TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Pirmasis žurnalistų Mokytojas

2012 03 20 2:32

Šiandien, kovo dvidešimtąją, sukanka šimtas metų, kai gimė tikras vilnietis, žurnalistas ir pedagogas Jonas Karosas (1912 03 20-1975 04 03).

Ramiame Vilniaus Žvėryne yra neilga Dionizo Poškos gatvė. Kai tenka ja eiti, mat gyvenu netoliese, stabteliu prie seno vienaukščio žalio medinio namo, pažymėto 27-uoju numeriu. Virš paradinių durų prie šelmens galima pamatyti senoviškai išraitytus skaičius "1910". Tai namo statybos data, kuri vos pora metų ankstesnė už jo vakarinės pusės buvusio šeimininko gimtadienį.

Dėmesys kolegoms

Užplūsta prisiminimai. Ne kartą pro senąsias duris ir priemenę teko įeiti į pirmąjį kambarį, kur ant apskrito stalo stovėjo rašomoji mašinėlė su įsuktu lakštu. Ten juoduodavo vos keletas eilučių, o sykiais puslapis jau būdavo prie pabaigos. Apie jokius kompiuterius niekas net nekalbėjo, nes vos tebuvo prasidėjęs septintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Aš ateidavau pas savo buvusį Mokytoją, tapusį mano darbdaviu. Šešiasdešimtųjų lapkričio pradžioje sutikęs mane, dar penktakursį studentą, prospekte prie Mokslų Akademijos, dėstytojas ir tuometis Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas J.Karosas pakvietė dirbti į tos kūrybinės organizacijos valdybą. Tapau konsultantu, kiek vėliau - kūrybinių sekcijų vedėju. Reikėjo spėriai suktis, nes LŽS gausėjant daugėjo organizacinių ir kūrybinių rūpesčių.

Juos tekdavo aptarti su pirmininku darbo kabinete, o jam sunegalavus  žingsniuoti į žaliąjį namą D.Poškos gatvėje. Jam rūpėjo aktualiausios kolegų gyvenimo problemos - nuo kūrybos iki buities. Greta kitų kūrybinių sekcijų LŽS pirmininkas palaikė fotožurnalistų susivienijimo atsiradimą, rėmė iniciatyvą surengti pirmąsias  profesionaliosios fotografijos parodas. Pats mėgo fotografuoti, tai akivaizdu jo kelionės reportažų knygoje "10000 kilometrų aplink Europą" (Vilnius, 1957).

Prieškario Vilniuje

Senajame Vilniaus universitete yra palyginti jaunų specialybių. Viena jų - žurnalistika. Ji pradėta dėstyti 1949 metais, o 1952-aisiais įsteigta Žurnalistikos katedra, kuriai šiemet sukanka šešiasdešimt. Pirmuoju katedros vedėju paskirtas J.Karosas. Jam pačiam studijuoti teko gana ilgai: pradėjo teisės studijas 1931 metais Stepono Batoro, o baigė 1949-aisiais Vilniaus valstybiniame universitete. Prieškariu studijas teko nutraukti, nes kai kada ne tik stigo lėšų susimokėti už mokslą, bet ir pasėdėti lenkiškame kalėjime.

Jis jau anuomet buvo kairiųjų pažiūrų. Tikėjo, jog galima visuotinę gerovę sukurti socializmo idėjomis. Dalyvavo pogrindinių organizacijų veikloje, leido nelegalią spaudą. Kalbant apie anuometį kairįjį judėjimą ir jame dalyvavusius jaunuosius visuotinės lygybės romantikus, reikia pasakyti, kad jie dar nežinojo apie stalinizmo ir hitlerizmo nusikaltimus, kurie paprasčiausiai nebuvo nutikę. Be to, stebėtinai aktyviai dirbo abiejų stiprėjančių diktatūrų giriamoji propaganda.

Dar reikia turėti galvoje ypatingas prieškario Vilniaus krašto kairiųjų pažiūrų lietuvių gyvenimo sąlygas, jų dvigubą priespaudą - bendrą stiprėjančios Josifo Pilsudskio diktatūros ir atskirai šovinistinę, nukreiptą prieš šią tautinę mažumą.

1939-ųjų rugsėjo pirmąją hitlerinė Vokietija smogė Lenkijai pradėdama Antrąjį pasaulinį karą, kuris rusų vadinamas Didžiuoju tėvynės karu, kai 1941-ųjų birželį užpulta Sovietų Sąjunga. Per karą J.Karosui teko nešti šautuvą ir kareivio kuprinę: 1942-1944 metais tarnavo Sovietų Sąjungos Raudonosios armijos 16-ojoje divizijoje.

