TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Per 50 metų Lietuva aptirps penktadaliu

2011 11 02 17:01

Iki 2060-ųjų Lietuvoje neliks daugiau kaip pusės milijono žmonių. Neigiamas gyventojų prieaugis, milžiniška emigracija ir demografinis senėjimas pamažu tirpdys kraštą, o likusiesiems čia gyventi teks keisti požiūrį į senatvę ir pagyvenusius žmones.

Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos katedros vedėja Vida Kanopienė pastebi, kad pagal užsienio valstybių piliečių dalį tarp gyventojų kartu su Lenkija ir Slovakija Europos Sąjungos (ES) dugne tūnanti Lietuva nesugebės kompensuoti išvykusiųjų skaičiaus imigrantais.

Apie socialines problemas, gyventojų diferenciaciją ir senėjimą, šeimos sampratos koncepciją ir demografinius procesus - "Lietuvos žinių" interviu su sociologe, habilituota socialinių mokslų daktare Vida Kanopiene:

- Atkūrus nepriklausomybę kraštą kamavo vienokios socialinės problemos, o dabar susiduriame su naujais iššūkiais. Kokias spragas per dvidešimtmetį pavyko užlopyti, o kurios ligos tik dar labiau paūmėjo?

Kaip valstybė esame toli pažengę, nors viešojoje erdvėje kuriamas neigiamas mūsų krašto įvaizdis. Vis dėlto daugumos gyventojų materialinė gerovė augo pamažu, kitų netgi pablogėjo. Kalbant apie mūsų krašto socialines problemas, koją kiša demokratinėms valstybėms būdingas paradoksas - nuolatinė dešiniųjų ir kairiųjų partijų kaita, itin apsunkinanti užsibrėžtų tikslų įgyvendinimą.

Socialinių problemų sprendimą ir žmonių gerovės užtikrinimą bene geriausiai atspindi vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklis. Atkūrus nepriklausomybę vyrų tikėtina gyvenimo trukmė siekė 66,4 metų ir per dvidešimtmetį ūgtelėjo vos pusantrų metų, iki 68-erių. Taigi pagal šį rodiklį esame tvirti autsaideriai tarp ES valstybių. Moterų tikėtina gyvenimo trukmė per dvidešimtmetį šoktelėjo 2 metais, iki 78,9. Tai taip pat vienas žemiausių rodiklių Europoje. Pagal šį rodiklį turime didžiausią lyčių skirtumą, tad akivaizdu, kad daugelis visuomenės problemų nėra sprendžiama taip, kaip norėtųsi.

- Ar galime pasvarstyti, kas Lietuvoje yra aukštesnioji, vidurinė ir žemesnioji gyventojų klasės? Kokie bruožai jas skiria?

- Socialiniai sluoksniai dažniausiai skiriami pagal išsilavinimą, pajamų ir vartojimo lygį bei struktūrą, tuo tyrimuose remiamės ir Lietuvoje. Pagal mūsų katedros mokslininkų tyrimus krašte skiriame keturis socialinius sluoksnius.

Žemiausias sluoksnis - tai socialinės atskirties grupės. Šie žmonės patiria didelį skurdą: benamiai, neįgalieji, bedarbiai, dalis pensininkų ir nepilnų bei daugiavaikių šeimų. Jie gauna labai menkas pajamas ir vien patys žino, kaip iš jų išgyvena. Žemesniajam viduriniam sluoksniui priskiriame samdomus darbuotojus, kurių dauguma turi žemesnį išsilavinimą ir gauna minimalų darbo užmokestį. Vidurinis sluoksnis - tai aukštos kvalifikacijos darbuotojai, specialistai, smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai, o aukštesnysis - sprendimus valstybėje priimantys asmenys, turtingi verslininkai. Lietuvos statistiniai duomenys ir įvairūs tyrimai rodo, kad visuomenės diferenciacija didėja, ir žmonės ją morališkai vis sunkiau priima. Tai viena opiausių šiandienos problemų.

- Finansų ministrė, kalbėdama apie galimą minimalios algos didinimą, užsiminė, kad darbo užmokesčio ūgtelėjimą iki 1 tūkst. litų būtų galima pateisinti nebent didžiuosiuose miestuose. Ar matote ministrės žodžiuose atskirtį tarp provincijos žmogaus ir didmiesčio gyventojo? Kuo skirtingos jų kišenės?

- Greičiausiai ministrė rėmėsi ne vien mūsų krašto, bet ir kai kurių užsienio valstybių praktika. Lietuvos didžiuosiuose miestuose pragyvenimas yra brangesnis, čia žymiai daugiau pinigų leidimo alternatyvų. Daugumai gyventojų vien miesto transportui kas mėnesį tenka atidėti 80-100 litų. Regionuose šiuo atžvilgiu galima sutaupyti. Žmonėms labai opus šildymo klausimas, tačiau kai kurios savivaldybės su šia problema puikiai susitvarko. Taip pat nepamirškime, kaip skiriasi nekilnojamojo turto kainos provincijoje ir didmiesčiuose.

- Šeimos sampratą neseniai supurtė Konstitucinio Teismo nutartis, skelbianti, kad partnerystė tarp dviejų žmonių gali būti šeimos pagrindas. Kodėl pamažu nyksta santuokos aktualumas?

