TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Paženklinti kalėjimo. Atstumsime ar padėsime

2016 02 01 6:00
Milda Bliumenzonienė, Kalinių globos draugijos Reabilitacijos centro vadovė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Tų žmonių portretai liūdni“, – apie buvusius nuteistuosius, ypač ne kartą kalėjusius, sakė juos globojanti Milda Bliumenzonienė. Ką daryti – atstumti, iš baimės trauktis kuo toliau ir manyti, kad tokių niekas nebepataisys, ar bandyti padėti ir mokyti gyventi laisvėje?

Vasario pabaigoje pastate šalia Alytaus pataisos namų įsikurs keletas dešimčių nuteistųjų, kuriems iki išėjimo į laisvę liko apie pusė metų. Jie turi būti pripažinti nepavojingi visuomenei, pasirengę dirbti ir mokytis, norintys grįžti į visavertį gyvenimą visuomenėje. Tai bus pirmi iš keturių Lietuvoje „Pusiaukelės namų“, kuriuose bausmę baigiantys atlikti nuteistieji bus integruojami į visuomenę. Tokius namus taip pat planuojama steigti Vilniuje, Pravieniškėse ir Marijampolėje.

Pagal statistiką, penktadalis į laisvę išleistų nuteistųjų vėl įvykdo nusikaltimus. Bet iš tų, kurie į laisvę išėjo pagal Probacijos įstatymą, tai yra dėl lygtinio paleidimo, vėl nusikalto tik 5 proc. Regis, akivaizdu, kad geriau, jei bausmę atlikę nuteistieji skatinami socializuotis, žingsnis po žingsnio integruotis į visuomenę. Tačiau gyventojai dažnai priešinasi, kad jų kaimynystėje atsirastų tokie buvusius nuteistuosius priglaudę namai. Nepasitenkinimo priežastis – baimė dėl saugumo.

Vis dėlto tikėtina, kad visuomenė būtų saugesnė, jei nuteistieji kurtų savo gyvenimą laisvėje. Net jei ne visada pasiseka išmokyti juos tapti už save atsakingus, sėkme galima laikyti kiekvieną atvejį, kai žmogus nebedaro nusikaltimų ir negrįžta į įkalinimo vietą. Apie tai „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su Lietuvos kalinių globos draugijos Reabilitacijos centro vadove M. Bliumenzoniene. Ši organizacija daugiausia rūpinasi žmonėmis, ne kartą baustais už padarytus nusikaltimus.

Nebeturi nieko

„Lietuvoje per metus į laisvę išeina apie tris tūkstančius nuteistųjų, – pasakojo M. Bliumenzoniene. – Apie tūkstantis išeina pagal Probacijos įstatymą, kai bausmės atlikimas palengvinamas. O apie du tūkstančius išeina „plasnoti“ tarp mūsų.“

Visuomenininkės, savo laiką skiriančios buvusių nuteistųjų globai, nuomone, vėl už grotų jie atsiduria greičiausiai todėl, kad nebežino, kas yra laisvė, neturi socialinių įgūdžių. „Mūsų organizacija dirba būtent su tais, kurie daug kartų grįžta į įkalinimo vietas, – sakė ji. – Net ir nežinau, kada jie tuos socialinius įgūdžius praranda. Gal niekada jų nė neturėjo.“

Pasak M. Bliumenzonienės, kai Lietuvoje žmogus išeina pro įkalinimo vietos vartus ir jie užsiveria, už jį niekas nebeatsako. Būna, kad ne kartą kalėjęs nuteistasis laisvėje neturi nieko – nei artimųjų, nei namų, nei pinigų, nei įgūdžių, nei darbo... Kur jam eiti? „Tai mane, visuomenininkę, daug jėgų bei sveikatos paaukojusią dėl šios problemos, labiausiai graužia“, – sakė Reabilitacijos centro vadovė.

Lietuvos kalinių globos draugijos Reabilitacijos centras. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Bent tris mėnesius

Anot M. Bliumenzonienės, socialinių įgūdžių stygius, nesugebėjimas rasti darbo ir pragyvenimo šaltinį, buvusį nuteistąjį stumia į neviltį, net kelia jam pyktį. Jis jaučia psichologinį nuovargį, jam trūksta informacijos.

