Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
LIETUVA

Pietryčių Lietuvos kelias į Lietuvą

 
2017 02 17 9:20
"Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

Lietuvos kultūros politikos instituto (LKPI) atliktas Pietryčių Lietuvos aukštesnių klasių moksleivių tyrimas atskleidė, kad 66 proc. šio krašto jaunuomenės savo Tėvyne laiko Lietuvą, 31 proc. taip vadina Vilniaus kraštą, o dar 12 proc. mini kitą šalį. „Šiuo metu Pietryčių Lietuvoje vyksta didžiuliai pokyčiai, ir mūsų valstybė turi didelę galimybę tą kraštą pagaliau paversti tikru Lietuvos regionu“, – sakė LKPI vadovas Antanas Staponkus.

„Pristatant atliktą darbą net atsakingi valstybės pareigūnai domėjosi, kaip mus įsileido į to regiono mokyklas. Ne paslaptis, kad Vilniaus krašto institucijose galima išgirsti atvirai išsakomą poziciją: nesirūpinkite mūsų mokyklomis – užsiimkite savosiomis. Bet mes nekėlėme priešpriešos tarp tautinės kalbos, kultūros, papročių ir Lietuvos nacionalinės kultūros. Mums labiausiai rūpėjo įvertinti, kiek tas kraštas yra izoliuotas, atsiskyręs nuo kitų regionų, kiek jo moksleiviai pažįsta Lietuvą ir su kuo sieja savo tolesnį likimą“, – „Lietuvos žinioms“ aiškino A. Staponkus.

Plačios aprėpties tyrimas „Pietryčių Lietuvos moksleivių kultūros poreikių analizė ir įvertinimas“, vadovaujant Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui profesoriui Arvydui Virgilijui Matulioniui, praėjusių metų balandžio-lapkričio mėnesiais buvo atliekamas 21 Vilniaus, Šalčininkų ir Švenčionių rajonų mokykloje. Per jį anonimiškai į klausimus atsakė 1141 aukštesnių klasių moksleivis iš 19 regiono gimnazijų, kuriose mokoma lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis.

Antanas Staponkus/Alinos Ožič nuotrauka

Kas yra Tėvynė

Pasak tyrimo autorių, projekte dalyvavusiems moksleiviams sunkiausia užduotis buvo atsakyti į klausimą: „Ką laikote savo Tėvyne?“ Tyrime dalyvavę moksleiviai galėjo nurodyti kelis iš keturių galimų atsakymų: miestą, miestelį ar kaimą, kuriame gimė, Vilniaus kraštą, Lietuvą ir kitą šalį.

Lietuviais save laikantys mokiniai Tėvyne dažniausiai įvardijo Lietuvą – tokį atsakymo variantą pasirinko 75 proc. apklaustųjų. Dar 52 proc. lietuvių moksleivių Tėvyne linkę vadinti gimtąją vietovę, 27 proc. – Vilniaus kraštą. 22 proc. save lietuviais vadinančių moksleivių kaip Tėvynę pirmiausia įvardijo kitą šalį.

Lenkų tautybės moksleiviams Tėvynė visų pirma siejasi su gimtine (73 proc.). Lietuvą kaip pirmąjį atsakymo variantą rinkosi 59 proc., Vilniaus kraštą – 36 proc. apklaustųjų. Tik 14 proc. lenkų tautybės moksleivių savo Tėvyne laiko kitą valstybę.

Gimtąsias vietas savo Tėvyne vadino ir dauguma (71 proc.) Rytų Lietuvoje apklaustų rusų tautybės aukštesnių klasių moksleivių. Lietuvą kaip Tėvynę įvardijo 61 proc. jų, Vilniaus kraštą – 19 procentų. Kitą šalį savo Tėvyne laiko 24 proc. rusų kilmės mokinių.

Iš mišrių šeimų kilę moksleiviai, kaip ir lietuvių tautybės, taip pat pirmiausia įrašė, kad Lietuva yra jų Tėvynė (68 proc.). 57 proc. apklaustųjų Tėvynė – tai gimtinė, dar 25 proc. Tėvyne vadino Vilniaus kraštą. 13 proc. šios grupės respondentų mano, kad jų Tėvynė – kita valstybė.

"Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

Tyrėjai susumavo įvairių tautybių moksleivių apklausų rezultatus ir paskelbė: Lietuvą savo Tėvyne laiko 66 proc. Pietryčių Lietuvos jaunuomenės, kitą šalį – 12 procentų.

Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovo dr. Alvydo Butkaus teigimu, lyginant apklausos rezultatus su neigiamos informacijos apie Lietuvą srautu, kurį gauna Pietryčių Lietuvos gyventojai, taip pat moksleiviai, galima įžvelgti teigiamą savo valstybės vertinimo tendenciją. „Tai, kad vos 12 proc. šio regiono jaunimo kaip savo Tėvynę įvardijo kitą šalį, mane net džiugina. Vis dėlto Lietuva turėtų dėti daugiau pastangų integruodama to krašto moksleivius, deja, to nedaroma. Apie pilietinį ugdymą Pietryčių Lietuvoje kalbama labai daug, bet iš tiesų švietimas ten atiduotas į savivaldybių, seniūnijų rankas, o mes puikiai žinome, kokią galią tuose rajonuose turi Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir kokių nuostatų laikosi jos vadai. Šiuo metu skiname valstybės neveiklumo šiame regione rezultatus, kurie atsispindi ir moksleivių apklausoje“, – kalbėjo jis „Lietuvos žinioms“.

Trikdantis pasirinkimas

Tyrimą organizavusio LKPI vadovo žodžiais, nereikėtų stebėtis, jog daugiau kaip penktadalis save lietuviais laikančių moksleivių Tėvyne įvardijo kitą šalį. „Tame krašte vaikai neretai sako esantys lietuviai, nes lanko lietuvišką mokyklą, nors nei mama, nei tėvas pagal kilmę nėra lietuviai. Vaikų, kurie namie kalba dviem, trimis kalbomis, labai daug. Jie galbūt laiko save lietuviais, bet kai reikia aiškiai įvardyti Tėvynę, – sutrinka“, – pasakojo A. Staponkus.

Būtent dėl šios priežasties, jo manymu, nemaža dalis apklausiamų moksleivių savo Tėvyne vadino gimtąją vietovę arba Vilniaus kraštą. „Vaikas lyg norėtų žymėti gimtinę, bet mato ir pasirinkimą – „Vilniaus kraštas“. Vilnijos sąvoka (galbūt mokytojų dėka) jiems irgi labai svarbi. Išvydęs žodį „Lietuva“, moksleivis vėl susimąsto: jis Lietuvoje gimęs, augęs, galbūt tai – Tėvynė? O paskui pagalvoja, kad pagal kilmę yra rusas, lenkas, baltarusis, tad gal jo Tėvynė – kita šalis? Ne vienas moksleivis, susidūręs su tokiu pasirinkimu, atvirai prisipažįsta: „Aš neturiu tautybės, nežinau, kas esu.“ Tai pripažinęs jis tampa liūdnas, pajunta, kad yra praradęs kai ką svarbaus. Tiems vaikams būtina padėti. Jiems reikia atverti Lietuvą“, – pabrėžė LKPI vadovas.

Seimo narys, politologas Laurynas Kasčiūnas/Romo Jurgaičio nuotrauka

Seimo narys, politologas Laurynas Kasčiūnas, besigilinantis į Pietryčių Lietuvos problematiką, mano, kad LKPI atliktas tyrimas atskleidžia pozityvias šio regiono tendencijas. „Jei pažvelgtume į vyresnio amžiaus Pietryčių Lietuvos gyventojų tapatybės tyrimus, pamatytume, jog dažnas jų kaip vieną tapatybės ramsčių (šalia stipresnės sovietinės nostalgijos, didesnės katalikybės įtakos) įvardydavo vietinę tapatybę. Tai reiškia, kad paklausti, ką laiko savo Tėvyne, jie nurodydavo ne Lietuvą, bet Vilniaus kraštą. Ši moksleivių apklausa atskleidžia – nors tapatinimasis su Vilniaus kraštu tebėra stiprus, vis dėlto dominuoja Lietuvos pasirinkimas. Žinoma, sunku pasakyti, ką jie turi omenyje tardami „Lietuva“, bet valstybės pareiga ir būtų šį pasirinkimą užpildyti tam tikru turiniu“, – svarstė politologas.

Nežino istorinių asmenybių

Kol kas Rytų Lietuvos moksleivių žinių bagažas, susietas su jų valstybingumo ir tautiškumo supratimu, nėra pavyzdinis. Tyrimo organizatoriai klausė vaikų apie svarbiausius Lietuvos istorinius įvykius, apie plačiai žinomus ankstesnių laikų ir šių dienų lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių kultūros veikėjus, palikusius ryškų pėdsaką mūsų valstybės kultūros istorijoje.

Lietuvos istorijos skiltyje apklaustieji dažniausiai minėjo Gediminą, Mindaugą, Vytautą, keli moksleiviai rinkosi Algirdą Brazauską, Dalią Grybauskaitę, Vytautą Landsbergį, Justiną Marcinkevičių. Kaip Lenkijos istorijos veikėjai paprastai buvo nurodomi Adomas Mickevičius ir Jogaila, keliolika vaikų įrašė Jozefą Pilsudskį. Rusijos istorijoje moksleiviai išskyrė Vladimirą Putiną, taip pat carą Petrą I, imperatorienę Jekateriną II. Baltarusijos istorijoje svarbų vaidmenį atlikusių veikėjų apklausos dalyviams sunkiau sekėsi prisiminti – dažniausiai jie minėjo dabartinio šalies vadovo Aliaksandro Lukašenkos pavardę.

