TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Per kryžių išryškėjantis gailestingumas

2015 04 05 5:00
Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas Alinos Ožič nuotrauka

„Tikėjimo klausimais mūsų mąstymas sustingęs“, – sako Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, šv. Velykų proga raginantis nebijoti irtis į gilumą, apmąstyti tai, ką išpažįstame.

Ne tik apie Kristaus Prisikėlimo slėpinį – iššūkį kiekvienam tikinčiajam, bet ir apie aktualiausius Katalikų bažnyčios klausimus "Lietuvos žinios" kalbasi su Jo Ekscelencija Gintaru Grušu. Primindamas popiežiaus Pranciškaus mintį, G. Grušas teigia, kad Bažnyčia turėtų būti tarsi karo lauko ligoninė pasaulyje, kuriame vyksta dvasinės ir moralinės kovos.

Prisikėlimas - tikėjimo centras

– Velykos – kur kas labiau trikdanti šventė nei Kalėdos. Daugelis vertina istorinio Jėzaus Kristaus moralinį mokymą, tačiau mintis apie Prisikėlimą iš numirusiųjų verčia jaustis nepatogiai. Ar įmanoma krikščionybė be tikėjimo Velykų slėpiniu?

– Kristaus Prisikėlimas iš numirusiųjų yra pačiame krikščioniško tikėjimo centre. Be jo, kaip rašė apaštalas Paulius, mūsų tikėjimas tuščias. Tai iššūkis kiekvienam žmogui. Anot Clive'o Stapleso Lewiso, jei skaitydamas Evangeliją priimi Jo teiginius apie save patį, turi padaryti vieną iš trijų išvadų: Jėzus buvo išprotėjęs, melagis arba Viešpats. Tai, ką Jis apie save sakė, patvirtina Prisikėlimas. Labai dažnai krikščionių gilinimasis į tikėjimą baigiasi po pasiruošimo Pirmajai Komunijai arba Sutvirtinimo sakramentui.

Ne tik dabartinis, bet ir ankstesni popiežiai kalbėjo apie Naująją evangelizaciją. Kviečiama gilintis į tikėjimo tiesas, padaryti sąmoningą suaugusio žmogaus sprendimą Jėzaus Prisikėlimo ir kitais klausimais. Dauguma žmonių per šventes leidžia sau būti tiesiog tradicijos palaikytojais, neapmąstę, ką išpažįsta. Dabar Lietuvoje laisvai prieinami katechumenatai, religinės knygos, „Alfa“ kursas, padedantys suaugusiesiems irtis į gilumą. Šimtmečius garsiausi filosofai, teologai, mokslininkai nepasidavė vien emocinėms ryšio su Dievu paieškoms, tyrė Bažnyčios raštus, gilinosi į tikėjimą. Velykinis iššūkis – bandymas pačiam priimti tai, ką pirmieji apaštalai liudija apie prisikėlusį Kristų.

– Įspūdingame šveicarų dailininko Eugene‘o Burnando paveiksle „Apaštalai Jonas ir Petras, bėgantys prie kapo Prisikėlimo rytą“ matyti, jog mokiniai – ir viltingi, ir susirūpinę. Ar situacija, kurioje jie nutapyti, neprimena tikinčio žmogaus santykio su Prisikėlimo žinia?

– Ji išreiškia natūralų mūsų visų ieškojimo procesą. Net ir įtikėjęs žmogus ieško toliau – Dievas nėra iki galo apčiuopiamas nei mūsų protu, nei mūsų gyvenimu. Viena vertus, matome pirmųjų apaštalų, lekiančių prie kapo, nerimą – ar patikėti moterų teiginiais, ar ne. Reikia prisiminti, kad anuomet moterys negalėjo liudyti teismuose. Taip ir daugelis mūsų patiriame nežinios etapus, tačiau ieškojimas tuo pat metu veda į pasitikėjimo santykį. Tie du apaštalai, kaip pasakoja Evangelija, įeina į kapą, pamato sulenktą drobulę ir įtiki, kad Kristus tikrai prisikėlęs.

