Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
LIETUVA

Pažangą smaugia neefektyvi švietimo sistema

 
2017 07 23 12:00
Mantas Katinas: "Jeigu nevyks Lietuvos švietimo reforma, pritrūksime žmonių, kurie geba dirbti." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Danų „Dovistos“, vokiečių „Hellos“ ir amerikiečių „Hollister“ būsimos gamyklos Lietuvoje kilsteli užsienio investicijų srautą į rekordinį lygį ir rodo proveržį – iki šiol šalyje nebuvo tokių didelių užsienio investicijų gamybos srityje. Pagal patrauklumą tapome stipriais vidutiniokais pasaulio analitikų labai vertinamame Vidurio Europos regione.

Nepaisant to, investuotojų pritraukimu besirūpinančios agentūros „Investuok Lietuvoje“ direktoriaus Manto Katino žodžiai, kad bendra situacija investicijoms Lietuvoje yra gera ir beveik puiki, atrodo lyg akibrokštas. Užuot džiaugęsi, kad danai išpirko visą Marijampolės laisvosios ekonominės zonos (LEZ) plotą ir sukurs 1000 darbo vietų, labiau mėgstame įžvelgti investicijų krizę, kai „Coca-Cola“ Alytuje uždarė gamyklą ir atleido 80 žmonių.

„Dažniau vadovaujamės ne tarptautiniais vertinimais, o senstelėjusiais stereotipais, susiformavusiais, kai Lietuva bent 15 metų vėlavo konkuruoti dėl investicijų su kitomis Vidurio Europos valstybėmis“, – interviu „Lietuvos žinioms“ pažymėjo Mantas Katinas.

Paskui paslaugų centrus – gamintojai

– Kokia dabar Lietuvoje bendra padėtis, sujusi su užsienio investicijomis, investuotojų pritraukimu?

– 2010 metais investuotojai, kuriuos pritraukė „Investuok Lietuvoje“, per trejus metus įsipareigojo sukurti 800 darbo vietų. Pernai įsipareigota sukurti 3700 darbo vietų. Tai rekordinis rezultatas. Geriausia plėtros iliustracija yra sostinės Konstitucijos prospektas su paslaugų centrais ir tokiais vardais kaip „Nasdaq“, „Western Union“. Kasmet į šią industriją ateina bent 5–7 kompanijos.

Pernai pirmąkart pajudėjo stambūs gamybos klientai. Tai itin svarbu, nes iki šiol Lietuva augino paslaugų centrų skaičių, ir nuolat girdėjome skundų, kad to nepakanka. Šiandien galime pasidžiaugti, kad visą Marijampolės LEZ užėmė Danijos langų ir lauko durų gamintoja „Dovista“, ji planuoja per 8 metus įdarbinti 1000 žmonių ir investuoti 100 mln. eurų. Tokios investicijos Lietuva neturėjo 15 metų.

Kiti investuotojai – Vokietijos „Hella“, gaminanti elektronikos komponentus automobilių pramonei, ir amerikiečių medicinos įrangos gamintoja „Hollister“. Tai dvi didžiulės gamyklos Kaune, po keliasdešimt milijonų eurų investicijų ir šimtai darbo vietų.

Galime save vertinti kitų šalių kontekste. „The Financial Times“ duomenų bazėje Lietuva iš Vidurio Europos investicijų atsilikėlės dabar pakilo virš vidurio. Mus lenkia Čekija ir Slovakija, kurios labai glaudžiai dirba su stambiausiais automobilių gamintojais Vakarų Europoje. Tačiau mes lenkiame daugelį valstybių, įskaitant Latviją ir Estiją, kai kurias Vakarų Europos valstybes. Nors su jomis neverta konkuruoti, nes ten – kitas ekonominis ciklas.

Svarbiausia išlaikyti tempą artimiausius 15 metų. Tuomet mažės mūsų atotrūkis nuo Vakarų Europos valstybių.

– Tačiau pastaruoju metu būta ir kitų žinių – amerikiečių AIG uždaro savo paslaugų centrą, pasitraukė „Coca-Cola“, traškučių „Estrella“ gamintoja. Ar analizavote, kokios to priežastys?

– Atidžiai stebime motyvus. Galimi trys vertinimai, kai investuotojas traukiasi. „Blogai“ – reiškia, kad Lietuva atliko kokį nors proaktyvų veiksmą, kuris išvijo investuotoją. „Ne taip blogai“ – kai nieko neįvyko, bet Lietuva praranda konkurencingumą, tapo per brangi, o kitose šalyse sąlygos palankesnės. Trečias vertinimas neutralus – investuotojas traukiasi įmonei įgyvendinant pokyčius, kuriems Lietuva negali daryti jokios įtakos.

Tikėtis, kad keliasdešimt metų į valstybę ateis investuotojų ir nė vienas jų per tą laiką neišeis, yra utopija. Svarbu tai, kaip keičiasi ateinančiųjų ir išeinančiųjų santykis, ar pasitraukimo priežastys yra negatyvios.

