TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Penki šimtai „Utopijos“ metų

2016 10 08 6:00
Lietuvos žinių archyvo nuotrauka

Toje saloje nėra privačios nuosavybės, auksas naudojamas naktipuodžiams gaminti, o su brangakmeniais žaidžia vaikai. Jos gyventojai dirba ne daugiau kaip šešias valandas per dieną, gyvena išplėstinėse šeimose ir niekuomet nekeliauja. Tai vieta, kurios nėra, graikiškai – utopija.

Lygiai prieš 500 metų knygą apie menamą Utopijos salą Londone išleido seras Thomas More’as, vėliau nukirsdintas Anglijos karaliaus Henriko VIII. Pats autorius greičiausiai nepritarė aprašomiems utopiečių papročiams, tačiau jie patiko sovietų ideologams. Apie Renesanso kūrinį, skaitomą iki šių dienų – „Lietuvos žinių“ pokalbis su Vilniaus universiteto Filosofijos istorijos ir logikos katedros docentu dr. Nagliu Kardeliu.

Antikos stiliaus atspindžiai

Be intelektinio XVI amžiaus konteksto „Utopijos“ greičiausiai suprasti neįmanoma. Jos autorius – vienas ryškiausių Renesanso humanistų. Kuo šis humanizmas pasireiškia kūrinyje?

– Dažnai humanizmą suprantame kaip žmogiškumą, tačiau iš tiesų čia svarbiausias sugrįžimas prie antikinių studijų ir antikinės žmogaus sampratos. Renesanso humanistai bandė atsisakyti viduramžių scholastikos, formalizuoto mąstymo ir grįžti prie plataus kultūrinio konteksto, kultivuoto žmogaus. Ir dabar vartojame sąvoką „renesansinis žmogus“. Tai toks asmuo, kurio interesai platūs: jis užsiima ne tik profesine veikla, bet ir dalyvauja politikoje, groja muzikos instrumentais ar panašiai. Norėta apimti visą septynių laisvųjų menų diapazoną: gramatiką, retoriką, muziką, astronomiją, geometriją, aritmetiką, dialektiką.

Nors ir viduramžiais buvo svarstomos politinės temos, Renesanso epochoje į jas buvo labiau atsižvelgiama, panašiai kaip tai darė Antikos autoriai. Šie humanistams imponavo ir dėl gražaus literatūrinio stiliaus. Renesanso autoriai studijavo antikinius tekstus, mokėsi senųjų kalbų. T. More’as mokėjo ir lotyniškai, ir graikiškai, „Utopija“ parašyta lotynų kalba. Joje matyti romėniškosios retorikos atspindžių – kūrinys sumanytas kaip grįžimas prie antikinio žanrinio tipo. Tuo metu buvo madingas Horacijaus principas „serio ludere“ – literatūra turi ir linksminti, ir kalbėti apie rimtus dalykus. Pradėję skaityti „Utopiją“ iškart pastebime, kad temos rimtos, bet kūrinio paviršiuje kunkuliuoja nerimtumo putos.

Čia dar svarbus antrosios sofistikos sąjūdis, daugiausia vykęs literatūros ir retorikos, o ne filosofijos srityje kaip pirmųjų sofistų – Protagoro, Gorgijaus, Hipijo ir kitų. Antrojo sąjūdžio esmė buvo parodomųjų kalbų rašymas. Jos būdavo sakomos be jokio rimto konteksto, projektuojamos į išgalvotas situacijas. Svarbus buvo komiškumas, pompastiškumas. Itin svarbus šio sąjūdžio autorius buvo Lukianas, jis šaipėsi iš visko, bet stiliaus požiūriu jo tekstai – beveik tobuli. Vėlyvosios Antikos laikais jo tekstus studijuodavo net mokyklose, o T. More’as yra išvertęs keturis Lukiano kūrinius. Antrieji sofistai mėgo skaityti panegirines kalbas miestams, daiktams, kurių kontekste svarstyti ir rimti to meto reiškiniai. Utopijos sala Moro kūrinyje taip pat giriama, nors ir su komišku atspalviu, kartu pateikiant ir kritikos.

