jie neigia išvykę visam laikui, tikisi sugrįžti, stengiasi kas dieną bendrauti su savo šalyje likusiais giminaičiais. Jie labai bendruomeniški ir itin svetingi. Juk pagal jų religiją – „svečias į namus – Dievas į namus“. Mano globota krikščionių šeima turėjo bėgti iš Irako šiaurėje įsikūrusio miestelio, nes ISIS karaliavo vos septyniasdešimt kilometrų nuo jų. Todėl jiems, ne musulmonams, grėsmė buvo ypač didelė. Jie turėjo viską palikti ir išvykti, o tai, patikėkite, išties nelengva. Nepaisant visų negandų, tai ypač draugiška šeima, o šeimos galva kartą netgi grojo liutnia viename Vilniaus muzikiniame klube su Jurgiu Didžiuliu.

Pasidalyti patirtimi sutinka ir Akvilė, kita centro darbuotoja:

– Pabėgėlio kelias nėra lengvas. Ir nebūtinai Lietuvoje. Juk tenka palikti viską – namus, draugus, artimuosius. Žinote, kokia daugelio jų didžiausia svajonė? Grįžti į savo šalį. Tiesa, jie kol kas nesupranta, kad grįžti galbūt jau ir nebebūtų kur – miestai sugriauti, namų nebėra. O kur dar visi sunkumai, kuriuos jiems tenka patirti naujoje aplinkoje, – nėra artimųjų, nemoka kalbos, pinigų labai mažai, kartais jų ir iš viso nebūna. Ir tas laikinumo klausimas, juk daugelis gauna tik laikiną leidimą gyventi.

Pasak „Caritas“ darbuotojų, integracijos programa trunka nuo vienų iki trejų metų. Jai pasibaigus, pabėgėliai turi tvarkytis savarankiškai, o požiūris į juos juk išlieka tas pats. Nenustoja persekioti ir sunkiausiai nusikratomas mitas – kad visi pabėgėliai tėra ekonominiai migrantai.

– Ar žinote, kad pabėgėliui išsinuomoti būstą Lietuvoje beveik neįmanoma? Dauguma žmonių pabėgėlį sieja su netvarka ir asocialumu. Bet tai netiesa. Jie tikrai labai tvarkingi. Nevartoja alkoholio, ypač rūpinasi savo vaikais, todėl neteisinga, kad kartais priskiriami socialinės rizikos šeimoms. Juk tokiomis dažniausiai tampama būtent dėl alkoholio ir vaikų nepriežiūros. Tiesa, darbą susirasti nėra labai sunku. Darbdaviai mielai samdo juos nekvalifikuotiems darbams atlikti, o ir patys pabėgėliai dėl to labai neliūdi, žino, kad kol gerai išmoks kalbą, tai yra vienintelė galimybė užsidirbti.

– Kaip dėl mokyklų ir darželių? – klausiu.

– Dėl darželių būna įvairiai, juk ir patys lietuviai ne visada juos gauna, – nusišypso Akvilė. – Na, o mokykla yra privaloma. Tačiau, kaip ir su visais paaugliais, kartais iškyla sunkumų, ypač jeigu jie nelankė mokyklos savo šalyje arba perkėlimo laikotarpiu. Kartais tenka padirbėti, kol „įsivažiuoja į režimą“.

– Mūsų žmonės dažnai baiminasi nusikaltimų, – užsimenu.

– Be reikalo. Neturime informacijos, kad pabėgėliai būtų padarę kokį nusikaltimą. Tiesa, administracinę tvarką kartais pažeidžia, na, pavyzdžiui, sugalvoja pasivažinėti be bilietėlio, – mirkteli pašnekovė. – Bet juk kam nepasitaiko.

Akvilė papasakoja, kad centre savanore dirba ir sirė Farah. Moko anglų kalbos. Pasiteirauju, ar galėčiau ją pakalbinti.

– Klauskite jos pačios. Ji taip pat ne kartą nukentėjo nuo iškreiptos informacijos, todėl nežinau, ar sutiks. Na, bet galit palaukti, ji bus čia po pusvalandžio.

Akvilė mandagiai atsisveikina. Laukdama Farah, matau keletą besišnekučiuojančių jaunuolių. Pasisveikinu angliškai.