„Tokiam žmogui reikėtų padėti bent tris mėnesius, tokia yra ir pasaulinė praktika“, – teigė Reabilitacijos centro vadovė. Jos vadovaujama organizacija įgyvendina projektus, kurių tikslas – buvusius nuteistuosius grąžinti į visavertį gyvenimą. „Įgyvendinant vieną iš paramos projektų, šie žmonės gyveno mūsų patalpose – skyrėme kambarį, lovas, virtuvę, – pasakojo M. Bliumenzonienė. – Skirta Maisto banko parama, socialiniai darbuotojai. Suteikėme jiems galimybę tvarkyti savo gyvenimą.“

Visuomenininkė tikino, kad kai buvusieji nuteistieji globojami, už juos niekas nieko nedaro – siekiama, kad jie mokytųsi būti už save atsakingi. Padedama tvarkyti dokumentus, ieškoti darbo, patariama įvairiais klausimais. Vėliau vieni projekto dalyviai, jau susiradę pragyvenimo šaltinį, išeina gyventi į nakvynės namus, bet jau geresnėmis sąlygomis. Kiti dar labiau atkunta – ėmę dirbti ir gauti atlyginimą, gali išsinuomoti būstą.

Kad nebesėstų

„Stebuklų nesitikiu, žmonės turi problemų, būna, kad neišlaiko, – teigė 25 metų socialinės veiklos patirtį turinti visuomenininkė. – Tačiau jie turi kam nors rūpėti.“ Ji neslėpė, kad būna ir nesėkmingų atvejų: kad ir kiek dėtum pastangų, kartais žmogui nepavyksta padėti ir jis vėl atsiduria nusikalstamoje terpėje.

Pasak M. Bliumenzonienės, jei iš 12 buvusių nuteistųjų 10 pavyksta grąžinti į visuomenę – labai gerai. Daug kartų nelaisvės atėmimu baustiems žmonėms pakeisti gyvenimą ir nebegrįžti į nusikalstamą kelią yra tikra sėkmė.

„Kartais visuomenei atrodo, kad mūsų organizacija – Kalinių globos draugija – išvien su kriminaliniu pasauliu. Kvailiau nesugalvosi, – sakė M. Bliumenzonienė. – Priešingai, siekiame, kad buvę nuteistieji daugiau nebedarytų nusikaltimų ir nebesėstų.“

Reabilitacijos centro gyvenimas įamžinamas nuotraukose. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Patiki ateitimi

Pasak jos, daug kartų kalėjęs žmogus vėl ir vėl atsiduria už grotų, kadangi niekaip negali užsikabinti už gyvenimo laisvėje. O jei jam pavyksta rasti darbą, sukurti šeimą – tai sulaiko nuo galimų paslydimų, suteikia tikėjimo ateitimi. Visuomeninės organizacijos vadovė žino tokių pavyzdžių.

Antai viena pora susikūrė tiesiog M. Bliumenzonienės akyse. Maždaug prieš penkerius metus vienas vyras, teistas bene šešis kartus, dalyvavo Reabilitacijos centro projekte, mokėsi profesijos, dalį laiko skyrė savišvietai, saviugdai. Centre taip pat lankydavosi nenusikaltusi ir nebausta, bet likimo nuskriausta mergina. Jiedu pradėjo draugauti. Galiausiai sukūrė šeimą ir pradėjo gyventi vienas kitą palaikydami jau be socialinių darbuotojų pagalbos. „Dabar per kiekvienas Kalėdas jiedu man skambina, o pavasarį apsilanko, – džiaugdamasi už tuos du žmones pasakojo M. Bliumenzonienė. – Jie turi savo verslą, būstą, automobilį – savo gyvenimą.“

Ji taip pat prisimena, kaip vienas Reabilitacijos centro projekte dalyvavęs inteligentiškas buvęs nuteistasis, turbūt niekada nedirbęs fizinio darbo, iš pradžių laisvėje susirado kroviko darbą. Po trijų mėnesių jis išsinuomojo butą Vilniaus priemiestyje, o vėliau perėjo dirbti į lentpjūvę prie mechanizmų ir praeičiai pasakė: „Daugiau niekada“.

Pasak visuomenininkės, kai žmonės pabando gyventi kitokį gyvenimą, suvokia ir patiki, kad tai gali būti tikrovė, jie pradeda vertinti, ką turi, ir nebenori to prarasti – tada nusikalstama praeitis nebegrįžta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"