TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Per Vėlines prisimename išėjusius artimuosius

2011 10 30 12:00

Vėlinių tradicijos Lietuvoje skaičiuoja daugybę amžių. Vieni papročiai jau grimzta istorijon, o kitus lietuviai prisimena ir šiandien.

Vėlinių metas – virsmo taškas ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje. Kosminiu šalčiu dvelkteli naktimis prasiverianti dangaus bedugnė. Joje išryškėja balzgana juosta, besidriekianti per visą skliautą – tai Paukščių Takas. Mūsų senoliai jį vaizdavosi kaip vėlių kelią į dausas ar pasaulio medį. Medžio šaknys – požemio dievybių valdose, o jo šakose spindi dangaus šviesuliai. Ir patys senieji antkapiai paminklai – krikštai – primena medžio siluetą.

Visų Šventųjų dieną į bažnytinį kalendorių įvedė popiežius Bonifacas IV septintojo amžiaus pradžioje. Manyta taip: štai baigiasi bažnytiniai metai, gal kas liko užmirštas, nepaminėtas maldoje? Vėlinės krikščioniška švente tapo 998 metais, kai pirmą kartą buvo paaukotos Šv.Mišios už visus mirusiuosius benediktinų vienuolyne Cluny, Prancūzijoje. Vienuoliai benediktinai ir į Lietuvą atnešė šią tradiciją. Tačiau čia būta vietinės rudeninių sambarių šventės, kurios esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už derlių. Apie ją žinių paliko pirmieji Lietuvos istorikai – XVI a. rašytojai Motiejus Strijkovskis ir Aleksandras Gvaninis, lenkų metraštininkas Janas Dlugošas. Tokia šventė labai būdinga žemdirbių tautoms ir yra kilusi iš agrarinės magijos tikėjimų. Juk kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, padeda išauginti derlių, taigi rugio grūdas sujungia darbu kartas. Rudenį drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės; jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos. Iš tokių mitinių nuostatų bus kilę ir nemažai tradicinių mūsų kaimo papročių. Pavyzdžiui, girinių dzūkų kaimuose dar atmenama labai panaši protėvių pagerbimo, bendrų vaišių su jų vėlėmis šventė, vadinta Dziedais. Tarmiškai tai reiškia senolius, prabočius. Dziedai būdavo ruošiami kaip sekmadienio pusryčiai prieš važiuojant į bažnyčią. Bet valgiai čia ypatingi: riebios kopūstų ar batvinių sriubos, aviena, šaltanosiai ir „saldzienė“ iš grikinių miltų. Lyg per šermenis... Prieš sėdant už stalo kuris iš šeimynykščių praverdavo duris, į tą pusę būdavo atsukamas ir ant stalo stovintis kryželis su Nukryžiuotuoju. Taip pakviečiamos vidun vėlelės; ir net vietos joms palikta atsisėsti ant suolo. Stengtasi valgių turėti devynis; juos valgydavo be peilio ir numesdami kiekvieno po tris kąsnelius pastalėn. Šeimininkas uždegdavo graudulinę žvakelę, paimdavo ją per skarinį ir perduodavo iš rankų į rankas pasauliui aplink stalą. Kartu visi kalbėdavo Visų šventų litaniją. Apėjus žvakelei ratą, įstatydavo ją į indą su rugių grūdais. Graži ir prasminga apeiga! Ja visi šeimos nariai, iki paties mažiausio, tarsi pasižadėdavo tęsti giminės kartų darbą – auginti rugį duonelei. Kartu ir laikytis tautos tradicijų, senolių papročių.

Nuo XIX a. antrosios pusės ėmė plisti paprotys  ant kapo per Vėlines  uždegti atminimo žvakeles. 1880 metais Akmens kaime (Varėnos rajone) kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę. Tada prismaigstė jį vaškinių žvakelių, uždegė jas, palaimino. Ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų kauburėlių, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje. Labai greit ši graži apeiga paplito visoje Lietuvoje. Ugnele sušildyti šaltoje žemelėje besiilsinčių prabočių kaulelius – ši tradicija yra labai sena. Archeologai, tyrinėdami baltų genčių laidojimo papročius, visų laikų kapuose randa ugnies pėdsakų. Du ilgus laiko tarpsnius, tūkstantį metų iki Kristaus gimimo ir nuo V a. iki krikšto Lietuvoje gyvavo mirusiųjų deginimo paprotys. Gal buvo tikima, kad išeinant į anapus ugnis turi apvalyti sielą nuo visokios bjaurasties, prikibusios žmogui gyvam esant?

Seniau per Vėlines, tęsiant prosenovines tradicijas, kapinėse būdavo užkuriami laužai. Juose sudegindavo senus išvirtusius antkapinius kryžius. O kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų tarpo gimines ir kaimynus. Kalbėdavo apie jų būdą, gyvenimą, nuveiktus darbus, net ir juokingus nutikimus. Viso to klausydavosi vaikai... Dar ir šiandien tokia tradicija gyva kai kuriuose nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose – Margionyse, Mardasave. Kaip ir raudojimo balsu prie kapo paprotys. Tai palikusiam šį pasaulį artimajam švelniausių jausmų išraiška, pasiekianti poetines aukštumas. Dr. Jonas Basanavičius 1909 metais užrašė tokias raudos eilutes, išgirstas Veiverių kapinėse:

O kad žinočia, katruo keleliu motinėlė parkeliaus, oi, aš nuklostyčia vidurį kelelio meiliais žodeliais, oi, aš išbarstyčia visus kraštelius gailiom ašarėlėm kai baltais perleliais, oi, aš paimčia savo motinėlę už baltų rankelių…

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"