Ieškojimas turi ir pavojų. Studijuojantysis Šventąjį Raštą kartais prilyginamas biologijos mokytojui, kuris, aiškindamas, kas yra varlė, supjausto ją į mažus gabalėlius. Problema tai, kad baigęs eksperimentą varlės nebeturi. Gilinantis į teologinius aspektus galima pamesti santykį su gyvu asmeniu. Siekiame suprasti ir kartu stiprinti tikėjimą, kad Kristus yra prisikėlęs.

Auka - Jo meilė pasauliui

– Į Velykų triumfą veda šventasis tridienis, vadinamas axis mundi. Kokia susitelkimo į Kristaus kančią, „kvailybės graikams“ ir „papiktinimo žydams“ apmąstymų prasmė?

– Sąvoka axis mundi turi du lygmenis. Tai ašis, aplink kurią sukasi visas pasaulis. Kryžius tampa pasaulio gyvavimo instrumentu ir tikslu. Jei Jėzus tokiu būdu atperka pasaulį – tai yra dalis didžiojo Dievo plano. Taip pat ši ašis jungia žemę ir dangų, žmones su dievyste. Kryžius – tiltas tarp jų.

Kančios problema yra vienas seniausių klausimų. Jei Dievas yra geras, kodėl leidžia mums kentėti? Senojo Testamento Jobo knygoje pabrėžiama, kad žmogus to negali iki galo suvokti. Į klausimą, kodėl pats Dievas pasirenka kančią kaip būdą savo didžiajame plane, lieka Jo atsakymas Jobui: „Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus?“ Ar gali suvokti tą didžiulį planą? Naujajame Testamente gauname atsakymą – kančia yra meilės dalis. Jėzaus auka – Jo meilė pasauliui. Jono evangelijoje rašoma, kad Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų.

– „Mes, krikščionys, nepaskęstame pasaulio audrose tik todėl, kad mus laiko kryžiaus medis“, – bylojo šv. Augustinas. Ką tikinčiojo kasdienybėje reiškia Kristaus auka ant kryžiaus?

– Jėzus yra didysis mokytojas, rodantis, kad mylėti reikia net ir tada, kuomet tai nepatogu. Jis visiškai pakluso Tėvui, buvo nuolankus, kantrus. Šie dalykai mums leidžia iš tikrųjų mylėti. Jo žodžiai „Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau“ – pamoka mums. Niekas negimsta ekspertu, mokomės mylėti, būti gailestingi kiekvieną dieną. Geriausiai šią pamoką išmokusius vadiname šventaisiais. Mąstant apie praėjusį šimtmetį pirmiausia į galvą ateina motina Teresė, meilės misionierė.

Esame įtraukti į šią pasiaukojamą meilę per santykius šeimoje, gailestingumo darbus, jau nekalbant apie kankinius ar karius, paaukojančius savo gyvybę dėl tėvynės. Sunkiau, kai matome kenčiantį žmogų, kurio nėra kaip paguosti, pradedame galvoti apie eutanaziją. Bažnyčia moko, kad svarbu sumažinti kančią, kiek įmanoma, bet žmogaus vertė nepriklauso nuo jo sveikatos. Kiekviena gyvybė vertinga, nes yra sukurta pagal Dievo paveikslą. Tada žvelgiame į Kryžių – jei Dievas sau leido kentėti už kitus, vadinasi, kiekviena kančia gali turėti atperkamąją vertę. Apmąstyti didžiausią meilės pamoką, kokią turime, reiškia galvoti apie Dievo gailestingumą – Jo esmę. Be meilės ne tik krikščionys, bet ir pati Bažnyčia nuskęstų. Per Atvelykį popiežius iškilmingai paskelbs 2016-uosius Šventaisiais Gailestingumo metais. Šie metai padės dar giliau išgyventi Dievo Gailestingumo slėpinį, kuris išryškėja per kryžių, kančią ir prisikėlimą.

Bažnyčia kaip karo lauko ligoninė

– Apie gailestingesnį požiūrį pastaruoju metu Bažnyčia kalba klausimų apie šeimą kontekste. Kodėl šiandien laikas apie tai kalbėti?

