Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Petras Auštrevičius prieš Vygaudą Ušacką: kuris požiūris į Rusiją teisingesnis?

 
2017 07 11 14:15
Europarlamentaras Petras Auštrevičius ir diplomatas Vygaudas Ušackas.
Europarlamentaras Petras Auštrevičius ir diplomatas Vygaudas Ušackas. LŽ fotomontažas

Diplomatas Vygaudas Ušackas pareiškė esą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas norėjo, kad šalis taptų ES nare, pasijuto apgautas, nusprendė, jog Vakarai siekia pakirsti Rusiją, o po Maidano Ukrainoje ėmėsi gynybinių veiksmų. Tai sulaukė europarlamentaro Petro Auštrevičiaus pasipiktinimo. Jis teigė, kad istorija buvo kitokia – karai su Gruzija ir Ukraina buvo pradėti pokyčius kaimynystėje vertinant kaip grėsmę savo autoritariniam režimu. Šių nuomonių arbitru prašėme pabūti politologą Lauryną Jonavičių.

Europarlamentaras P. Auštrevičius po diplomato karjerą baigiančio Europos Sąjungos (ES) ambasadoriaus Rusijoje Vygaudo Ušacko interviu, kuriame šis, be kita ko, išsakė požiūrį į prezidentą Vladimirą Putiną, reagavo pateikdamas siūlymą. „Manau, kad Vygaudui pats laikas grįžti iš Maskvos ir apsilankyti Kijeve“, – pareiškė Lietuvos atstovas Europos parlamente.

Pasak V. Ušacko, Vakarai turėjo doktriną – norėjo transformuoti Rusiją paremiant ekonomiškai ir politiškai integruojant į Europos Tarybą, ESBO, NATO-Rusijos tarybą, ES-Rusijos strateginę partnerystę, kaip kad po Antrojo pasaulio karo transformavosi Vokietija ar Japonija. Tačiau, kaip interviu BNS teigė ES ambasadorius Rusijoje, V. Putinas mano, kad buvo apgaudinėjamas. Jis norėjo, kad Rusija taptų ES nare.

Europarlamentaras Petras Auštrevičius. LŽ archyvo nuotrauka
Europarlamentaras Petras Auštrevičius. LŽ archyvo nuotrauka

„Kai buvo pasakyta, kad tai vargu įmanoma, jis įtikėjo ir per masinės informacijos priemonės žmonės buvo įtikinti, kad Vakarai siekia pakirsti Rusijos valstybę, aplink organizuodami vadinamąsias spalvotąsias revoliucijas. Žiūrint iš Maskvos pusės, įvykiai Maidane buvo paskutinis lašas, kada Rusijos vadovybė pasakė „gana yra gana“.

Mano nuomone, Rusija ėmėsi gynybinių savo politinio režimo apsaugos veiksmų, siekiant sustabdyti šliaužiančią revoliuciją, kuri, pasak daugelio Rusijos ekspertų, galėtų užkrėsti Rusijos visuomenę, – sakė V. Ušackas. – Pamatėme, kad prezidentas Putinas ėmėsi ryžtingų, kartu ir neteisėtų veiksmų, jo teigimu, ginant nacionalinius interesus. Reikia pripažinti, kad jiems iš esmės pritaria Rusijos visuomenė.“

P. Auštrevičiaus teigimu, V. Ušackas noromis ar nenoromis sudėliojo tokią politinę logiką: V. Putinas norėjo Rusijos narystės ES, tačiau negavęs garantijų ir nematydamas Vakarų noro, taip nusivylė ir susikrimto, kad galiausiai pradėjo karus su kaimyninėmis valstybėmis ir okupavo dalį jų teritorijų.

„Vis dėlto istorija yra kiek kitokia, – socialiniame tinkle teigė europarlamentaras. – Rusija praktiškai nieko nedarė turėdama keturių sričių bendradarbiavimo susitarimą su ES, tik pastoviai kėlė vis naujus reikalavimus ir bendro pobūdžio diskusijas. Visa tai vyko 2007–2012 metais. Putinas turėjo savą planą Rusijai, netgi parengtus ateities scenarijus kaimynams ir būtų netgi juokinga kalbėti apie Putino siekį europietizuoti ir reformuoti Rusiją.“

P. Auštrevičiaus nuomone, karai su Gruzija ir Ukraina buvo pradėti ne dėl V. Putino nusivylimo, Europos pagrįstai nepalankiu atsakymu, bet dėl nenoro matyti pokyčių kaimynystėje ir vertinant juos kaip grėsmę savo autoritariniam režimui. Todėl europarlamentaras ir pasiūlė V. Ušackui, grižus iš Maskvos, apsilankyti Kijeve.

