TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Per pedofilijos bylą padaugėjo melagingų pranešimų apie vaikų išnaudojimą

abc.net.eu nuotrauka

Žiniasklaidai eskaluojant Kauno pedofilijos bylą, labai padaugėjo melagingų pranešimų apie seksualinį vaikų išnaudojimą. Taip teigia neseniai šia tema tyrimą atlikusi sociologė-kriminologė Margarita Dobrynina.

„Pvz., įvykus konfliktui, žmona norėdavo atkeršyti vyrui ir pranešdavo, kad jis išnaudoja dukrą, o policija turi nuvykti, išsiaiškinti, užfiksuoti ir t. t. Nors tuo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų galėję tirti tikrus nusikaltimus. Taigi [žiniasklaidai eskaluojant temą] auga pranešimų skaičius ir statistika“, – tvirtina mokslininkė, apgynusi daktaro laipsnį tema „Kriminalinio žinojimo konstravimas viešajame diskurse“.

– Kas ir kaip veikia žmonių suvokimą apie kriminalinius įvykius, reiškinius ir procesus?

– Vieno veiksnio, kuris lemtų mūsų suvokimą, nėra – veikia kompleksas veiksnių. Tačiau kriminologinės teorijos teigia, kad, be abejo, pačią pagrindinę įtaką daro žmogaus patirtis. Pvz., jeigu jūs tiesiogiai susidūrėte su nusikaltimu, jau turite individualios patirties. Vis dėlto didžioji dalis žmonių nesusiduria su nusikaltimais tiesiogiai ir patyrimas ateina per žiniasklaidą.

Taigi tiesioginė patirtis turi daugiausia įtakos, be to, jeigu nusikaltimą patyrė mūsų artimieji, jų patyrimas perduodamas mums kalbantis. O toliau jau yra žiniasklaida – jeigu žmogus neturėjo asmeninės patirties, žiniasklaida ir bus tas veiksnys, ta institucija, kuri labiausiai lems mūsų suvokimą.

– Savo darbo tyrimo objektu jūs pasirinkote Kauno pedofilijos bylą. Kokius būdingus bruožus išskirtumėte? Ką jūs pastebėjote tirdama, koks buvo jūsų pagrindinis tikslas?

– Tikslas buvo pasistengti suvokti, kaip yra konstruojamas mūsų žinojimas apie nusikaltimų problemas ir kodėl mes tą informaciją suvokiame vienu ar kitu būdu. Kauno pedofilijos byla buvo pasirinkta kaip atvejo studija, kai bandoma rekonstruoti visus įvykius ir pasižiūrėti, kaip buvo formuojamas vienas ar kitas požiūris į tą problemą, vienas ar kitas suvokimas.

Kai manęs žurnalistai paklausdavo, kurią pusę aš palaikau, mano pozicija buvo griežta – mokslininkas turi būti objektyvus ir nešališkas. Šiuo atveju tikslas buvo ne pasakyti, kas teisus, kas ne (čia jau kriminalinės teisės reikalas), o pasižiūrėti į tai, kaip reiškinį, kokį poveikį jis gali daryti visuomenei.

Viena iš dominusių temų buvo moralinė panika, todėl šitą įvykį bandžiau rekonstruoti per moralinės panikos metodologinę schemą. Buvo stengiamasi pasižiūrėti, kaip tam tikras reiškinys, papuolęs į žiniasklaidos akiratį, buvo eskaluojamas, pvz., kaip įsitraukė įvairios interesų grupės. T. y. žiniasklaida aprašo tam tikrą įvykį svarbų, tada reaguoja visuomenė, pasipiktinusi, kad valdžia nieko nedaro. Paskui įsitraukia politikai ir pradeda daryti spaudimą teisėsaugos institucijoms. Kaip žinoma, tuo metu, kai vyko pedofilijos skandalas, prasidėjo populistinė retorika, kad reikia griežtinti bausmes, buvo kalbama netgi apie medicininę kastraciją. Įdomu, kad metodologiją, kuri buvo sukurta dar 1972 m., kaip trafaretą buvo galima pritaikyti šitam įvykiui.

Iš tikrųjų moralinę paniką vėliau gali būti panaudoti įvairios (pvz., politinės, ekonominės) interesų grupės norėdamos nukreipti dėmesį nuo tam tikrų tuo metu aktualesnių problemų, galbūt tokių, už kurias atsakingas valdžios elitas. Tarkime, tuo metu vyko įvairių reformų, susijusių ir su Darbo kodekso pakeitimais, bet žmonių dėmesys buvo nukreipiamas į vieną įvykį, o nuo visų kitų problemų atitraukiamas, per tą problemą buvo bandoma nuslėpti kitus valstybės klausimus.