T. More’as lyg ir neprisiima visos atsakomybės už „Utopijoje“ dėstomas idėjas, mat dedasi atpasakojęs Rafaelio Hitlodėjo kelionės įspūdžius. Jis buvo lordas kancleris, gerbiamas politikas, arti karaliaus. Atrodo, kad prisidengdamas nerimtumu bandė pateikti socialinę kritiką.

– Nuo Antikos laikų buvo įprasta naujoviškas, potencialiai revoliucingas mintis pateikti netiesiogiai. Tarkime, rašant literatūrinį kūrinį padalyti savo mintis įvairiems personažams. „Valstybėje“ ar „Įstatymuose“ Platonas kalba apie tai, kokia galėtų būti hipotetinė valstybė ir kartu pateikia jos modelį ne savo vardu, o pavyzdžiui, Sokrato. Kitas būdas distancijai sukurti – ironija. Sokratas ir jo pašnekovai mintis dėsto ironiškai, šitaip nuslopinamas kritiškų idėjų rimtumas. Taigi pasakojimų apie Utopijos salą autoriumi padarydamas Hitlodėją, kurio pavardė graikiškai reiškia nesąmonių pirklį, T. More’as apsisaugojo nuo kaltinimų dėl kalbėjimo apie niekus.

Kaip sukurti teisingą valstybę

Kai kurie utopiečių papročiai šiuolaikiniam žmogui pažįstami, pavyzdžiui, skyrybos ar eutanazija. Ar galime šias idėjas priskirti pačiam autoriui – katalikui, kurio tikėjimas ir ištikimybė Katalikų bažnyčiai atvedė jį ant ešafoto? Be to, Utopijos saloje nėra ir privačios nuosavybės, nors Bažnyčios tėvai savo veikaluose grindė jos reikalingumą.

– T. More’as buvo dvasingas žmogus, jaunystėje galvojo apie vienuolystę, yra parašęs rimtų teologinių tekstų, nukreiptų prieš reformaciją. Jis puikiai išmanė krikščionišką antropologiją, ir tai neleidžia manyti, kad jis pasirašytų po „Utopijoje“ išsakomomis idėjomis. Manyčiau, kad tai buvo Renesanso intelektualų sluoksniuose, kuriuose T. More'as sukiojosi, vykusių diskusijų atgarsiai. Matyt, tuose rateliuose šie mąstiniai nebuvo keisti, nes daugelis pasiimti iš Antikos. Bent jau idėjų užuomazgos kyla iš tokių autorių kaip Platonas, pavyzdžiui, turto apribojimai. Eutanazija susijusi su spartietiška idėja, kad negalinčiais savęs išlaikyti žmonėmis reikia atsikratyti.

Autoriaus požiūrio ir utopiečių papročių negalima tapatinti ir dėl to, kad pastarieji nėra vaizduojami kaip krikščionys. O T. More'as atvirai save pozicionavo kaip kataliką, niekada neatsisakė religijos. Jis paprieštaravo Bažnyčios požiūriu neteisėtai Henriko VIII santuokai su Ana Bolein ir atsisakė pasirašyti įpėdinystės aktą (juo jų vaikai pripažįstami teisėtais sosto paveldėtojais, o karalius turintis viršenybę prieš popiežių religiniais klausimais visoje Anglijoje – aut.). Už tai nukirsdintas, o praėjus lygiai 400 metų po mirties buvo paskelbtas šventuoju. Jo kaip krikščionio statusu neturime pagrindo abejoti.

Kokios buvo jo paties originalios mintys?

– To meto Anglijoje aštri problema buvo iš didelio skurdo kylančios vagystės ir kova su jomis. Apie tai kalbama pirmojoje „Utopijos“ dalyje. Vagys būdavo baudžiami kartuvėmis, kurios buvo tapusios angliško peizažo dalimi. T. More’as mąstė apie visuomenės gyvenimą, žinojo jos skaudulius, suprato, kad žmonės vagia nebeturėdami kito pasirinkimo, galvojo apie tokios visuomenės alternatyvas.