- Neregistruota partnerystė, dar vadinama kohobitacija, Skandinavijos šalyse pradėjo populiarėti praėjusio amžiaus 7-8 dešimtmečiuose. Kiek vėliau ir Vakarų Europoje ji tapo socialiai pripažinta elgsenos norma. Šias tendencijas labai aiškiai parodo ne santuokoje gimusių vaikų dalis palyginti su bendrue naujagimių skaičiumi. Pavyzdžiui, Islandijoje tokių vaikų - beveik du trečdaliai, Švedijoje, Norvegijoje, Estijoje, Slovėnijoje - daugiau nei pusė. Lietuvoje per du pastaruosius dešimtmečius nuo 7-8 proc. išaugo iki 28-29 procentų.

Kita vertus, santuokos registravimas neapsaugo nuo šeimos iširimo. Skaičiuojant ištuokų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, drauge su Belgija esame vieni ES lyderių. Tad natūraliai kyla klausimas, ar išsituokę tėvai ir jų vaikai nėra šeima? Ar našlės ir našliai su vaikais nėra šeima? Lietuvoje nepilnos šeimos sudaro arti ketvirtadalio visų šeimų, kuriose auga vaikų. Emigracijos procesai taip pat paveikė naujo šeimos tipo formavimąsi, atsirado vadinamosios "atotolio", arba transnacionalinės šeimos. Taigi šeimos modelis keičiasi ir politikų sprendimai šių transformacijų nesustabdys.

- Pastarųjų metų iššūkiai didžiulį skaičių žmonių privertė palikti Lietuvą. Mirtingumas taip pat gerokai lenkia gimstamumą. Ar būtų per drąsu sakyti, kad esame nykstanti tauta?

- Remiantis naujausiais Eurostato duomenimis, iki 2060 metų 14 ES valstybių narių gyventojų skaičius išaugs, o likusiose 13 - sumažės. Bulgarijoje gyventojų turėtų sumažėti 27 proc., Latvijoje - 26 proc., o Lietuvoje - 20 procentų. Tad 2060 metais Lietuvoje turėtų likti kiek daugiau nei 2,6 mln. gyventojų.

Gyventojų skaičiaus pokyčius lemia natūralus gyventojų prieaugis ir migracija. 2009-aisiais daugiau kaip 60 proc. ES gyventojų skaičiaus prieaugio sudarė migracinis prieaugis. Tačiau kai kuriose valstybėse vyksta priešingi procesai. Pagal emigracijos mastą Lietuva su Airija pirmauja ES. Taigi gyventojų skaičius mūsų šalyje mažės ir dėl emigracijos, ir dėl neigiamo natūralaus gyventojų prieaugio. Vis dėlto apie tautos išnykimą kalbėti būtų pernelyg drąsu. Lietuviai neišnyks, tačiau "išsivaikščios", daug jų gyvens kitur nei tėvynėje.

- Tačiau ar didelio gimstamumo trečiojo pasaulio šalyse paveikti migracijos procesai nekompensuos mažėjančio mūsų krašto gyventojų skaičiaus?

- Gimstamumas mažėja ir trečiojo pasaulio šalyse. Kol kas jis išlieka didelis Centrinėje Afrikoje, kai kuriose Azijos valstybėse. Tad, demografų nuomone, pasaulio gyventojų augimo tempai ateityje dar mažės, o kai kas teigia, kad galima laukti ir priešingų tendencijų. Tokius svarstymus sustiprina trečiajame pasaulyje siaučiančios AIDS ir kitos epidemijos.

Vis dėlto Lietuva trečiųjų šalių žmonėms nepatrauklus kraštas. Pagal užsienio valstybių piliečių proporciją, atsižvelgiant į bendrą gyventojų skaičių, nuo kitų ES šalių atsiliekame drauge su Lenkija ir Slovakija.

- Galbūt galima pasvarstyti, kokie iššūkiai mūsų laukia ateityje?

- Iššūkis, su kuriuo jau dabar susiduria ne tik Lietuva, bet ir kitos ES valstybės, yra spartus visuomenės demografinis senėjimas. Prognozuojama, kad 2060 metais daugelyje Europos valstybių 65 metų ir vyresnių žmonių dalis viršys 30 proc., o perkopusiųjų 80 metų ribą sieks net 12-13 procentų. Taigi Lietuvos visuomenės demografinis paveikslas ateityje bus visai kitoks nei dabar. Nors šiuo metu, ypač žiniasklaidoje, labiausiai matomi ir girdimi jauni žmonės, tačiau jų jau dabar yra mažiau nei vyresnių, o ateityje proporcijos dar labiau keisis jaunų žmonių nenaudai.

Be abejo, demografinio senėjimo raiška kelia didžiulius iššūkius ekonomikos, politikos, švietimo bei finansų sistemoms, taip pat socialinei ir sveikatos apsaugai. Tačiau atsiliepiant į juos derėtų nepamiršti dar 1954 metais mokslininko Franko W.Notestei'o pasakytų žodžių, kad vertinant kaip visumą senėjimo problemos iš viso nėra problemos. Tai tik pesimistinis požiūris į didįjį civilizacijos triumfą. Vadinasi, visuomenei teks keisti savo požiūrį į pagyvenusius žmones ir senatvę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"