– Jie ir lietuviškai moka, – šūkteli man Neringa, vis užsukanti šnektelėti su lankytojais. Iš tiesų, jaunas septyniolikmetis afganistanietis, vos paklaustas, puikia lietuvių kalba paaiškina, kokie dalykai jam labiausiai patinka mokykloje.

– Tu labai gerai kalbi lietuviškai, – sakau jam.

– Ačiū. Bet jūsų gramatika sudėtinga, – nuleidžia galvą jis.

Pajuokauju, kad mums ir patiems ji nelengva. Nusijuokiam. Vaikinui išskubant į anglų kalbos pamoką, šūkteliu pavymui:

– Ar tau patinka mokykloje?

– Taip, visi labai draugiški.

– O čia gyventi?

– Labai! – dar spėja atsakyti jaunuolis.

Sulaukiu Farah, apie pusmetį čia gyvenančios jaunos sirės, kuri laisvu nuo darbo metu savanoriauja centre.

– Tu dirbi? – klausiu, kai išgirstu jos istoriją apie tai, kaip su bendradarbiais ragavo lietuviško maisto.

– Taip, vienoje tarptautinėje kompanijoje. Jiems reikėjo žmogaus, mokančio arabų kalbą.

ėliavų spalvinimo vakaras. Caritas nuotr.

– O kaip jautiesi mūsų šalyje?

– Žinote, mes visi ką tik atvykusieji patiriame stresą, juk viskas kitaip – kalba, kultūra, galiausiai klimatas, – ramiai dėsto Farah. – Tačiau jaunų žmonių integracija kur kas lengvesnė. Pavyzdžiui, aš moku anglų kalbą, esu išsilavinusi, žinau, kad jei niekur neįsitvirtinsiu, tiesiog galėsiu stoti į universitetą. Visai kitaip yra šeimoms su mažais vaikais. Dauguma jų turi po penkis šešis. Reikia kažkaip gyventi. Pašalpos nėra didelės, o be kalbos įsidarbinti... Na, patys suprantant. Labai trūksta vertėjų, kurie mokėtų anglų ir arabų kalbas ir galėtų mus mokyti. Pasibaigus integracijos programai, reikia susirasti butą ir darbą. Jūsų šalis nėra pasiruošusi padėti. Ne todėl, kad nenorėtų, bet todėl, kad dar negali. Ir tai suprantama. Jums sunku užtikrinti kokybišką atvykėlių integraciją, ypač palyginus su ekonomiškai stipresnėmis šalimis. Daugumai atvykėlių reikia rimtos medicininės pagalbos. Taip, jie gauna būtinąsias paslaugas, tačiau to neužtenka. Išgyventi iš pašalpų didelei šeimai tikrai labai sunku. Matėt, kiek jų išvažiuoja? Tikrai ne todėl, kad norėtų pasipelnyti, kuo dažnai būname kaltinami. Kartais žmonės tiesiog neturi ko valgyti. Tiesa, tie, kurie bėga, dar nesupranta, kad tai nelegalu ir jiems teks grįžti. O tada jau ir visos pašalpos iš jų bus atimtos.

– O kaip lietuviai? Ar draugiški? – klausiu.

– Viskas gerai. Jūsų šalyje jaučiuosi saugi. Niekada neteko patirti jokių patyčių. Tiesa, palyginti su tais miestais, kuriuose teko gyventi, Vilnius mažas. Bet labai ramus. Dažnai einu po jį pasivaikščioti.

Stebėdama vieną po kito ateinančius įvairių tautybių žmones mąstau, kiek lengviau viskas yra mums, čia gimusiems ir augusiems. Atvykėliams vietinių reikalavimai visada griežtesni.

Ir nors visą laiką kalbėjomės maloniai, atsisveikindamos „Caritas“ darbuotojos vis dar baiminasi, net kelis kartus primena nepainioti pabėgėlių su ekonominiais migrantais. Joms keista, kad centro gyventojai, tapę ne vienos išpūstos istorijos dalyviais, neprarado kantrybės ir draugiškai bendravo su dar viena žurnaliste. Juk nuo kiekvieno žurnalisto ir jo išplatintos istorijos priklauso, kiek priekabiai visuomenė žiūrės į pabėgėlius. Žurnalistai, istorijos ir visuomenės nuomonė dar gali keistis, o žmonėms, su kuriais šiandien kalbėjau, ką nors pakeisti beveik neįmanoma. Grįžti atgal jie nebegali, nes dažniausiai jau nebėra kur.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"