– Viena pagrindinių Dievo savybių – gailestingumas yra ir Bažnyčios pašaukimas. Esame nusidėjėlių Bažnyčia, einanti šventumo link. Popiežius Pranciškus kartoja, kad neturėtume būti uždaras šventųjų kolektyvas, neįsileidžiantis nuodėmingųjų. Deja, dažnai žmonėms susidaro įspūdis, kad einantieji į Bažnyčią laiko save šventesniais. Kartais ir mes patys, krikščionys, duodame tam pagrindo. Ne veltui popiežius ragina atverti duris, išeiti iš zakristijų. Pranciškus dažnai kartoja, kad pasaulyje, kuriame vyksta dvasinis, moralinis karas, Bažnyčia turėtų būti kaip karo lauko ligoninė – gydymo ir gailestingumo vieta. Kaip gerieji samariečiai turėtume tvarstyti sužeistuosius, rūpintis vieni kitais.

– Rudenį vyks Vyskupų sinodas šeimai, kuriame bus aptariami ir tokie prieštaringi klausimai kaip galimybė priimti Komuniją antrąsyk susituokusiems, gyvenantiems kartu be santuokos ar homoseksualiems asmenims. Nors kai kurie vyskupai pabrėžia, kad tai - pastoraciniai dalykai, kyla klausimas, kaip jie dera su Bažnyčios mokymu apie neišardomą Santuokos sakramentą?

– Sinodas siekia išgirsti, kaip pritaikyti Gerąją Naujieną šiandienos aplinkai. Keliama daugybė šeimos pastoracijos klausimų, kaip padėti šeimoms išgyventi „namų Bažnyčios“ patirtį visuomenėje, kuri ne visuomet palanki šeimos vertybių puoselėjimui, kaip geriau rengti santuokai, stiprinti gyvybės kultūrą. Svarstoma ir kaip su turima doktrina padėti patiriantiems sunkumų dėl skyrybų, homoseksualaus gyvenimo. Reikia prisiminti ir kitą popiežiaus mintį, kad gailestingumas ir teisingumas - neatsiejami. Apie tai kalbama Evangelijoje. "Nė aš tavęs nepasmerksiu", - sako Jėzus svetimavusiai moteriai, į kurią niekas neišdrįso mesti akmens, jis liepia jai eiti ir nebenusidėti. Bažnyčia per amžius siekia tai įgyvendinti – suteikti galimybę atsiversti.

Popiežius yra labai aiškiai pasakęs, kad Sinodas skirtas spręsti pastoraciniams, o ne dogminiams klausimams. Kad nesiruošiama keisti dogmų, pakartojo ir Lietuvos vyskupams, kai lankėmės Vatikane vasario mėnesį. Sinodas – terpė, kur Šventoji Dvasia gali veikti esant atviram vyskupų dialogui. Tačiau dažnai tos diskusijos interpretuojamos ne teologinį, o politinį mąstymą turinčių žmonių. Vyskupų suvažiavimas matomas kaip parlamento sesija, kur susikerta varžovų lobistinė veikla. Vyskupai vyksta į Sinodą su savo krašto patirtimi, bet ten turi būti atviri Šventosios Dvasios vedimui. Tad jie neturėtų ginti iš anksto savo vyskupų konferencijų nurodytų pozicijų, bet būti laisvi kolegialioje Sinodo aplinkoje.

– Amerikiečių kardinolas Raymondas Leo Burke‘as vasario mėnesį interviu prancūzų televizijai sakė, jog priešinsis popiežiui, jei šis palaikys mokymo apie santuoką bei homoseksualumą reformas. Žiniasklaida jį apibūdina kaip „konservatyviųjų“ stovyklos atstovą. „Liberaliojo“ sparno viena ryškiausių figūrų laikomas vokiečių kardinolas Walteris Kasperis. Vyskupų nuomonės seksualinės moralės klausimu smarkiai išsiskiria. Ką pasakytumėte tiems, kurie svarsto apie galimą schizmą (skilimą)?