AIG yra paaiškinusi, kad po pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės kompanija taip ir neatsitiesė. Naujas vadovas optimizuoja veiklą. Vargu ar Lietuva galėjo išgelbėti AIG.

„Coca-Cola“ ir „Estrella“ yra maisto pramonės įmonės, jos abi iškėlė gamyklas į Lenkiją, kurioje turi kitų gamyklų. Investuotojai elgėsi panašiai, kaip anksčiau „Swedbank“, kai uždarė filialus mažuose miestuose. „Coca-Colos“ ir bulvių traškučių industrija mažėja dėl objektyvių priežasčių – žmonės pasaulyje daugiau dėmesio skiria sveikai gyvensenai. Natūralu, kad „Coca-Cola“ optimizuoja gamybą ir telkia ją didžiuosiuose regioniniuose centruose. Lenkijoje yra 36 mln. potencialių vartotojų rinka, gamykloje dirba keli tūkstančiai žmonių, o gamykloje Lietuvoje dirbo 80 žmonių.

Nereikia daryti dramos iš to pasitraukimo. Reikia tiesiog ieškoti tokių investuotojų, kurių buvimas būtų tvarus.

Modernūs – tik 20 procentų

– „Investuotojų forumas“ dažnai priekaištauja Lietuvai dėl investicijų klimato, teisinės bazės, Darbo kodekso. Kai kalbatės su potencialiais investuotojais, ką jie įvardija kaip mūsų šalies trūkumus ir pranašumus?

– Investuotojams rodome tai, ką turime gera. Kitaip kalbame valdžiai, atskleisdami silpniausias vietas. Tai daro ir „Investuotojų forumas“.

Jeigu nevyks Lietuvos švietimo reforma, pritrūksime žmonių, kurie geba dirbti. Investuotojams dėl jos galvos neskauda. Jie turi darbuotojų, kurie puikiai dirba ir yra viskuo patenkinti. O mes galvojame, ką darysime po 5–7 ar 10 metų.

Todėl atrodo, jog yra daug negatyvios informacijos, nes nuolat transliuojame, kad reikia kažką keisti. Nuolat užsiimame saviplaka, ir atrodo, kad gyvename Dievo pamirštame krašte. Bet investuotojai, tarptautiniai reitingai skelbia ką kita – kad visa Vidurio Europa auga ir tiesiog išgyvena investicijų bumą.

Geopolitikos analitikas George'as Friedmanas, neseniai viešėjęs Vilniuje, kalbėdamas apie Vidurio Europą sakė, kad „puikus regionas, ekonomika auga“. Lietuvos bendrasis vidaus produktas – vienas sparčiausiai augančių visame regione.

Tai pastebi ir investuotojai. Jie mato išsilavinusius jaunus žmones, kalbančius keliomis užsienio kalbomis, išmanius informacinių technologijų srityje. Turiu omenyje ne IT specialistus, o paprastus jaunus žmones – tokie gebėjimai nėra visiškai įprasti kitose pasaulio šalyse.

Mūsų anglų kalbos žinios – viena sėkmės priežasčių, mūsų biurai – nauji, jų nuomos kainos – palankios. Daugelis investuotojų šmaikštauja, kad Vilniuje žmonės dirba keliskart geresniame biure nei pagrindinėje būstinėje kur nors Frankfurte ar Londone.

Pagal „Doing Business“ indeksą Lietuva yra geriausia vieta po Estijos visame regione. Estai pasaulyje yra dvylikti, mes – dvidešimti, čekai – 26-i, lenkai – dar toliau. Čia vertinamas visas sąlygų spektras: kaip įkurti verslą, kaip bylinėtis, bankrutuoti ar prisijungti elektrą ir t. t. Tai ir yra esmė, apie kurią kalba G. Friedmanas, – šis regionas yra išsilavinęs, jis pigesnis nei Vakarų Europa, o gyvenimo kokybės skirtumas nėra toks jau didelis.

Drama ta, kad Lietuvoje 20 proc. žmonių yra labai progresyvūs, mąstantys, ir šalis auga išnaudodama šį potencialą, tačiau 80 proc. gyventojų neprisitaiko moderniame pasaulyje. Neefektyvi švietimo sistema, regioninės ekonominės politikos nebuvimas sukūrė didžiulį skirtumą tarp didžiųjų ir mažųjų miestų.

Tai yra didysis uždavinys, kurį turi spręsti valstybė. Švietimo sistema iš 100 vaikų į rinką išleidžia 80 darbuotojų, tinkamų dirbti už minimalų atlyginimą. Skirtumas toks: jei esi modernios ekonomikos dalyvis, uždirbsi 1500 eurų, o jei nemodernios – 500 eurų. Turėdama dabartinę švietimo padėtį Lietuva niekada netaps turtinga valstybė.

