TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Pavardėms – taip, vietovardžiams – ne

2014 06 05 6:00
Vytautas Ališauskas Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Didžiausia klaida, bandant sustyguoti santykius su Lenkija, būtų skubiai imti gerinti Lietuvos lenkų padėtį. Tai pabrėžia kultūros istorikas Vytautas Ališauskas, bet kartu teigia, kad šios tautinės mažumos padėtį vis dėlto reikia taisyti.

Vilniaus universiteto docentas tvirtai įsitikinęs, kad pavardžių rašymas dokumentuose nelietuviškomis raidėmis yra kitakalbių piliečių teisė, tačiau tenkinti visus Lietuvos lenkų politikų reikalavimus būtų klaida. Apie tai, kodėl Lietuvos lenkų klausimas neturėtų būti svarbiausias Lietuvos ir Lenkijos santykių aspektas, ir kodėl jis taip įvardijamas, "Lietuvos žinios" kalbasi su kultūros istoriku Vytautu Ališausku.

Ukrainos pamokos

- Kai apžvalgininkai sako, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai blogi, politikai iškart atrėžia, kad jie kaip tik labai geri: strateginiai projektai įgyvendinami, ekonominis bendradarbiavimas plėtojamas. Tai iš tikrųjų geri ar blogi tie santykiai?

- Esminė problema ta, kad juose nebėra tokios abipusio pasitikėjimo ir partnerystės dvasios, kokią turėjome dar prieš 5-7 metus. Aišku, santykiai pasikeitė ne tik dėl vadinamojo Lietuvos lenkų klausimo. Jie pasikeitė dėl to, kad abi šalys pradėjo įgyti naują geopolitinę orientaciją. Žinome garsųjį Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio pasakymą, kad laikas baigti su Jogailaičių Lenkija ir pereiti prie Piastų Lenkijos – t. y. orientuotos į Vakarus, aktyvios tarptautinėje arenoje, o ne susikoncentravusios į Rytų Europą.

Taip pat mūsų prezidentė pirmosios kadencijos pradžioje, kiek pamenu, pareiškė, kad užtenka draugauti su ubagais, reikia pradėti naują užsienio politiką.

- Ar tas išsiskyrimas yra vienareikšmiškai blogas dalykas, ar galima sakyti, kad jis tiesiog natūralus?

- Būna natūralių dalykų, kurie esti blogi. Nors atrodo, kad šiandien šalys suka viena kitos link. Ukrainos krizė aiškiai parodė, kad tiek Lenkija, tiek tam tikru mastu Lietuva, yra svarbūs žaidėjai šioje geopolitinėje erdvėje, ir kad jų dalyvavimas čia gali būti produktyvesnis nei sprendžiant Šiaurės Afrikos konfliktus. O dar pradėdama pirmininkauti Europos Sąjungos (ES) Tarybai 2011 metais Lenkija tvirtino, kad būtent Šiaurės Afrika yra tarp jos prioritetų.

Patogi korta

- Ką, jūsų manymu, turėtų daryti Lietuvos politikai, kad santykiai pakryptų konstruktyvaus bendradarbiavimo linkme?

- Jūsų klausime glūdi vienas pavojingas atsakymas: kad Lietuvos politikai turėtų skubiai gerinti Lietuvoje gyvenančių lenkiškai kalbančių žmonių padėtį. Iš tikro tai yra didžiausia klaida, kokią galima padaryti. Turiu omenyje, klaida ne gerinti padėtį, o gerinti padėtį vadovaujantis tokia motyvacija. Daug kam atrodo, kad mūsų santykiai su lenkiškai kalbančiais piliečiais yra Lenkijos reikalas. Netiesa. Tai Lietuvos reikalas. Ir tai, kad dalis tų piliečių jaučiasi blogai, reiškia, kad valstybė kažko nepadaro. Bet tai neturi būti tarptautinių sandėrių klausimas.

- Kodėl tada kalbant apie Lietuvos ir Lenkijos santykius Lietuvos lenkų klausimas viešojoje erdvėje visą laiką yra pagrindinis?

- Todėl, kad tiek vienos, tiek kitos pusės politikams tai atrodo patogi korta. Radikalai visada džiaugiasi, kad yra priešingi radikalai, ir vieni kitiems yra brangūs.

- Ar vadintumėte radikalais žmones, kurie mano, kad Lietuvos valstybė pavardes savo piliečių pasuose turėtų rašyti lietuviška abėcėle?

- Ne, aš radikalais vadinčiau tuos, kurie mano, kad ne visi Lietuvos piliečiai turi lygias teises ir žmones, kurie bijo piliečių, kurie kalba kita kalba, turi kiek kitokią kultūrą ar skirtingą savimonę. O vienokios ar kitokios rašybos dalykai plaukia iš šitos baimės ar kai kada prasiveržiančios neapykantos.

- O ar į radikalų būrį įskaičiuotumėt ministrą R. Sikorskį, kuris jau eilę metų iš principo nevyksta į Vilnių?

