TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Pilnutinės demokratijos vizija Lietuvai

2016 06 22 6:00
Du iš trijų antologijos sudarytojų - doc. Algimantas Jankauskas (kairėje) ir Laurynas Peluritis. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Neseniai išleista knyga intriguojančiu pavadinimu „Lietuva, kurios nebuvo“. Tai ne mokslinė fantastika, o per tris kartas nuo tarpukario nusitęsę filosofiniai svarstymai, kokia turėtų būti demokratija Lietuvoje. Liberalia jos atmaina nusivylę katalikų mąstytojai praėjusio amžiaus viduryje pasiūlė savo variantą – tebus ši santvarka pilnutinė!

Solidžioje, beveik 600 puslapių knygoje sutilpo ir originalūs pilnutinės demokratijos svarstymai, sulasioti iš daugybės skirtingų knygų, žurnalų, laikraščių ar net rankraštinių archyvų, tiek jų kritika. Pirmųjų liniją galima brėžti per tris juos geriausiai atspindinčius dokumentus – „Į organiškos valstybės kūrybą“ (1936 m.), „Į reformuotą demokratiją“ (1943–1944 m.) ir „Į pilnutinę demokratiją“ (1954–1955 m.). Reakcija į juos surinkta įvairi – ir tarpukario, besiginčijusi dėl valstybės organiškumo, ir polemika išeivijoje dėl nepasaulėžiūrinės politikos koncepcijos, ir pastangos suaktualinti šį palikimą atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1990-aisiais, tokių autorių kaip Mečys Laurinkus, Vidmantas Valiušaitis ar Mindaugas Bloznelis publicistikoje.

Valstybė – organiška, demokratija – pilnutinė

„Nepaprastai rimtas pasaulio istorijos momentas žiūri mūsų tautai į akis“, – taip prasidėjo šešiolikos, 1936-ųjų arba romuviečių deklaracija „Į organiškos valstybės kūrybą“. Dokumentas vadinamas pagal leidinio „Naujoji Romuva“, kuriame buvo išspausdintas, publikavimo metus (1936-ieji) arba jį pasirašiusiųjų skaičių. Tiesa, deklaracijos autorių pavardės paskelbtos tik kitame leidinio numeryje, kad nebūtų atkreiptas cenzūros dėmesys. Tarp pasirašiusiųjų buvo tokie asmenys kaip Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Juozas Keliuotis, Ignas Skrupskelis, Antanas Maceina, Zenonas Ivinskis, Kazys Pakštas ir kiti. Daugelis jų, Lietuvos nepriklausomybę nušlavus naciams bei sovietams, aktyviai priešinosi, tapo Laikinosios Vyriausybės, o išeivijoje – Lietuvių fronto nariais.

Šie intelektualai, sekdami Pranciškaus Būčio, Fabijono Kemėšio, Stasio Šalkauskio idėjomis, ieškojo alternatyvos autoritetiniam Antano Smetonos režimui bei reagavo į fašistuojančių tautininkų ideologų idėjas. Organiška valstybė, anot šviesiausių tarpukario protų, turi būti grindžiama nelygstamu asmens vertingumu, ir piliečiai jokiu būdu negali būti aukojami valstybei ar tautai. Visas gyvenimo sritis apimanti demokratija ir joje veikiančios kultūriškai autonomiškos bendruomenės įveikia įtampą tarp atskiro piliečio ir valstybės, kaip darinio, apsaugo tiek nuo liberalizmo, tiek nuo autoritarizmo.

„Pilnutinės demokratijos kūrėjai iš viršaus kuriamam tautininkų etatistiniam organiškumui priešino iš apačios kylantį, ant laisvo asmens idėjos ir savivaldžios visuomenės pamatų statomą bendruomeninį organiškumą. Ši skirtis išliko nepakitusi ir vėlesniuose pilnutinės demokratijos svarstymuose išeivijoje“, – komentavo vienas iš antologijos sudarytojų Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas doc. Algimantas Jankauskas.

