TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Patiklūs senukai praranda viską

2011 03 23 0:00
Patikėjęs žmogumi, kurį pats vadino geradariu, V.Sidabrius liko be nieko.
Erlendo Bartulio nuotrauka

90 metų jubiliejų netrukus minėsiantis Vytautas Sidabrius neteko viso savo turto susiviliojęs gražiais pažadais. Senelio namas ir sklypas jau keliskart perparduotas, banko sąskaita ištuštinta, o jis pats daugiau kaip pusmetį gyvena globos namuose. Toks likimas dažnai ištinka vienišus senukus, patikėjusius savo nuosavybę "geradariams".

Garbaus amžiaus V.Sidabrius kurį laiką savo geradariu vadino bendrovės "Im Baltic" savininką ir direktorių Vytautą Miknių. 2010 metų pradžioje senukas pasirašė įgaliojimą ir pagal jį viso savo turto - namo Kauno rajone, Kačerginėje, santaupų banke - reikalus patikėjo tvarkyti V.Mikniui. Atsipeikėjo tik tada, kai sužinojo, kad sąskaitoje sukauptų 28 tūkst. litų nebeliko, o jo namelis ir sklypas - parduoti. V.Sidabrius panaikino įgaliojimą ir kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl patirtos turtinės žalos - 106 tūkst. litų - atlyginimo.

LŽ kalbintas V.Miknius tikino esąs pasirengęs su V.Sidabriumi sudaryti taikos sutartį ir visą prašomą sumą jam sumokėti. Tačiau savo namelio senukui veikiausiai nepavyks atgauti, nes dabartinis jo savininkas laikomas sąžiningai įsigijęs šį turtą.

Perkėlė į globos namus

"Im Baltic" savininkas V.Miknius pabrėžė, kad jo vadovaujama bendrovė užsiima prekyba nekilnojamuoju turtu ir senų žmonių globa. "Todėl mus nuolat įtaria, kad naudojamės tais žmonėmis. Tačiau nieko panašaus nėra", - dievagojosi jis.

V.Miknius pasakojo, kad apie vienišą senuką, gyvenantį Kačerginėje, sužinojo iš socialinių darbuotojų. Įsitikinęs, jog žmogus neprižiūrimas ir apleistas, ėmė juo rūpintis. Juolab kad jau tada V.Sidabriui buvo labai pablogėjęs regėjimas. "Perkėlėme jį į privačius Vilkijos globos namus, išrūpinome keturių mėnesių globą. Kadangi senukas ten ruošėsi ir likti, susitarėme dėl įgaliojimo. Pagal šį dokumentą man buvo leista tvarkyti visą jo turtą. Norėdamas užtikrinti, kad V.Sidabrius galės susimokėti už globos namus, nusprendžiau namą Kačerginėje parduoti", - aiškino V.Miknius.

Senelis kalba kitaip. Esą V.Miknius žadėjo pasirūpinti, kad jam būtų atlikta akių operacija, tačiau žodžio netesėjo. V.Sidabrio priekaištus verslininkas atmetė. V.Miknius tikino konsultavęsis su medikais, bet šie pasakę, kad iš operacijos nebūsią jokios naudos. Todėl nuspręsta jos nedaryti.

Įgaliojimas be priekaištų?

Įtarimų kelia ir aplinkybės, kuriomis buvo pasirašytas ir notarės patvirtintas įgaliojimas. Pasak V.Sidabriaus, notarė jam esą perskaičiusi visai ne tai, kas iš tiesų parašyta dokumente. V.Miknius tvirtino, kad senukui viskas buvo tinkamai išaiškinta. Jam antrino ir Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė Ramutė Siliūnienė. "Ne pirmą kartą vykstu į globos namus. Senelis buvo gražiai nupraustas, mačiau, kad juo rūpinamasi. Viską jam išaiškinau. Esu įsitikinusi, jog senukas viską suprato", - kalbėjo notarė. Ji net sakė, kad vėliau V.Sidabrius sudarė testamentą V.Mikniaus naudai. Anot notarės, abu dokumentai, kilus senelio pasipiktinimui, buvo panaikinti. Tačiau kas dabar gali patvirtinti, kad beveik aklam žmogui (V.Sidabrius mato tik žmonių siluetus, o įskaityti apskritai nieko negali) iš tiesų perskaityta būtent tai, kas buvo parašyta įgaliojime?

