TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Pirmasis drožinys - Viliaus Orvido kirviu

2013 11 25 6:00
Mažas žmogelis baltais marškiniais ir juodomis kelnėmis E.Racevičiui simbolizuoja tariamąjį "aš". Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotraukos

Vienuolika metų Vokietijoje gyvenantis klaipėdietis skulptorius Edvardas Racevičius neslepia, kad didžiausią įtaką jo dvasinei raidai turėjo liaudies menininkas akmentašys ir filosofas Vilius Orvidas, taip pat studijos Telšių kunigų seminarijoje ir savojo kelio paieškos.

Savamokslis medžio drožėjas į Lietuvą grįžo iš karto dviem parodomis. Vilniaus AV17 galerijoje atidaryta E.Racevičiaus personalinė ekspozicija "Medžio skulptūra". Klaipėdos šiuolaikinio meno galerijoje [si:said] skulptorius savo naujausius darbus rodo kartu su bičiulio vokiečių menininko Eckarto Pscheidl-Jeschke's fotografijomis.

Pastarąjį kartą Vilniuje E.Racevičiaus medžio skulptūrų paroda buvo surengta 2001 metais. Vokietijoje skulptorius kasmet surengia po vieną dvi parodas. Iš kūrybos ir pragyvena. Kartais geriau, kartais - ne taip gerai, tačiau kitų darbų nesiima. Nors neturėjo nė vieno mokytojo, kuris būtų paaiškinęs, kaip reikia drožti, ir šimtus kartų susipjaustė rankas, kol visko išmoko pats.

Tarp dviejų polių

Bene visose į Lietuvą atvežtose E.Racevičiaus skulptūrose - mažas žmogelis baltais marškiniais ir juodomis kelnėmis. Jis žymi naują kūrėjo etapą, prasidėjusį maždaug prieš pusantrų metų ir pakeitusį abstrakčias dideles, iki penkių šešių metrų ilgio ir iš daug dalių sudarytas skulptūras. Toks buvo menininko noras ir bandymas eksperimentuoti, tačiau būtent su naujausiais darbais, kaip prisipažįsta trisdešimt devynerių metų autorius, atsiranda jausmas, kad pasiekia labai daug žmonių. Šios skulptūros sulaukia išskirtinio dėmesio ir Vokietijoje.

"Tas žmogelis juodomis kelnėmis ir baltais marškiniais man simbolizuoja tariamąjį "aš". Galima visko apie save prasimanyti, tačiau pasikeitus aplinkybėms, nuomonė gali keistis. Kiek tas savęs suvokimas yra objektyvus ir kiek viskas tikra, mane labiausiai ir domina, - pasakojo E.Racevičius. - Beveik visi darbai padaryti iš vientiso medžio, ir tas medis simbolizuoja, kas yra už tariamojo "aš". Pirmiausia - pati gamta. Juk ir mūsų kūnai sudaryti iš molekulių, o mintys randasi smegenyse vykstant sudėtingiems procesams. Taip pat - visuomenė. Ar net paties žmogaus mintys. Pradedu dirbti jau turėdamas kokią nors idėją, tačiau labai stipriai jaučiu medį, jo formą ir tas atsitiktinumo momentas suteikia naujumo. Pavyzdžiui, dvi medžio šakos, jų visai nenupjoviau, palikau dalį ir darbas nebėra grynai sugalvotas, nuobodus. Arba tokios medžio raukšlės, kad atrodo jis juda, linksta, - tiesiog fantastiška, pats net nebūčiau taip sumanęs. Tarp tų dviejų polių - tariamojo "aš", savęs suvokimo, ir kas yra už to suvokimo - viskas vyksta. Kiekviena skulptūra savarankiška, tačiau kartu jos pasakoja kažkokią istoriją. O ką jos pasakoja, net ir nežinau. Nemąstau logiškai, daugiausia - intuityviai, dėl to sunku net pavadinimus sugalvoti. Tik vienas darbas įvardytas: "Pats didžiausias priešas negali žmogui tiek daug žalos padaryti kaip jo paties mintys".

Prisimenant Vilių

Radikalus, pasak autoriaus, baltos ir juodos spalvos kontrastas suteikia skulptūroms estetinį efektą, o kartu išryškėja subtili medžio spalva.

Dar mokydamasis Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje šešiolikmetis Edvardas pirmą kartą apsilankė V.Orvido sodyboje Gargždelės kaime prie Salantų. Draugų kompanijai ten labai patiko jau pirmą dieną ir pasiliko gyventi dvi savaites. Buvo 1990 metų vasara. Nuo to laiko vos ne kas antrą savaitgalį atvažiuodavo į Gargždelę, o per atostogas kartais likdavo ir visą mėnesį. 1992 metais V.Orvidas mirė.

"Ten buvo tarsi sala - visai kita erdvė, kurioje galėjai būti savimi, - prisiminė E.Racevičius. - Privažiuodavo daugybė įdomių žmonių, menininkų, intelektualų. Taip pat ir narkomanų ar žmogelių, vargstančių dėl savo minčių, depresijų. Visokio plauko, iš visur - ir kiekvienas galėjo jaustis savimi. Vilius kažkaip sugebėdavo taip padaryti, nors nieko per daug neorganizavo. Būni, ir viskas. Nors nieko, atrodo, ypatingo - pati atmosfera ypatinga, nes galėjai taip normaliai būti."

V.Orvido sodyboje medžio drožėjas sukūrė ir pirmąją savo skulptūrą - krucifiksą, Kristų ant kryžiaus. Dar ir dabar kabo išlikęs, autorius matė prieš keletą dienų lankydamasis sodyboje-muziejuje.