Liūdna meilė

Traukdamasis iš Lietuvos, jis paliko Vilniuje jauną žmoną, medicinos seselę prestižinėje ligoninėje prie Lukiškių aikštės. Ten buvo gydomi pasiturintys miestiečiai, juos slaugyti samdytos tik netekėjusios merginos. Jeigu kuri sumainydavo žiedus, būdavo atleidžiama iš darbo šioje ligoninėje. Vieną tokią seselę įsižiūrėjo ir dvidešimt šešerių mokytojas, kairiosios pakraipos leidinių redaktorius J.Karosas. Keletą metų jauna šeima slėpė savo santuoką, todėl susilaikė turėti vaikų. Grįžęs iš karo, Jonas žmonos neberado. Ji buvo mirusi. Apie trisdešimt metų jis gyveno vienišas ir tik prieš gyvenimo saulėlydį sutiko jaunystės draugę Sabiną, su kuria baigė savo dienas.

Pirmąkart J.Karosą man teko pamatyti 1956-ųjų rudenį, kai jis atėjo pasisveikinti su ką tik įstojusiais studijuoti universiteto pirmakursiais. Jam tebuvo 44-eri, o jau žilutėlis. Jis atrodė gerokai vyresnis, negu buvo iš tikrųjų, mažakalbis, uždarokas. Vėliau jį pažinome kaip nuoširdų, mokantį suprasti ir atjausti žmogų, galintį padėti ir užtarti sunkią valandą. Tuo teko įsitikinti ne vienam jo studentų. Jų Mokytojas nepamiršdavo ir gavusių diplomus, padėdavo susirasti geresnį darbą, skatindavo aktyvesnei kūrybai. Kiek suspėdamas rašė ir pats redagavo įvairius leidinius.

Redaktoriaus duona

Dar prieš karą J.Karosas leido Vilniaus krašto lietuviams skirtus literatūros ir dailės laikraščius "Varpos", "Varsnos", "Vingis" (1937), "Sėja" (1938), "Versmė" (1939), juose skelbė literatūros kritikos straipsnių. 1940-1941 metais jis - laikraščių "Prawda Wilenska" ir "Vilniaus balsas" redaktorius.

Iš Rusijos po karo grįžęs į gimtąjį Vilnių, trumpai redagavo laikraštį "Prawda Wilenska", po to vienuolika metų ėjo dienraščio "Tiesa" atsakingojo redaktoriaus pavaduotojo pareigas.

Žurnalistikos katedrai J.Karosas vadovavo iki 1961-ųjų ir tais pačiais metais tapo žurnalo "Mokslas ir gyvenimas" vyriausiuoju redaktoriumi. Iki tol nuo pat šio leidinio įkūrimo 1957-aisiais faktiškuoju redaktoriumi buvo jo įkūrėjas Kazys Sideravičius. Jis žurnalo metrikoje kukliai pasirašydavo pavaduotoju, nes oficialios redaktoriaus pareigos būdavo rašomos kuriam nors iš Mokslų akademijos vadovų. Matyt, tikėtasi didesnio solidumo ir visuomeninio svorio, nors ir šiaip "Mokslas ir gyvenimas" tapo vienu mėgstamiausių Lietuvoje leidinių, nes nesileido į tiesmuką politikavimą ir pateikdavo daug įdomių, objektyvių naujienų.

Nepamiršo ir kūrybos

Greta etatinio darbo J.Karosui nuolat tekdavo ir didelė visuomenininko našta: 1957-1975 metais - LŽS valdybos pirmininkas. Tačiau mūsų Mokytojas nepamiršdavo ir kūrybos, mokėjo įspūdžius ir vaizdus įtaigiai perteikti žodžiais. Štai ištrauka iš jo knygos "Kalba Vilniaus akmenys" (Vilnius, 1963) apie didįjį Vilniaus potvynį, nusiaubusį miestą 1931-ųjų pavasarį: "Eidavom į Bernardinų sodą pažiūrėti, kaip atrodo paplautas Bekešo kalno šlaitas ar toji vieta, kur lenkas moksleivis iš humaniškumo šoko į šniokščiančią Vilnelę gelbėti žydo vaiko ir kartu su juo dingo verpetais besisukančiose bangose. Skubėdavom į Vingio parką, kur šimtametės pušys, karus ir negandas išgyvenusios, viena po kitos slydo su visu šlaitu į Nerį. Botanikos sodas apsemtas, ežeru virtęs. Gležną pietų augmeniją naikina šaltas drumzlinas pavasario vanduo."