Nepasaulėžiūrinė politika

Kitas antologijos sudarytojas, VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius „Lietuvos žinių“ skaitytojams rekomendavo A. Maceinos straipsnį „Politika ir pasaulėžiūra“ bei pastarąjį kritikuojantį Vytauto Bagdanavičiaus tekstą „Nepasaulėžiūrinės politikos klausimu“. Juose aptariamas, anot politologo, iki šių dienų tinkamo atsakymo nesulaukęs klausimas – koks pasaulėžiūrinių principų politinis vaidmuo visuomenėje, kur vyrauja pasaulėžiūrų įvairovė? Ar galima jais kliautis, o gal remtis tik ideologiškai neutraliais principais?

K. Girniaus teigimu, iš visų katalikų intelektualų svarstymų apie demokratiją būtent nepasaulėžiūrinės politikos samprata, jų pastangos sutramdyti ideologines aistras, neigiamai veikusias tarpukario Lietuvos politinį gyvenimą, yra aktualiausia šiandien. „Tokių aistrų dabar nėra, bet yra daugybė klausimų, pavyzdžiui, šeimos ir santuokos supratimas, religijų vaidmuo viešajame gyvenime, kurių negebame ramiai ir racionaliai svarstyti, nes nesutariame, kurios rūšies argumentai yra priimtini, o kurie ne“, – kalbėjo jis.

Jauniausias iš antologijos sudarytojų Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto magistrantas Laurynas Peluritis taip pat pabrėžė nepasaulėžiūrinės politikos aktualumą. Kaip sudaryti galimybes visiems – tikintiems, laisvamaniams, ateistams – gyventi drauge pagal savo sąžinę? Atsakymas, cituojant Juozą Girnių: valstybė turi būti neutrali visų pasaulėžiūrų atžvilgiu. „Nors pati idėja savo siekiamybe yra labiau utopinė, mat praktikoje atsiranda daugybė prieštaravimų ir neaiškumų, kur brėžti sąžinės laisvės ribas ir kiek apskritai valstybė gali būti atvira ir priimtina įvairių pasaulėžiūrų žmonėms, tačiau man atrodo prasminga nuolat klausti: ar vis dar gyvename laisvoje visuomenėje?“ – komentavo L. Peluritis. Pasak jo, pilnutinės demokratijos projekto autoriai suprato iš jų svarstymų kylančius prieštaravimus, tačiau vis tiek toliau su įkarščiu mąstė apie sudėtingą politinę tikrovę. Intelektinės drąsos jiems tikrai nestingo, ypač turint galvoje, kad svarstė pokario metais, pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ar už Atlanto.

Dėl rožančiaus nesusitarsi

Kodėl būtent katalikai, savo politinius apmąstymus grindę Bažnyčios socialiniu mokymu, kurio pradžia laikoma 1891 metų popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum novarum“ (lot. „Nauji dalykai“), ėmė rūpintis pasaulėžiūros neutralizavimu viešuosiuose reikaluose? Kaip teigė K. Girnius, tarpukariu vyravusią politinę skirtį galima apibūdinti „su Bažnyčia ar prieš Bažnyčią“, ji atskyrė katalikus nuo visų kitų – liaudininkų, voldemarininkų, socdemų, tautininkų. Cituojant K. Pakštą, Lietuvos piliečiams sudėtingiau buvo susitarti dėl rožančiaus, nei dėl bulvių ar rauginto pieno. Šiuo požiūriu Lietuva niekuo nesiskyrė nuo kitų Europos šalių, kuriose dar nuo XIX amžiaus pabaigos vyko vadinamieji kultūros karai.

Vokietijoje Kulturkampf metu buvo priimta daugybė katalikų teises ribojusių įstatymų, Prancūzijoje 1905 metais įtvirtintas laicizmas, išstūmęs religiją iš viešumos. Vakarietišką kontekstą puikiai išmanę ir jautriai į laiko dvasią reagavę katalikų intelektualai taip pat rūpinosi sąžinės laisve. Regis, savo padėtimi Lietuvoje skųstis jie negalėjo: santuoka buvo vien bažnytinė, privalomas tikybos mokymas mokyklose ir pan. Visgi jie kritikavo partijų pasidalijimą vien pasaulėžiūriniais klausimais, o ne ekonominiais ar socialiniais. Kaip rašė A. Maceina, „ateities Lietuvoje pasaulėžiūrinės politinės partijos turėtų užleisti vietą nepasaulėžiūriniams, tikrai demokratiniams politiniams sambūriams“.

