TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Per Sausio įvykius nebuvo kada bijoti

2016 01 13 6:00
Alinos Ožič nuotrauka

Po 1991 metų sausio 13-osios naujienų agentūros ELTA archyvai atsidūrė metaliniame garaže viename Vilniaus mikrorajonų. Agentūros vadovai nežinojo, kur paslėpta į kartonines dėžes sudėta medžiaga. Tačiau tikėjo: archyvai yra gana saugūs, kad sovietų kariai ar kolaborantai jų neišgrobstytų.

„Sausio 13-ąją Lietuva jau žinojo, kas atsitiko naktį, gedėjo savo žuvusių vaikų ir nerimavo dėl šimtų sužeistųjų. Tvyrojo nežinomybė, kas bus su mūsų nepriklausomybe. Ar ilgai lauktų ir šviežių jos daigelių nesutraiškys sovietų tankai?“ – LŽ pasakojo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Vidmantas Samys.

Tačiau noras išsaugoti laisvę buvo stipresnis už nerimą. Žmonės telkėsi ir budėjo prie svarbių pastatų, vieni per kitus perdavinėjo žinias apie galimus pavojus.

Sausio 13-osios vakarą V. Samys su bičiuliu, taip pat tremtiniu ruošėsi važiuoti budėti prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (AT). „Tuo metu gyvenome Pašilaičiuose. Trejų sūnelis jau miegojo. Buvo po devynių valandų vakaro. Pasigirdo skambutis į duris. Nustebome, nes nieko nelaukėme. Už durų stovėjo du jauni nepažįstami vyrai. Pasiprašė įleidžiami. Pasakė, kad norėtų su manimi pasikalbėti be liudininkų“, – prisiminė jis.

Viena sąlyga

Vienas vyrų prisistatė esąs Lietuvos naujienų agentūros ELTA fotokronikos vyriausiasis redaktorius Kęstutis Jankauskas ir padavė vizitinę kortelę. Ją V. Samys išsaugojo iki šiol. Atėjusieji paklausė, gal Vidmantas galėtų kur nors paslėpti agentūros archyvą – Sąjūdžio ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpių medžiagą. Šis nustebo, kad su tokiu prašymu kreipiamasi būtent į jį. Tačiau nebuvo kada nei svarstyti, nei bijoti. Reikėjo veikti. Niekas nežinojo, kas Lietuvoje dar gali atsitikti. Todėl, nors vyrus matė pirmą kartą, sutiko padėti. „Iškėliau vieną sąlygą – kad jie nežinos, kur tas archyvas bus slepiamas“, – teigė V. Samys.

Tuo metu visa medžiaga buvo sudėta netoliese esančio daugiabučio rūsio viename sandėliuke. V. Samys kartu su vyrais sėdo į savo automobilį ir nuvažiavo ten. Pradėjo krauti archyvą į mašiną. Paaiškėjo, kad medžiagos labai daug. Bagažinė, užpakalinė sėdynė ir vieta šalia vairuotojo iki stogo buvo užkrauta kartoninėmis dėžėmis.

Tada K. Jankauskas padavė V. Samiui rankinę. Paprašė ją pasidėti arti savęs, prie vairuotojo durelių. Ir patarė: jei stabdytų sovietų kariai, prieš sustojant praverti dureles ir tą rankinę būtinai išmesti. Atsikratyti siūlyta todėl, kad ten buvo naujausia medžiaga, fotografijos apie Sausio įvykius prie Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) pastato, Vilniaus televizijos bokšto, ligoninėse ir t. t.

„Pamatę tokius įkalčius sovietų kariai gali iškart sušaudyti“, – V. Samį perspėjo K. Jankauskas.

Garažo paslaptis

Iš pradžių Vidmantas norėjo agentūros ELTA archyvą paslėpti savo baigiamame statyti sodo namelyje Balsiuose. „Maniau, sudėsiu rūsyje ir užkrausiu lentomis“, – svarstė jis. Tačiau buvo girdėjęs, kad sovietų kariai blokuoja visus kelius į Vilnių. Todėl važiuoti už miesto buvo pavojinga. V. Samys nusprendė prašyti pagalbos likimo brolio, taip pat tremtinio Edvardo Pacausko, kad šis savo automobiliu riedėtų priekyje, o jis sektų iš paskos gerokai atsilikęs. Jei sovietų kareiviai stabdytų, Vidmantas turėtų galimybę manevruoti – apsisukti ir sprukti su visu archyvu.

E. Pacauskas, išgirdęs tokį planą, pasiūlė kitokį variantą: Karoliniškėse yra didžiulis metalinių garažų masyvas, kuriame jis turi niekuo neišsiskiriantį garažą. Ten būtų galima viską paslėpti. Ir nereikėtų rizikuoti – važiuoti už Vilniaus ribos, kur galbūt budi sovietų kariai.

„Taip ir padarėme, – toliau pasakojo V. Samys. – Nuvažiavome prie to garažo. Į jame buvusią apžiūros duobę sudėjome dėžes, o ant viršaus sukrovėme maišus bulvių. Išėjome, užrakinome garažą ir apsidžiaugėme: pradėjo snigti, vadinasi, užpustys visus mūsų pėdsakus, mašinos vėžes ir neliks jokių ženklų, kad čia kas nors buvo atvažiavęs.“

Ne visi norėjo rizikuoti

Bičiulio garaže paslėpęs dėžes ir grįžęs namo V. Samys ėmė sukti galvą: kodėl buvo paprašytas saugoti Eltos archyvą, iš kur agentūros atstovai sužinojo, kad jis – buvęs tremtinys, ir kur gyvena? Kiek vėliau viskas paaiškėjo.