"Vilius neleido per daug tų skulptūrų daryti. Žinojo, kad tokio amžiaus buvome truputį pasikėlę, turėjome labai gerą nuomonę apie save, atseit, iš E.Balsio mokyklos, jau išsilavinę menininkai. Jis tyčia pasiųsdavo žemės kasti ar išvalyti ką nors. O dėl kokios nors skulptūros - ne, ne, gal kitą kartą. Po kokių metų, prisimenu, sakau Viliui, kad duotų įrankių, noriu iš medžio ką nors pabandyti. Kirvį jis davė man! Pamaniau: "Dar pamatysi, Viliau!" Užsispyriau ir padariau", - pasakojo skulptorius.

E.Balsio menų gimnazijos moksleiviai atsibelsdavo kartais penkiese į V.Orvido sodybą net naktį. Atvažiuodavo paskutiniu traukiniu į Kretingą, o dar reikėdavo 18 kilometrų eiti pėsčiomis. Kol pasiekdavo Gargždelę, jau ir paryčiai būdavo. Vilius atidaro duris ir sako: "Eikite ten, atsigulsite." E.Racevičiaus įsitikinimu, jis šimtu procentų išdalijo save kitiems. Buvo ypatingas žmogus. Tokių daugiau jam neteko sutikti.

"Galbūt jaunystėje per daug idealizuoji, tačiau iki šiol man išlikęs labai stiprus įspūdis, - prisipažino skulptorius. - Kiti sako: talentingas menininkas arba - truputį "priplaukęs", dar - šventasis. Nežinau. Į tokias formas sprausti nelabai norėčiau. Man atrodo, kad Vilius nedarė kompromisų gyvenime. Kaip manė, kad reikia gyventi, taip ir gyveno. Galėjo teikti džiaugsmo žmonėms paprastai: būni šalia jo, jis žiūri į tave, ir jauti, kad priima tave tokį, koks esi. Man buvo didžiulė patirtis kaip žmogui ir kaip menininkui toks Viliaus požiūris į savo paties gyvenimą, kitus žmones ir apskritai į visuomenę, gamtą. Dabar ekologija labai aktuali, visi apie ją kalba, reklamą daro, atseit ekologiškai gyvena, o Vilius jau tada taip mąstė ir gyveno. Jo mintys iš tikrųjų buvo pranciškoniškos."

Ieškant savojo kelio

E.Racevičius trejus metus studijavo Telšių kunigų seminarijoje. Norėjo būti kunigu, tačiau suprato, kad šis kelias - ne jo. Išėjęs iš seminarijos, galėjo baigti teologijos studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, o tikėjimo temos ir problemos išliko jam aktualios iki šiol. Menininką labai domina žmogaus santykis su tuo, ką nelabai galime suvokti, kas yra anapus mūsų suvokimo. Jis skaito daug literatūros iš įvairių kultūrų, domisi filosofija.

"Tie dalykai man labai svarbu kaip žmogui ir seminarija buvo gera mokykla. Džiaugiuosi, kad ten studijavau, - sakė E.Racevičius. - Labai griežta tvarka - kaip kariuomenėje. Iš pradžių buvo labai sunku, tačiau kai pripratau prie tokio ritmo, išmokau dirbti, susitelkti, pabaigti, ką esu pradėjęs."

Dar studijuodamas seminarijoje, medžio drožėjas beveik kas mėnesį sukurdavo ir po vieną skulptūrą. Dovanodavo jas draugams, nes pinigų seminarijoje nereikėjo. Pedagoginio universiteto studentas jau turėjo kaip nors pats išgyventi. Pamėgino parduoti išdrožtas skulptūrėles ir jas pirko draugai, jau tapę kunigais. Atsirado vis daugiau kitų pirkėjų. Sulaukė ir didelių užsakymų. Ypač pradžiugino Palendrių benediktinų vienuolyno Kelmės rajone užsakytas didelis kryžius.

"Nuo tada viskas ir prasidėjo, - pasakojo kūrėjas. - Nors niekada nesvarsčiau, kad noriu būti menininkas, savaime taip išėjo. Iš pradžių dirbau lietuvių liaudies drožybos dvasia - rūpintojėliai, labai daug angelų - ir stengiausi atrasti savo kelią."

Tarp Vokietijos ir Lietuvos

E.Racevičius nuo 2002 metų gyvena Greifsvalde. Su žmona vokiete Katja susipažino Vilniuje jos pirmąją viešnagės dieną Lietuvoje ir po trijų mėnesių abu išvyko į Vokietiją. Katja Racevičius baigė baltistikos studijas, dabar dirba mokykloje, moko vokiečių kalbos pabėgėlių vaikus. Šeima augina dvi dukrytes: Rūtą ir Elzę. Aštuonerių ir ketverių metų mergaitės supranta lietuviškai, nes tėvas stengiasi kalbėtis su jomis savo gimtąja kalba. Visa šeima atvažiuoja ir į Lietuvą. Čia gyvena E.Racevičiaus mama ir sesuo. Yra nemažai ir senų draugų, taip pat sukūrusių šeimas ir susilaukusių vaikų.

"Smagu būna, jei pavyksta visiems susitikti, - sakė E.Racevičius. - Nėra taip paprasta dažnai keliauti pirmyn atgal į Lietuvą ir Vokietiją. Reikia daug dirbti, o vaikams - mokykla. Būtų malonu kada nors ilgesniam laikui atvažiuoti, tačiau žiūrėsime, kaip bus."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"