Ne pirmas atvejis

Kauno rajono Ežerėlio globos namų, kuriuose šiuo metu gyvena V.Sidabrius, direktorė Irena Liutkuvienė LŽ sakė notarę R.Siliūnienę pažįstanti. Ji patvirtino dar vieno šių globos namų gyventojo Prano Žąsino įgaliojimą. Juo buvo leista tvarkyti turtą vyro sūnui ir šis įgijo teises į tėvo namą. Tačiau P.Žąsinas turi ir dukrą - Berutę Grikietienę. I.Liutkuvienė prisiminė, kad patvirtinus šį įgaliojimą iškart prasidėjo nesusipratimai. "Sūnus išsivežė tėvą, neleido seseriai jo lankyti. Apskritai keista, kodėl notarė sutiko patvirtinti tokį įgaliojimą. Juk P.Žąsinas tuomet gėrė psichotropinius vaistus", - stebėjosi globos namų direktorė. B.Grikietienė LŽ pasakojo, kad ši istorija vis dėlto baigėsi laimingai. Teisme brolis su seserimi susitaikė, pasirašė taikos sutartį, pagal kurią sutiko dalytis turtą po lygiai. Lankyti tėvo dukrai taip pat niekas nebedraudžia.

Lietuvos advokatų tarybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Krolienė LŽ aiškino, kad jei žmogus nemato, kas parašyta dokumente, arba kyla abejonių dėl jo psichinės sveikatos, pasirašant dokumentą turi dalyvauti to asmens atstovas arba socialinis darbuotojas. V.Sidabriaus atveju ši sąlyga formaliai lyg ir išlaikyta: tvirtinant įgaliojimą dalyvavo V.Miknius. Tačiau įtartina, kodėl taip greitai buvo parduotas namas Kačerginėje ir senelio sąskaitoje staiga ištirpo pinigai.

Keisti sutapimai

V.Sidabrius tvirtino gana ilgai nežinojęs, kad liko plikas basas. Viskas išaiškėjo, kai senelio pradėjo ieškoti jo pažįstama iš Vilniaus. Buvusi vieno universiteto dėstytoja Vilė Veronika Kietienė, dabar jau pensininkė, dar studijuodama gyveno pas V.Sidabriaus seserį, kuri buvo ištekėjusi už V.V.Kietienės brolio. Į svečius dažnai atvažiuodavo ir V.Sidabrius. Dabar V.V.Kietienė savo namuose yra priglaudusi jo seserį. Jau pusantrų metų moteris slaugo iš lovos nesikeliančią brolio žmoną. V.V.Kietienė neretai paskambindavo ir V.Sidabriui, pasiteiraudavo, kaip sekasi. Tačiau šis ėmė neatsiliepti į skambučius, nes tuo metu V.Mikniaus rūpesčiu jau buvo perkeltas į Vilkijos globos namus.

Sunerimusi V.V.Kietienė išvyko į Kačerginę. Čia moteris ir sužinojo, kad tolimas giminaitis savo namelyje nebegyvena. Kai V.V.Kietienė nuvažiavo aplankyti V.Sidabriaus į globos namus, šis paprašė moters padėti pasiimti iš banko šiek tiek pinigų. Tačiau banke paaiškėjo, jog imti nebėra ko. Netrukus sužinota ir tai, kad V.Sidabriaus namelis J.Biliūno gatvėje jau parduotas Kauno technologijos universiteto profesoriui Jonui Steponui Viliui. Vyras teigė namą pirkęs dukrai, bet vėliau pardavęs, nes po skyrybų jis dukrai buvęs per didelis. Sutapimas ar ne, bet namą ir sklypą iš profesoriaus įsigijo V.Sidabriaus kaimynas, kurio didžiulis mūrinis pastatas kone prilipęs prie nediduko V.Sidabriaus namuko. V.Miknius tvirtino su senuko kaimynu neturįs nieko bendra, tačiau žinąs, kad tas žmogus jau anksčiau norėjęs pirkti sklypą.

Dar vienas keistas sutapimas: didžiajame kaimyno pastate įsteigti globos namai "Senjorų rojus". Tiesa, jokios iškabos ant namo nėra ir apskritai neatrodo, kad jis būtų gyvenamas. Profesorius J.S.Vilys teigė, jog prie šių globos namų įkūrimo prisidėjo ir V.Miknius. Tą patį sakė ir V.V.Kietienė. Tačiau pats verslininkas bet kokias sąsajas su "Senjorų rojumi" neigia.

Liko tik dalis pensijos

Ežerėlio globos namuose dienas leidžiantis V.Sidabrius visų čia mėgstamas, mielai bendrauja su žmonėmis, yra šviesaus proto. V.V.Kietienės rūpesčiu jam atlikta ir akių operacija, tačiau senukas sunkiai įžiūri net greta esančius žmones. Jis tikisi, kad pavyks atgauti bent jau pinigus už parduotą sklypą ir turėtas santaupas. Dabar V.Sidabrius gyvena iš jam liekančių 20 proc. pensijos, mat 80 proc. išmokos atitenka valdiškiems globos namams.