„Teisūs abu“

Politologas Laurynas Jonavičius LŽ komentavo: „Nesutikčiau, kad Rusija kada nors norėjo tapti ES nare. Ši šalis norėjo, nekeisdama politinio režimo, gauti maksimalią naudą ir bendradarbiavimo su Europa: investicijos, technologijos, inovacijos... Rusija, kaip patys rusai sako, nori bendradarbiauti „abipusiai naudingu pagrindu“, vadinasi – pasiimti tai, ko jiems reikia, ir tiek. Ir tapti pasaulio galios centru, į kurio nuomonę būtų atsižvelgiama, su kuriuo skaitomasi.“

Politologas Laurynas Jonavičius. Romo Jurgaičio nuotrauka
Politologas Laurynas Jonavičius. Romo Jurgaičio nuotrauka

Politologo teigimu, V. Ušackas teisus, kad V. Putinas pirmiausia rūpinasi režimo išsaugojimu. Iš to kyla noras bendradarbiauti selektyviai – gaunant ekonominės naudos, bet nedarant politinių pokyčių.

Tad, pasak L. Jonavičiaus, diplomato pasakyta „situacijos diagnozė yra gera“. Mat akivaizdu, kad žvelgiant iš Rusijos pusės, „spalvotosios revoliucijos“ yra blogis bei grėsmė, todėl to stengiamasi išvengti, užkirsti kelią. Kurį laiką tai bandė daryti savo patrauklumu, inicijuodami tarptautines organizacijas.

„Tačiau kadangi ekonominis pajėgumas ir patrauklumas nedidelis, griebėsi arsenale likusių priemonių – korupcijos, šantažo, grubios karinės jėgos“, – aiškino politologas. Todėl, jo nuomone, teisūs yra abu – ir V. Ušackas, ir P. Auštrevičius, o jų nuomonės kreipia dėmesį į skirtingus aspektus.

Vygaudas Ušackas. Romo Jurgaičo nuotrauka
Vygaudas Ušackas. Romo Jurgaičo nuotrauka

Yra rizikos

Kai kurie Lietuvos politikai kritikavo V. Ušacką, kad jis kartais užima pernelyg Rusijai palankią poziciją, tarkime, kai žaidė krepšinį po atakos Mariupolyje ar atsargiai įvertino ginklų tiekimą Ukrainai. V. Ušackas per interviu BNS atsakė, kad Maskvoje jis užsiima konfliktų prevencija, saitų išlaikymų ir turiu suprasti priešininko motyvus.

„Krepšinio, teniso, golfo diplomatiją vartoju tiek su sąjungininkais, žaisdamas krepšinį JAV Kongrese, tiek su Rusijos politikais ir oligarchais, kad suprasčiau jų motyvus ir komunikuočiau ES poziciją. Ir manau, kad tą darau sėkmingai“, – įsitikinęs ES ambasadorius Rusijoje.

L. Jonavičiaus nuomone, tikrai tai yra vienas iš būdų užmegzti bei palaikyti kontaktus, ir daug kas tai daro. „Problema – kai tai daroma su Rusija, – sakė jis. – Tačiau V. Ušacko kaip ES ambasadoriaus Rusijoje darbas yra palaikyti kontaktus. Savaime tai nėra blogas dalykas. Žinai, apie ką žmonės kalba, ką galvoja ir panašiai. Tačiau jei vėliau dėl kontaktų pradedi teisinti jų poziciją, ieškoti argumentų, kad jie elgiasi gerai, tampi susietas. O rusai labai mėgsta susaistyti, „pakabinti“ būtent per privačius kontaktus. Todėl yra rizikos. Yra pavojaus, kad įsmigsi per giliai.“

„Atsakas – arogancija“

V. Ušacko teigimu, ko gero, Lietuva yra vienintelė valstybė, kuri vyriausybiniu lygmeniu su Rusija ilgą laiką neturėjo kontaktų.

„Manau, kad Lietuvoje irgi turi atsirasti politikų, kurie bendrautų su kaimynais. Jeigu prezidentė negali ar nenori bendrauti, yra užsienio reikalų ministras, susisiekimo ministras. Galima pradėti ir nuo viceministrų lygmens“, – siūlė diplomatas.

L. Jonavičiaus pažymėjo, dvišaliai santykiai yra dvipusiai – kad ir kiek trokštum draugauti, jei kita pusė nenorės, to nebus. „Jei draugystę kita pusė supranta, kad ateini, nusilenki, priimi visas sąlygas, kurias tau diktuoja, tokio bendravimo mums nereikia, – pabrėžė politologas. – Bendravimas turi būti lygiavertis ir pagarbus.“

L. Jonavičius priminė, kad ryšiai su Rusija buvo bandomi megzti ir bendravimas siektas kurti senokai. Pasak jo, tai darė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir ministrai.

„Tačiau atsakas, kiek žinau, buvo arogancija ir žiūrėjimas iš viršaus, – sakė politologas. – Galima teigti, kad lietuviai nenori, bet akivaizdu, jog problema – abipusė. Ana pusė nėra geresnė ir laukianti rankas išskėtusi, kad su ja bendradarbiautų. Tai derėtų daryti atvirai ir sąžiningai, bet iš anos pusės to nėra.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"