Jau po mirties išėjo J.Karoso kūrybos dvitomė rinktinė "Audringi pavasariai" (1978-1979), kritikos straipsnių rinkinys "Literatūra ir visuomenė" (1982).

Šilta bičiulystė

Perkeltine prasme tariant, J.Karoso jaunystėje nuolat buvo neramūs ir politiniai vandenys. 1920 metais Lenkijai okupavus ir atplėšus nuo Lietuvos Vilniaus kraštą, jame gyvenusieji lietuviai patyrė vis didesnį polonizacijos spaudimą - visaip siaurintos jų pilietinės teisės, brutaliai buvo ribojamos tautinės saviraiškos galimybės, vyko lenkinimas per bažnyčią, kariuomenę, valdžios įstaigas. "Tarsi pagal slaptą komandą, - savo prisiminimuose apie 1926-1931 metus rašė J.Karosas, - visa lenkų buržuazinė spauda ėmė pulti Lietuvą ir Vilniaus krašto lietuvius. Vienas po kito buvo suiminėjami mokytojai, persekiojamos mokyklos, prasidėjo represijos. Uždaryta Vilniaus lietuvių mokytojų seminarija. Trys šimtai seminaristų atsidūrė gatvėje. Likviduota apie penkiasdešimt liaudies mokyklų provincijoje."

Tačiau jis visada aiškiai atskirdavo šovinistines nuotaikas ir nuoširdų demokratinį bendravimą. Juk nuo seno Vilniuje drauge gyveno lenkai, lietuviai, žydai, baltarusiai, rusai, totoriai, karaimai. Tarp kiekvienos tautos atstovų esama nesąžiningų ir padorių, priešiškai ar palankiai vieni kitiems nusiteikusių žmonių. Šilta bičiulystė J.Karosą siejo su daugeliu įvairių tautų vilniečių - moksleivių, studentų, darbininkų, inteligentų. Bet ypač šiltai jis prisimena savo mokytojus lietuvius: Vytauto lietuviškosios gimnazijos direktorių Marceliną Šikšnį, istoriką ir lotynistą Bronių Untulį, kompozitorių Konstantiną Galkauską, pas kurį penketą metų privačiai mokėsi skambinti fortepijonu.

Nutolo nuo fortepijono

Matyt, būta gero mokinio, jeigu profesorius leido surengti viešą koncertą šv. Mikalojaus parapijos salėje su atlikėjo paskaita apie kompozitorių Josephą Haydną ir jo kūrybą. Priekinėse eilėse susėdo mokytojai, inteligentai, studentai, tolėliau - moksleiviai. "Išeinu į sceną prie stalo be jokių užrašų. Iš užkulisių nusigandęs Galkauskas sako man pusbalsiu: "Paskaitą pamiršote pasiimti." O aš sau drąsiai viską išdrožiau be jokio rašto. Salėje pasigirdo plojimai", - rašė J.Karosas. Po to sekė koncertas: su klasės draugu Antanu Karužu keturiomis rankomis Jonas atliko fortepijonu ištrauką iš J.Haydno oratorijos "Pasaulio sutvėrimas". Gaila, bet vyresnio amžiaus J.Karosas nutolo nuo fortepijono ir niekada neteko girdėti jo muzikuojančio.

Verta atkreipti dėmesį, kad jau per penkiasdešimtį perkopęs profesorius K.Galkauskas į savo mokinį kreipdavosi "jūs". Jie abu buvo gimę Vilniuje ir perėmę taurias šio miesto aristokratų manieras. Taip į savo studentus kreipdavosi ir J.Karosas. Jis visada buvo maloniai galantiškas, dėmesingas ir santūrus. Šis charakterio bruožas jam ypač buvo būdingas paskutinėje darbovietėje, "Mokslo ir gyvenimo" redakcijoje, per visus keturiolika metų. Vyriausiasis redaktorius mokėjo prakalbinti autorius, pašnekovus ir įdėmiai jų klausytis - pradedant Mokslų akademijos prezidentu Juozu Matuliu ir baigiant jaunais, perspektyviais aspirantais.

Aštuoniolika metų pirmininkaujant J.Karosui, LŽS išaugo į stambiausią kūrybinę krašto organizaciją. Jis gebėjo pasitelkti darbščius bendradarbius, savo auklėtinius - LŽS valdybos atsakinguosius sekretorius Česlovą Zgirskį, Klemą Bagarauską, Danielių Mickevičių.  Vyresnės kartos žurnalistai, kiekvieno mėnesio pirmąjį trečiadienį susirenkantys į LŽS Senjorų klubą, dažnai prisimena savo Mokytoją, palikusį ryškų pėdsaką jų likimuose ir darbuose. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"