Galima patikėti, kad V.Miknius geranoriškai sutiks apmokėti senelio patirtą žalą. Jei ne, savo žodį turės tarti Kauno apygardos teismas. Tačiau pagyvenusiems žmonėms dažnai sunku įrodyti, kad turtas buvo padovanotas ar leista jį tvarkyti tik tam tikromis sąlygomis, kurių gavusieji turtą nesilaikė.

Bylas pralaimėjo

Į tokią liūdną padėtį pateko vilnietė, dar 2005 metais sudariusi buto perleidimo sutartį su sąlyga išlaikyti ją iki gyvos galvos. Būstą perleidusi moteris teisme teigė, kad "geradarė" visiškai ja nesirūpino. Negana to, turtą perėmusi "globėja" kreipėsi į psichiatrę ir pareikalavo išvežti senutę į psichiatrijos ligoninę. Kaip užfiksuota bylos medžiagoje, psichiatrė, net neapžiūrėjusi pacientės, išrašė nukreipimą ir ji, pasitelkus policiją, buvo išvežta gydyti, nors tokio sutikimo nedavė. Iš ligoninės išleista pagyvenusi moteris bijojo grįžti namo ir kurį laiką glaudėsi pas draugę. Tačiau teismo sprendimas buvo vienareikšmiškas - buto vilnietė neatgavo.

Dar sunkiau, kai senus žmones apgauna jų artimieji. Nesėkmę teisme patyrė ir brandaus amžiaus vyras, bandęs įrodyti, kad jį tiesiog į gatvę spiria tikra duktė su vyru. Tėvas dovanojimo sutartimi perleido savo atžalai trijų kambarių butą Vilniuje, Žvėryne. Teisme senukas užginčijo dovanojimo sutartį, nes dukra su vyru, anot jo, nesilaikė susitarimo, kad jis galės tame bute gyventi iki gyvos galvos. Vyras pats iš pensijos mokėjo ir komunalinius mokesčius. Tačiau po trejų metų dukra butą pardavė, kaip pati tvirtino, dėl prastos jo būklės. Už gautus pinigus nupirktas naujas būstas tapo sutuoktinių nuosavybe, į kurią tėvas negalėjo turėti jokių pretenzijų. Pasak vilniečio, kai tik persikraustė, jis buvo verčiamas ieškotis kitos pastogės. Be kita ko, vyras teisme pasakojo, kad davė dukrai pasaugoti 30 tūkst. litų, kol gulėjo ligoninėje, bet tų pinigų esą taip ir nebeatgavo.

Teismas konstatavo, jog seno buto dovanojimo sutartyje nėra jokios užuominos apie leidimą gyventi naujame būste. Taip pat nesama dokumento, įrodančio, kad buvo perduoti kokie nors pinigai. Neatsižvelgta ir į pagyvenusio žmogaus argumentą, kad jis - rusakalbis, o sudarant sutartį vertėjas nedalyvavo. Teismas priėmė senukui nepalankų sprendimą.

Sunku įrodyti

Vilnietis advokatas Edmundas Rusinas, pats atstovavęs savo klientams tokiose bylose, LŽ sakė, kad ką nors įrodyti būna labai sunku, beveik neįmanoma. "Neturime kuo pagrįsti kliento argumentų, nes jokių įrodymų dažnai apskritai nebūna. Senyvi žmonės pasitiki savo "geradariais" ir įrodymų nerenka. Todėl ir lieka apgauti", - kalbėjo advokatas.

Tokiais atvejais itin svarbus ir notarų elgesys. Ne veltui jie taip pat turi atsakyti už savo veiksmus teisme. "Notarai, gal net nenorėdami, ne visada vadovaujasi teisingais kriterijais. Vienoks išaiškinimas reikalingas tvirtinant įgaliojimą ar sutartį, pavyzdžiui, jaunam energingam bendrovės direktoriui, visai kitoks - senyvam žmogui, kurio ir dėmesys, ir suvokimas nebėra tokie aštrūs. Deja, į tai retai atsižvelgiama", - dėstė advokatė I.Krolienė. Ji tikino nenorinti kaltinti nė vieno notaro - tai teismo prerogatyva. Tačiau advokatė prisiminė ne vieną atvejį, kai senyvi žmonės skundėsi visiškai ne taip supratę teisinius dokumentus. Bet teismas vertina tik tai, kas parašyta. Todėl tokių istorijų pabaiga dažniausiai liūdna.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"