Vietoj partijų – profsąjungos, o A. Smetona – liberalas?

L. Peluričio rekomendacija skaitantiems – rankraštinis A. Maceinos dokumentas „Pilnutinės demokratijos pagrindai“, kuriame ne tik gerai atskleidžiama pilnutinės demokratijos vizijos visuma, bet esama ir pikantiškų momentų. „Dabar jeigu kas pasakytų, kad A. Smetona buvo liberalas, liktų nesuprastas, tačiau anuomet tiek tautininkai, tiek liberalai buvo kitokie, o liberalizmas ir fašizmas, kaip dvi „pažangios“ ideologijos, buvo gerokai artimesnės, negu yra dabar“, – teigė jis.

Docentas A. Jankauskas savo ruožtu atkreipė dėmesį į dar vieną pirmąsyk publikuojamą rankraštį – slapyvardžiu Lietuvis pasirašytą tekstą „Lietuva po II Didžiojo karo“. Jis liudija apie pilnutinės demokratijų svarstymų tąsą okupacijų metais: svarstomi tie patys klausimai, kaip užtikrinti tautos vieningumą bei kokia politinė santvarką tą vienybę galėtų išlaikyti. Ištirta, kad dokumento autorius buvo F. Kemėšis – ilgametis Lietuvos žemės ūkio akademijos profesorius, politinis kalinys, savo darbuose kėlęs kooperacijos ir pramoninės demokratijos idėjas.

Kaip teigė A. Jankauskas, tęstinumą rodo ir siūlymas ateities Lietuvos atstovybės pagrindu laikyti ne partijas, o organizuotas profesijas. „Šiandien neįprastai skamba siūlymas ignoruoti partijas ir tautos atstovybę sudaryti profesiniu pagrindu. Ar profesinių organizacijų įtraukimas į valdžios formavimą padidintų jos profesionalumą ir efektyvumą, ar tai būtų kelias į darnų politinės tautos sugyvenimą – diskusijos vertas klausimas“, – komentavo vienas antologijos sudarytojų.

Politinės minties renesansas

„Man buvo netikėta ir įdomu atrasti tikrai nemenkus įdomios ir originalios lietuviškos politinės minties klodus. Savaip patraukė turbūt tai, kad nemažas būrys Lietuvos tarpukario ir išeivijos akademikų bei šviesuolių vystė tą pačią idėją, plėtojo argumentus, polemizavo su oponentais ir kritikais. Tokia aistra idėjai negali nedaryti įspūdžio“, – mintimis dalijosi filosofijos studentas L. Peluritis.

Jaunoji akademikų karta apskritai nesibodi tyrinėti Lietuvos politinės minties paveldo. Matyt todėl, kad daugelį anuomet keltų klausimų atpažįsta ir šiandienoje. Knygos „Lietuva, kurios nebuvo“ sudarytojas norėtų, kad pilnutinės demokratijos svarstymai sukeltų gyvų ginčų, akademinių diskusijų.

Rūpestis paveldėta politinio mąstymo tradicija žymi mūsų, kaip tautos, brandą, padeda suprasti save pačius ir pasimokyti iš vizijų, kurios, kaip apibūdinama antologijoje, tapo „užšaldytu kapitalu“ ateities kartoms: katalikų intelektualų idėjos iki šiol neturėjo progos būti išbandytos praktiškai. Ši knyga papildė seriją 2012–2013 metais išleistų tomų, skirtų Lietuvos politinės minties paveldui. Jie buvo išleisti VU TSPMI dėstytojų iniciatyva.

Be to, nuo 2011 metų institute pradėtas dėstyti ir Lietuvos politinės minties istorijai skirtas kursas. Pasak doc. A. Jankausko, iš kitų kursų šis išsiskiria savo vertybiniu krūviu, mat sąlytis su politinio mąstymo Lietuvoje tradicija ugdo patriotiškumą, pagarbą istorinei atminčiai. „Tėvynės meilė, aiškinantis, kaip ją suprato skirtingų epochų autoriai, – vienas svarbiausių kurso siekinių“, – teigė jis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"