Nelengvai moksleiviams sekėsi „atspėti“ ir tai, kas buvo 16 anketoje išvardytų lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių įvairių sričių ypač garsių asmenybių. Tik 2/3 jaunuomenės žinojo, kas yra Mindaugas. Teisingai Vytautą Didįjį įvardijo vos 19 proc. moksleivių, Joną Basanavičių – 26 procentai. Kas yra Vincas Kudirka, atsakė 51 proc. apklaustųjų.

Seimo nario L. Kasčiūno manymu, ta tyrimo dalis atspindi valstybės darbo Pietryčių regione spragas. „Akivaizdu, kad asmenybių, kurios vienytų šią bendruomenę su Lietuvos valstybe, moksleiviai neranda. Mūsų uždavinys – sustiprinti jungtį su Lietuva, ypač jaunų žmonių, kad jų suvokimas apie Lietuvą būtų kuo artimesnis bendram matymui, tuo pat metu neprarandant bendruomenei savo tapatybės. Jau seniai kartoju: kad kur kas didesnį svorį tautinių bendrijų švietimo srityje turėtų įgyti Mykolas Romeris, sakęs: „Esu lenkas, bet Lietuvos lenkas, Lietuvos patriotas“, – įsitikinęs parlamentaras.

Sugriauti barjerus

Pasak A. Staponkaus, atliekant tyrimą tapo akivaizdu, kad Pietryčių Lietuva šiuo metu išgyvena pereinamąją stadiją. Krašto ateitis miglota, o moksleivių orientacija – požiūris į tėvynę, į valstybę – labai sujaukta. „Vaikai sutrikę, nes neturi vertybinės sistemos, kuria būtų grįsta jų pilietinė orientacija. Vis dėlto galima teigti, jog mūsų apklausti moksleiviai jau yra Lietuvos dalis. Jie visi gražiai kalba lietuviškai, niekas nėra nusiteikęs prieš Lietuvą. Pajutome artimą bendravimą. Moksleiviams buvo įdomu klausytis to, ko jie nežino, ir, regis, nepatogu dėl žinių spragų“, – kalbėjo projektą inicijavusio LKPI vadovas.

Šiuo metu Vilniaus, Šalčininkų ir Švenčionių rajonuose veikia 16 lenkų, 12 lietuvių, 1 rusų ir 8 mišrios gimnazijos, kuriose dėstoma keliomis kalbomis. Tačiau, anot A. Staponkaus, per tyrimą paaiškėjo, kad šiame krašte neįmanoma skirstyti mokyklų tautiniu pagrindu. „Tai yra mokymo įstaigos kuria nors dėstomąja kalba. Visose mokyklose mokosi įvairių tautybių vaikų, o jų pasiskirstymas – sunkiai paaiškinamas“, – tvirtino jis.

Štai Švenčionių rajono Švenčionėlių Mindaugo gimnaziją lietuvių mokomąja kalba lanko 94 proc. lietuvių, o to paties rajono centre esančią Zigmo Žemaičio gimnaziją – tik 58 proc. lietuvių. Vilniaus rajono Nemenčinės lietuviškoje Gedimino gimnazijoje mokosi 62 proc. lietuvių, o netoliese, Marijampolyje, esančioje Meilės Lukšienės gimnazijoje jų yra mažiau nei pusė. Čia 44 proc. moksleivių sudaro lenkai, 15 proc. – rusai.

Šalčininkų rajono Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje, kurioje dėstoma lietuvių kalba, mokosi 52 proc. lenkais save laikančių vaikų, nors šalia veikia lenkiškoji Eišiškių gimnazija. To paties rajono rusišką „Santarvės“ gimnaziją lanko tik 26 proc. rusų tautybės vaikų. Lenkų moksleivių joje mokosi 39 proc., lietuviais save vadinančių vaikų – 32 proc., nors irgi netoliese yra viena didžiausių šiame krašte lietuviška Lietuvos tūkstantmečio ir lenkiška Jano Sniadeckio gimnazijos.

„Norėtųsi griežčiau užsispirti, kad Lietuvos valdžia nepaliktų šio krašto likimo valiai, ką daro iki šiol. Švietimo ir mokslo ministerija tarsi nusišalinusi nuo problemų, nes mokyklas tvarko savivaldybės, ekonominių-socialinių projektų nėra. Tokiame kontekste gaila vaikų. Norėtųsi, kad valstybė suteiktų jaunuomenei daugiau pagalbos, atvertų platesnes galimybes, sugriautų iki šiol ją supančius barjerus. Tam reikia aktyviau, profesionaliau veikti“, – pažymėjo A. Staponkus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"