– Bažnyčia nuo pat pradžių eina savo ieškojimų keliu. Jau pirmame vyskupų susirinkime Jeruzalėje išsiskyrė Petro ir Pauliaus požiūriai. Iki tol visi Jėzaus mokiniai būdavo apipjaustomi pagal žydišką tradiciją, tačiau Paulius argumentavo, kad Kristus išgano ir nežydus, todėl nereikia krikščionių apipjaustyti. Vėliau buvo kilęs klausimas dėl nuodėmių atleidimo. Jos buvo trys pagrindinės – tikėjimo atsižadėjimas, nužudymas, paleistuvavimas – ir išpažintį galėjai atlikti tik kartą gyvenime. Tai tapo kontroversija, kai daug krikščionių, atkritusių persekiojimų metu, norėjo grįžti į Bažnyčią.

Anksčiau, kai Bažnyčioje vykdavo aršios diskusijos dėl esminių teologinių klausimų, jose dalyvaudavo ir imperatoriai, ir politinės valdžios atstovai. Po jų įvykdavo schizmos: atskilo donatistai, arijonai ir taip toliau. Man atrodo, kad šiandien vietoj politinių užnugarių turime spaudos užnugarį. Diskusijos turėtų vykti Sinode, o ne žiniasklaidoje. Kad vyskupai turi skirtingas nuomones – taip sutvarkyta viename kūne su skirtingais nariais, kaip rašo šv. Paulius. Sinodo procesas reikalauja, kad kiekvienas išsakytų savo nuomonę, bet būtinas ir nuolankumas, nes galų gale, gavęs asamblėjos pasiūlymus, sprendimus priima popiežius. Schizma yra įmanoma, nors nemanau, kad yra toks didelis pavojus, kaip buvo minėtais atvejais.

– Praėjusiais metais, grįžęs iš neeilinės Sinodo asamblėjos, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila sakė, kad Lietuvai ypač aktualus išsiskyrusiųjų sielovados peržiūrėjimas, nes mūsų šalyje išyra apie pusę santuokų. Su kokiais rūpesčiais iš Lietuvos į būsimąjį Sinodą vyks kardinolas Audrys Juozas Bačkis?

– Kaip padėti tikėjimo keliu eiti ne tik išsiskyrusioms ar antrą santuoką sudariusioms poroms, bet ir vaikams, kurie auga tokiose šeimose. Svarbu, kad jie jaustųsi esą bendruomenės dalis, perimtų tikėjimą. Vienaip ar kitaip, šeima lieka „namų Bažnyčia“, kur vaikai pirmą kartą patiria Dievo meilę. Taip, sudėtinga, kai negali priimti Susitaikymo sakramento ir Komunijos, bet tai neatskiria nuo Bažnyčios ir Dievo meilės. Yra „Bendrakeleivių“ judėjimas, kur buriasi išsiskyrusieji. Negalintieji priimti Eucharistijos mišių metu vis dažniau ateina palaiminimo. Kiti eina išpažinties, žinodami, kad negali gauti išrišimo, bet pasidalija sunkumu, prašo Dievo palaimos, kunigo patarimo.

Yra dogminių dalykų, kurių negalime pakeisti, tačiau teologinės paieškos vyksta. Žinome, kad stačiatikiai turi galimybę, kliaudamiesi Dievo gailestingumu, gyventi antroje santuokoje. Neneigiant Santuokos sakramento neišardomumo, yra atvejų, kuriuos svarsto Bažnyčios tribunolas ir gali pripažinti santuoką negaliojančia. Sinode nemažai kalbėta apie tai, ką galime padaryti, kad paspartintume tą procedūrą. Tai tikrai nesikerta su dogma, bet tikintiesiems padėtų pastoraciškai. Vietoj ilgų atgailų svarbiau reikalauti gero dvasinio pasirengimo bažnytinei santuokai, kad žmonės suprastų, kuo ji skiriasi nuo civilinės. Norime ar ne, bet gyvename pasaulyje, kuriame ne visi sąmoningai suvokia tikėjimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"