- Lenkijos užsienio reikalų ministras, jei teisingai suprantu, veikiau laiko save dideliu tarptautiniu žaidėju ir mano, kad lietuviška korta šiuo metu jam yra naudinga tam tam tikrame smulkiame žaidime. Nemanau, kad jis tikisi Vilniaus grąžinimo Lenkijai ar kažkokios autonomijos Vilnijoje, arba kad jis dabartinę nepriklausomą Lietuvos valstybę laikytų istoriniu nesusipratimu, kaip buvo manoma XX a. pirmos pusės lenkų politikų. Tiesiog jis yra kiek ekscentriškas veikėjas – juk jo pasisakymai kai kada vakarų europiečius šokiruoja ne mažiau negu lietuvius.

Leisti viską

- Ar kartais jums nesusidaro įspūdis, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai nėra dvišaliai, kad juose yra ir trečias veikėjas – Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA)?

- LLRA bando sukurti tokią iliuziją, įsivaizduoja, kad visi santykiai su Lenkija turi vykti jiems dalyvaujant ar tarpininkaujant. Bet LLRA nėra visų lenkiškai kalbančių Lietuvos gyventojų atstovė. Tačiau faktas tas, kad šiandien, taip pat ir dėl iš Lenkijos ateinančios ideologijos, Lietuvoje gyvenantys lenkakalbiai žmonės vaizduojami kaip kažkokie abstraktūs lenkai. O juk esama ir lenkų, savo kilme ir istoriniu likimu susijusių su Lenkija kaip savo Tėvyne, ir lenkiškai kalbančių lietuvių, ir tokių, kuriems valstybinis patriotizmas svarbesnis už kalbinį... Šiandien gyvename valstybėje, kai kalba nėra vienintelis priklausymo tautai bruožas.

- Tačiau faktinė padėtis tokia, kad didžioji dalis lenkiškai kalbančių Lietuvos piliečių savęs lietuviais vis dėlto nelaiko. Dar daugiau – iš LLRA, kuri vis dėlto atstovauja nemažai daliai tų gyventojų, nuolat plaukia kurstymai nesilaikyti Lietuvos įstatymų – prisiminkime kad ir energetikos viceministrės Renatos Cytackos atvejį su dvikalbėmis lentelėmis ant jos namo ar vėliavos nekėlimą per valstybines šventes.

- Diskusijai apie kitakalbių piliečių padėtį primesti fiktyvūs klausimai. Nesuprantu, kokia drama, jei suteiksime teisę privatiems asmenims prie savo pastatų prisikalti kokias tik nori lenteles. Jie juk patys akcentuoja, kad tai daro privačiai. Kita vertus, puikiai žinome, kad tas lentelių kalimas yra tam tikrų radikalų noras sužymėti savo „lenkiškąją“ teritoriją. Tegul susižymi.

- Bet būtent tai turbūt ir yra esmė: kad niekas nedraudžia prisikalti medinės lentelės su kokiu tik nori užrašu, bet problema, kai masiškai atsiranda lentelės analogiškos ar identiškos oficialiam gatvių žymėjimui.

- Tegul būna jos analogiškos. Ar paštininkas nesupras, kuri lentelė yra oficiali? Reikia leisti viską, į ką normalus pilietis turi teisę. Net ne leisti, o tiesiog tą jo teisę pripažinti.

Ne nuolaidos, o teisės

- Jūs taip pat esate ne kartą sakęs, kad manote, kad Lietuvos piliečiai turėtų turėti teisę, kad jų pavardes asmens dokumentuose Lietuva rašytų ir kitų kalbų abėcėlėmis.

- Taip. Pirmiausia dėl to, kad pilietis turi teisę, kad jo pavardėje atsispindėtų jo savimonė, jo šeimos istorinis statusas. Juk mes nedraudžiame žmogui laikyti save lenku, tai leiskime jam būti autentišku lenku.

- Vadinasi, manote, kad Vakarų Europos valstybės, kurios nesuteikia teisės rašyti pavardes kitų šalių kalbų abėcėlėmis, pažeidžia savo piliečių teises?

- Tų šalių kalbų abėcėlės yra turtingesnės. Dauguma jų turi tas raides, kurių mes netekome: x, q, w.

- Bet raidės, kurių tos konkrečios šalies abėcėlėje nėra, Vakarų Europos šalių piliečių dokumentuose nėra rašomos.

- Čia turbūt kalbame apie diakritikus. Taip, diakritikai, tarp jų ir mūsiškiai, yra painaus istorinio vystomosi rezultatas. Aišku, kompiuterizuotoje visuomenėje tai irgi kiek dirbtinis klausimas, bet nemanau, kad privalome būtinai rūpestingai perteikti diakritikus. Nors jeigu tai būtų įmanoma – būtų gražu.

- Bet jei pavardės jau būtų rašomos su visomis lietuviškomis ir nelietuviškomis raidėmis, ar manote, kad LLRA veikėjai sustotų, pasakytų, kad dabar jau yra viskuo patenkinti ir liautųsi kelti naujus reikalavimus?