Renesanso mąstytojai, ypač italų, svarstė klausimą, ar valstybėje įmanomas teisingumas. Kaip sukurti ir teisingą, ir praktiškai veikiančią valstybę? Būta įvairiausių atsakymų. „Utopijoje“ teigiama mintis, kad didžiausias malonumas – gyventi pagal dorybės reikalavimus. Čia iš stoicizmo ateina pareigos, asketinis elementas, o iš epikūrizmo – laimės, pasitenkinimo momentas.

Aktualu ir šiandien

– Kas šiandien aktualu iš „Utopijoje“ dėstomų idėjų? Žmogus iš Rytų Europos, kur it laboratorijoje buvo išmėginta komunizmo ideologija, norom nenorom įtariai žvelgia į tokius utopiečių papročius kaip kolektyvinis gyvenimas, nuolatinis gyventojų stebėjimas bei reguliavimas.

– Tiek iš T. More’o ir kitų Renesanso humanistų, tiek iš Platono ir kitų Antikos autorių pasimokyti reikia tikrai ne to, kas akcentuojama paviršiuje ar imponuoja totalitarinėms sistemoms. Sovietams patiko „Utopija“, todėl ji buvo įrašyta tarp revoliucinių kūrinių. Svarbu neužkibti ant ideologinio kabliuko ir skaityti kūrinį kontekstualiai. Tai tam tikra vizija, kuri neturi būti fetišizuojama. T. More’as suprato, kad likti prigimtinėje visų karo prieš visus būklėje pavojinga. Prigimties nereikia prievartauti, tačiau ji yra pažeista, tad protas ir moralinė vaizduotė turi amortizuoti neigiamą prigimties poveikį. Vizijos neišvengiamai yra utopinės, turi būti suvokiamos kaip rizikingos ir iki galo neįgyvendinamos. Svarbu nenustoti svajoti apie geriausią visuomenę, kurti alternatyvius modelius, tačiau suvokiant jų įgyvendinimo ribas.

– Atrodo, kad mąstymo apie teisingesnę visuomenę šiandien stinga. Viena vertus, politika vis labiau suprantama tik pragmatiškai, techniškai. Kita vertus, esame susirūpinę tik savo asmeninėmis sėkmės istorijomis, o ne politinės bendruomenės ateitimi.

– Jau įsitikinta, kad tautoms, civilizacijoms reikia grindžiančio pamatinio naratyvo, kurio kadaise atsisakė postmodernistai. Daugelis šiuolaikinių mąstytojų pabrėžia, kad fragmentuotoms visuomenėms būtinas įkvėpimas, vien vartojimas, orientavimasis į save žmogaus netenkina. Veikla dėl bendrojo gėrio esminga ne tik visuomenei, bet ir paskiram žmogui, nes suteikia prasmės. Tuomet jis gali ištverti sunkumus, atlikti herojiškus darbus. ES buvo sumanyta kaip ekonominis projektas, priemonė karams užkardyti, bet stokojo politinės dimensijos. Dabar jau politikai jos ieško, kalba apie ES pagrindų apmąstymą.

– Kodėl vis dar skaitome „Utopiją“ po 500 metų?

– Tai kokybiškai parašytas literatūrinis tekstas, bet tikrai ne šedevras. Renesanso mąstytojai tokio žanro tekstų prirašė nemažai, o ir apimtis neįspūdinga, nėra stilistinių grožybių. Platono, Aristotelio ar Lukiano tekstai literatūriniu požiūriu yra gerokai stipresni. T. More’o mintys taip pat nėra originalios, daugelis jų – iki kraštutinumo išplėtotos Antikos mąstytojų idėjos. Svarbos knygai suteikė ideologinės manipuliacijos. Solidumo – paties autoriaus asmenybė. Tai figūra, kurią norėtų savintis ir katalikai, ir kairieji, ir humanistai. Jis mąstė kaip individualybė ir vis dėlto buvo visuomeniškas, suvokė pareigą visuomenei – patarinėjo karaliui. Visiems imponuoja ir jo bekompromisis principų laikymasis atiduodant gyvybę. Taigi ryškiausia čia autoriaus ir teksto jungtis. Jei nebūtų mirties bausmės, sunku pasakyti, ar tekstas būtų taip išpopuliarėjęs.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"