Sausio 13-osios paryčiais K. Jankauskas paprašė kolegės laborantės Aušros Anuškevičiūtės spausdinti tos nakties tragiškų įvykių nuotraukas. Kadangi buvo kilusi grėsmė, kad sovietų kariai gali užimti ir agentūrą ELTA, darbuotojai nusprendė: archyvus reikia išvežti. A. Anuškevičiūtė pasakė paslėpsianti juos pas kuriuos nors iš savo pažįstamųjų. Tačiau paaiškėjo, jog tai padaryti ne taip paprasta. Vienas, antras, trečias žmogus atsisakė padėti – išsigando. Tada ji nuvežė ir paslėpė archyvus brolio Kastyčio Anuškevičiaus namo rūsio sandėliuke Pašilaičiuose. Bet tame daugiabutyje gyveno keli sovietų kariškiai ir nemažai „jedinstvininkų“, todėl vieta buvo nepatikima bei nesaugi.

Kai pradėjo svarstyti, kur geriau paslėpti archyvus, Kastyčio žmona Rima pasiūlė kreiptis į buvusios bendramokslės Vilijos vyrą – tremtį išgyvenusį aktyvų sąjūdininką, galbūt šis sutiks padėti. „Neturėdami kito pasirinkimo, jie ir atėjo pas mane“, – kalbėjo V. Samys.

Metaliniame Karoliniškių garaže agentūros ELTA archyvas buvo slepiamas apie pusantros savaitės, kol K. Jankauskas tas dėžes pasiėmė.

Pasklido lapeliai

„Tuo metu buvau Vilniaus miesto Sąjūdžio tarybos bei Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos tarybos narys. Po tų tragiškų įvykių susirinkome į mūsų būstinę Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno. Ten sužinojome, kad Lietuvos AT prašo išplatinti Boriso Jelcino ir Vytauto Landsbergio kreipimąsi, skirtą sovietų kariams, – toliau kalbėjo V. Samys. – Gavome išspausdintus lapelius, kurių vienoje pusėje buvo B. Jelcino, kitoje – V. Landsbergio kreipimasis nežudyti, nepralieti nekaltų civilių žmonių kraujo.“

Aktyvistai pasiskirstė objektus. Vieniems buvo patikėta važiuoti į Šiaurės miestelį, kuriame bazavosi sovietų kariai, ir permesti lapelius per tvorą. V. Samys su kitu Politinių kalinių ir tremtinių tarybos nariu Aloyzu Sudavičiumi gavo užduotį paskleisti lapelius prie sovietų karių ir kolaborantų užimto LRT pastato.

„Sėdome į mano žigulius, privažiavome prie gėlių turgelio S. Konarskio gatvėje, sustojome ir pradėjome svarstyti, kaip reikėtų daryti. Nusprendėme važiuodami pro šalį išmesti lapelius iš vairuotojo pusės. Ten, prie LRT pastato, budėjo iki dantų ginkluoti sovietų kariai, o kitapus gatvės degė laužai, stovėjo vagonėliai ir mūsų žmonės su plakatais“, – dalijosi prisiminimais pašnekovas.

Vyrai taip ir padarė – pro automobilio langą iš vairuotojo pusės išmetė pluoštą lapelių, kurie nuo vėjo išsidraikė ir pasklido, o patys mašina netrukus dingo iš akiračio. Prie transliuotojo pastato budėję sovietų kariai net nespėjo pastebėti ir suprasti, kas tai padarė. „Taigi užduotis buvo įvykdyta“, – tvirtino V. Samys.

Stebėjimo postas

Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos taryba, palaikiusi ryšius su AT, dar gavo prašymą prie įvažiavimo į Vilnių organizuoti stebėjimo postus.

„Mano darbovietė buvo Liepkalnio gatvėje – strateginės krypties vietoje. Viename namo, esančio Lydos ir Minsko plentų sankryžoje, butų ir organizavau stebėjimo punktą. Ten gyvenę brandaus amžiaus žmonės sutiko padėti. Jie turėjo mūsų telefonų numerius, kad, pamatę įvažiuojančias sovietų karinės technikos kolonas, iš karto praneštų“, – sakė vyras.

V. Samys neslėpė, jog tuo metu buvo sunku patikėti, kad Lietuva gali atsilaikyti prieš baisią karinę sovietinės valstybės mašiną. „Tačiau turėjome viltį ir troškimą išsaugoti ilgai lauktą nepriklausomybę. Žmonių ryžtas buvo labai didelis“, – pabrėžė jis.

Ir prisiminė iškalbingą to meto epizodą. „E. Pacauskas su sutuoktine Liucija lemtingą sausio naktį budėjo prie Lietuvos AT. Prasidėjus trečiai valandai, kai visi žinojo, kas nutiko prie Vilniaus televizijos bokšto ir LRT, niekas nesiskirstė. Priešingai – žmonių daugėjo. Kaip man pasakojo E. Pacauskas, jis, šeimos galva, priimdavo sprendimus, ir niekas nesiginčydavo. O tą naktį savo žmoną pamatė visai kitokią. Edvardas pasiūlė nuvažiuoti namo, kuriuose liko 12 metų duktė ir penkerių sūnus, paskui grįžti atgal. Tačiau žmona pasakė: „Niekur iš čia neisiu.“ Didžiausio pavojaus akivaizdoje moteris, dviejų vaikų motina, buvo pasiruošusi ten stovėti, gulti po tankais“, – kalbėjo V. Samys.

Vyras įsitikinęs: tada nugalėjome dėl savo ryžto, pasirengimo aukotis, kovoti dėl laisvės ir Lietuvos nepriklausomybės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"