- LLRA veikėjai nėra tikrasis mūsų dialogo partneris. Mūsų partneris yra Lietuvos piliečiai.

- Bet diskusijų toną ir jos temas – kaip dėl pavardžių rašybos – primeta LLRA.

- Visiškai neįdomu, ar LLRA turi paruošę naujų reikalavimų, ar ne. Įdomu tai, kiek valstybė gina savo piliečių teises.

O dabar valstybė lyg daro kažkokias nuolaidas, bet su sąlyga, kad nebus keliami nauji reikalavimai. Tačiau tai, apie ką mes kalbame, mano įsitikinimu, nėra jokios nuolaidos. Tai yra paprastos piliečių teisės, kurios iki šiol buvo neįgyvendintos.

- Kaip ir nėra įgyvendintos Vakarų Europoje...

- Jei grįžtame prie diakritikų, tai galbūt galėtume pasitelkti ekspertus iš šalių, kurios turi analogiškų problemų – Italijos, Slovakijos, gal Vokietijos. Pažiūrėkime, kaip tai daroma Europoje.

Bet svarbus dalykas – jei lenkiškai kalbantys Lietuvos piliečiai gaus šiuos dalykus, LLRA reikės išgalvoti – o gal ji jau turi išgalvojus – kokių naujų, keistų pageidavimų. Nemanau, kad rinkėjai pritartų bet kokiai beprotybei. Jei LLRA sugalvotų, kad nori įkurti autonominį rajoną, jiems reikės atsakyti: šitie dalykai mūsų Konstitucijoje nenumatyti.

Bendradarbiavimas neišvengiamas

- Bet Konstitucijoje nenumatyta ir pavardžių rašyba nelietuviškomis raidėmis, ir dvigubos vietovardžių lentelės...

- O čia visiškai skirtingi dalykai. Vietovardžiai yra lietuviško paveldo dalis, ir net radikaliausi LLRA rėmėjai turi suvokti, kad gyvena pačios Lenkijos pripažintoje Lietuvos valstybėje, o ne laikinai nuo Lenkijos atplėštoje teritorijoje. Būtina pripažinti, kad vietovardžiai turi savo kilmę, normines formas. Ir kad didžioji lenkiškų vietovių pavadinimų dalis yra ne autentiška, o tik sulenkinta. Pavardės rašyba, priešingai, yra autentiškas žmogaus ženklas.

Dar vienas svarbus dalykas – mes apie lenkiškai kalbančius mūsų piliečius negalime sakyti, kad jie yra sulenkinti lietuviai, tai yra įžeidžiama. Antra vertus visi žinome – ir jie patys irgi žino, – kad didžiosios jų dalies proseneliai ar proproseneliai kalbėjo lietuviškai. Kažkuri jų karta, sąmoningai ar nesąmoningai, pasirinko lenkų kalbą. Ir jų nereikia bandyti ar net norėti atlietuvinti. Juos reikia priimti tokius, kokie jie yra, bet kaip tos pačios Lietuvos vaikus.

Tačiau kalbant apie lenkiškas mokyklas, lietuvių kalbos egzaminą, kai kurie lenkų politikai sako: palikite mus ramybėje. Ne, jūsų mokyklų negalime palikti ramybėje, kaip ir negalime palikti rusiškų, žydiškų ar katalikiškų mokyklų. Nes valstybė yra atsakinga už tai, kad mokyklos suteiktų piliečių vaikams reikiamo lygio išsilavinimą, atitinkantį bendrus standartus.

- Atsitraukiant nuo mažumų problematikos: ar Lenkija gali tapti Lietuvos strategine partnere?

- Tai veikiau viešųjų ryšių sąvoka. Bet jei kalbame apie glaudų bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Lenkijos, tai manau, kad jis yra neišvengiamas – tiek Lietuvai, tiek Lenkijai. Ukrainos krizė parodė: mes turime tikrą bendrą priešą, ir tas priešas ne mažiau pavojingas Lenkijai nei Lietuvai.

- Bet ar nebus visada taip, kad Lietuvai Lenkijos reikės labiau nei Lenkijai Lietuvos?

- Nieko nepadarysi, tokios yra geopolitinės realijos. Todėl mums svarbu vykdyti diversifikuotą užsienio politiką – daug kalbame apie įsijungimą į Šiaurės regioną, bet realiai darome labai nedaug. O Lietuva galėtų labai aktyviai dalyvauti formuodama naują bloką ES – su Skandinavija ir iš dalies net Jungtine Karalyste.

Bet šiandien nebeturime aktyvių užsienio politikos formuotojų. Dabar reikia atkūrinėti tai, kas jau buvo pasiekta ir kurti naujas perspektyvas. Tik reikia daug valios. Ir naujų politikų su naujomis idėjomis – bet lieka klausimas, iš kur jie galėtų atsirasti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"