– Statistika rodo, kad tiesioginės užsienio investicijos (TUI) nusistovėjo ties 13 mlrd. eurų riba. Kodėl investicijų į naujas gamyklas neatspindi statistika?

– TUI rodiklį reikia stebėti, bet yra minusų, kai vien juo remiamasi vertinant investicijų pajėgumą. Pernai Lietuva pritraukė didžiausią kiekį investicijų per visą istoriją – su gamyklomis, paslaugų centrais. Bet TUI nukrito.

Lietuvos bankininkystės sistema jau keleri metai išsimoka didžiulius dividendus. Mūsų didžiausia gamykla, kokia gali būti, įlieja 100 mln. eurų investicijų. Gamykla su 50 mln. eurų investicijų yra puiki, joje įdarbinama 500 žmonių. Jeigu pritrauktume dešimt tokių investuotojų per metus, ir jie pastatytų 10 tokių gamyklų, tuomet investicijos sudarytų 500 mln. eurų, ir tai būtų geriausias rodiklis visoje Europoje. Kai kurių bankų dividendai pasiekia tokią ribą. („Swedbank“ Lietuvoje 2016 metais akcininkams išmokėjo 500 mln. eurų dividendų – aut.) Taip jau nutinka, mes pritraukiame investicijų, bankai išsimoka dividendus, ir TUI lieka to paties lygio.

Galime kurti šveicarišką modelį

– Naujus fabrikus planuojantis statyti biotechnologijų verslininkas Vladas Bumelis mini bioekonomiką. Kokie yra kiti Lietuvos prioritetai pritraukiant investicijų?

– Yra 5 metų strategija, kurią nuolat peržiūrime, o valdyba tvirtina. Joje numatytos tikslinės šalys ir tiksliniai sektoriai. Ne viskas yra taip pat, kaip valstybės planuose – jie kiek platesni, bet kai kas sutampa. Geriausias pavyzdys – biotechnologijos. „Hollister“, investuojanti į medicinos įrenginių gamybą, atitinka platesnę gyvybės mokslų skalę.

Ilgoje perspektyvoje bioekonomika būtų geriausia galimybė įgyvendinti šveicarišką turtingos valstybės modelį. Lietuvoje veikiančių biotechnologijų įmonių gebėjimas kurti vertę atitinka Šveicarijos įmonių palyginamuosius rodiklius. Tokia pramonė kuria penkiskart didesnę vertę nei tradicinė.

Trumpoje perspektyvoje Lietuvoje turėsime skirtingą orientaciją. Jeigu nebūtų „Dovistos“, Marijampolėje galbūt dar 20 metų žmonės neturėtų darbo. Ar galėjome į Marijampolę pritraukti biotechnologijos įmonę? Ne, nes tiesiog nėra specialistų, kurie galėtų tokioje įmonėje dirbti. Tai reiškia, kad Lietuva privalo turėti diversifikuotą strategiją – į intelektinius centrus didžiuosiuose miestuose pritraukti aukštesnės gamybos investicijų, o mažesniuose regionuose plėtoti kitą pramonę.

Vienas prioritetų – automobilių pramonė. Lietuva daug metų niekaip negalėjo nieko suvilioti, nes didžiajai Vakarų Europos automobilių pramonei esame geografiškai per toli. „Hellos“ pavyzdys rodo, kad susidomėjimas yra, turime ir daugiau potencialių investuotojų.

Automobilių pramonė generuoja dideles finansines investicijas ir įdarbina daug žmonių. Ja remiasi ir Vidurio Europos valstybės – automobilių pramonė kai kuriose šalyse sukuria iki 25 proc. eksporto.

– Ar gamykla Marijampolėje reiškia, kad investuotojai atkreipė dėmesį ir į mažesnius regionus?

– Regionų tema įdomi moksliniu požiūriu. Galime ieškoti būdų išspręsti tą dilemą ir investicijas paskirstyti tolygiau. Bet klasikinio investuotojo nuomonė yra visiškai priešinga. Jam Lietuva – mažas regionas, o Vilnius – mažo regiono nedidelis miestelis.

Dabar džiaugiamės pasiekę, kad pavyko investicijoms atverti Kauną.

Marijampolė pasirinkta, nes tie investuotojai ieškojo mažesnio miesto. Jie nenorėjo patekti į konkurencinę erdvę, kurioje yra daug kompanijų ir atlyginimų infliacijos rizika.

Tačiau kompanijos kuriasi ten, kur yra daugiausia gyventojų. Lietuva investuotojui atrodo taip, kad jau po trečio pagal dydį miesto visi kiti yra labai maži. Štai raginame investuoti Šiauliuose, įdarbinti 500 žmonių. O investuotojas klausia, kiek ten yra inžinierių. Paaiškėja, kad jiems tektų įdarbinti trečdalį jų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"