Tas įvykis aktualizavo nusivylimus ir skausmą, kurį tuo metu buvo sukaupusi visuomenė: krizės metai, nusivylimas valdžia, nepasitenkinimas, buvo įvykių, susijusių su kriminaline teise, jau prieš tai kilo nepasitikėjimas teisėjais ir pan. Taigi Kauno pedofilijos byla tapo puikia priemone aktualizuoti toms problemoms ir agresija, pyktis buvo nukreiptas į vieną reiškinį.

Aš ilgai galvojau, ar rinktis šitą temą, nes, pasak kritinės kriminologijos mokyklos, visos interesų grupės, kalbančios apie tam tikrą dalyką, dalyvauja ir tęsia moralinę paniką. Dėl to nusprendžiau labai vėlai ir sakydavau, kad galiu kalbėti bendrai, bet apie šitą įvykį nešnekėsiu, nes nenoriu dalyvauti ir palaikyti moralinės panikos.

– Jūs tyrėte ir visuomenės reakciją į įvykius.

– Taip, tyriau, kaip ji sukeliama, kokie mechanizmai sukelia moralinę paniką ir kaip tame dalyvauja žiniasklaida. Žiniasklaida turi daug galios, gali manipuliuoti visuomene ir palaikyti vieną arba kitą interesų grupę, nes viešasis diskursas yra galios diskursas. Kas kalba ir turi teisę kalbėti, tam ir suteikiama galia.

Kam šių įvykių pradžioje buvo suteikta galia kalbėti apie tai? Tam tikriems politikams, aukščiausiems teisėsaugos pareigūnams ir, kaip buvo manoma tuo metu, nukentėjusiesiems. Kaltinamoji, t. y. motina, ir kiti kaltinamieji buvo nustumiami. Taip ir žiniasklaidoje – jei nusprendžiama arba prilipdoma kaltininkų etiketė, jiems žodis nesuteikiamas. Tokiu būdu žmogus nutildomas ir formuojama viešoji nuomonė.

– Minėjote, kad stengiatės išlikti objektyvi ir nepalaikyti nė vienos pusės. O kaip paaiškintumėte visuomenės susiskaldymą?

– Manau, kad pačioje pradžioje netgi nebuvo labai didelio susiskaldymo. Labiau susiskaldę buvo ekspertai ir žiniasklaida. Iš tikrųjų šita kriminalinė informacija tampa puikia preke, todėl vienas kanalas nusprendžia palaikyti vieną pusę, kitas – kitą ir bando opozicionuoti savo būdais, kad nesikartotų. Taip prasideda konkurencija. O visuomenės reakcija kiek kitokia – tas įvykis aktualizavo jau buvusį nepasitenkinimą, nepasitikėjimą valdžia ir pan.

– Jūs tyrėte, kaip statistika apie vaikų seksualinį išnaudojimą yra susijusi su žiniasklaidos pranešimais apie tokio pobūdžio nusikaltimus. Kokie rezultatai ir kaip tai susiję?

- Policijos pareigūnų teigimu, labai padaugėjo melagingų pranešimų. Pvz., įvykus konfliktui, žmona norėdavo atkeršyti vyrui ir pranešdavo, kad jis išnaudoja dukrą, o policija turi nuvykti, išsiaiškinti, užfiksuoti ir t. t. Nors tuo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų galėję tirti tikrus nusikaltimus. Taigi auga pranešimų skaičius ir statistika.

Šita problema buvo labai eskaluojama žiniasklaidoje ir sukėlė politikų reakciją, o politikai irgi dažniausiai turi savų interesų, todėl pasisakydami apie šitą problemą jie palaikydavo savo ideologiją.

– Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie skaito naujienas arba žiūri kriminalinius įvykius? Ką reikėtų žinoti?

– Patarimas vienintelis – žiniasklaida kuria virtualią nusikaltimų tikrovę ir nereikėtų to pamiršti. Jeigu pasižiūrėsime, kokie nusikaltimai patenka į žiniasklaidos akiratį ir kokie atsispindi statistikoje, pamatysime ryškių skirtumų. Be abejo, į žiniasklaidą dažniausiai patenka smurtiniai, rezonansiniai nusikaltimai, bet statistiškai jie sudaro labai mažą dalį. Tokiu būdu iškreipiamas žmonių suvokimas.

Nereikėtų pamiršti, kad žiniasklaidai nusikaltimai yra prekė, pritraukianti žmonių dėmesį. O jeigu pritraukiamas žmonių dėmesys, auga reitingai. Jeigu auga reitingai, gaunama daugiau reklamos užsakymų. Tai verslo principas. Taigi būtina informaciją vertinti kritiškai: stebėti, kas komentuoja problemą, kam suteikiama teisė kalbėti, žiūrėti ir kas kalba, ir kas nekalba, kam nesuteikiama teisė kalbėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"