TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Pirmiausia - Dievas, paskui - tu, po to - aš"

2012 04 07 8:07

Kokia šv. Velykų žinia šiuolaikiniam pasauliui? Kaip ginti šeimą ir gyvybę dabartinėje Europoje? Lietuvos radijo laidoje "Akiračiai" dalyvavo Apaštalinis nuncijus Lietuvoje, Latvijai ir Estijai arkivyskupas Luigi Bonazzi. Kalbino žurnalistas Tomas Dapkus. LŽ spausdina interviu kiek sutrumpintą.

- Krikščioniškasis pasaulis rytoj švęs šventas Velykas. Kaip tinkamai galime jas švęsti šiandien? Kokia Velykų žinia pasauliui ir šiuolaikiniam žmogui?

- Ačiū už ką tik užduotą klausimą. Noriu pasistengti kuo geriau į jį atsakyti, todėl užtruksiu kelias minutes, nes tai labai svarbu.

Velykos (Pascha), kaip žinome, reiškia "Perėjimą". Tai Evangelijos - Gerosios Naujienos - raktinis žodis, nes skelbia Viešpaties pergalę prieš mirtį ir Jo įžengimą į Gyvenimo pilnatvę. Velykų žinia yra tokia: "Viešpats prisikėlė! Tas, kuris buvo nukryžiuotas ir palaidotas, vėl gyvas ir yra su mumis."

Tačiau ne tik mūsų Viešpats nugalėjo ir prisikėlė. Mes taip pat galime nugalėti ir prisikelti. Taip, Viešpaties Velykų paskirtis - tapti, jeigu tik mes to norime, "mūsų" Velykomis: jo gyvenimas gali tapti mūsų gyvenimu, jo pajėgumas įveikti mirtį gali tapti mūsų pergale prieš tūkstančius mirties veidų, kurie, pavyzdžiui, yra: arogancija, karai, kerštas, meilės trūkumo šaltis...

Kas rimtai žiūri į šią džiaugsmo žinią, atranda drąsos paklausti savęs: "Ką man reiškia švęsti Velykas? Kokį konkrečiai "perėjimą" esu kviečiamas atlikti "šiandien" kartu su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Jėzumi? Nuo "ko" turiu atsitolinti, "kaip" pasikeisti, "kokio" tikslo turiu siekti?"

Švęsti Velykas kiekvieną dieną - tai reiškia nusipurtyti nuo pečių nuodėmės "mirtį", nuodėmės, kuri mus sugundo savo egoistine logika, ir auginti tikrąją Gyvybę - sugebėjimą atrasti ir priimti Dievo Meilę mūsų gyvenime, ištikimai saugoti ją savo širdyje ir perduoti ją kitiems, kad mūsų žemė taptų sodu, o ne ašarų slėniu.

Kaip tik mąstydamas apie Velykas aš prisiminiau alegorinį pasakojimą, kurį girdėjau dar vaikystėje. Bėgant laikui, atradau, koks išminties kapitalas yra paslėptas šio pasakojimo vaizduose ir simboliuose.

Tai pasakojimas apie saulėgrąžą, kuri, kaip ir visos kitos saulėgrąžos, kasdien laikė savo vainiką nukreiptą į Saulę ir su stebėtina ištikimybe sekė jos kelionę dangaus skliautu. Priimdama iš aukštybių šviesą ir šilumą, ji pasipuošė nuostabiomis spalvomis ir skleidė švelnų aromatą: vienu žodžiu, vis gražėjo ir stiprėjo, kartu darydama gerą poveikį savo aplinkai. O kadangi buvo harmonijoje su Saule ir su savimi, džiaugėsi pati ir teikė džiaugsmą tiems, kas ją pamatydavo, skatindama šlovinti Kūrėją.

Tačiau vieną dieną ji pradėjo manyti, kad jos gyvenimas būtų daug geresnis, jeigu, užuot kreipusi savo žvilgsnį į dangų, sutelktų dėmesį į dalykus ant žemės. Tad nulenkė savo stiebą ir nukreipė savo vainiką vien tik į pasaulį, esantį aplink ją. Pradžioje šis pasikeitimas teikė jai malonumą: ji gardžiavosi naujomis patirtimis ir darė svaiginamus atradimus. Bet atimdama iš savęs saulės energiją pamažu pradėjo vysti: jos žiedlapiai susitraukė, o ląstelėse pajuto augantį nusivylimą ir liūdesį. Kadangi pati nebesijautė gerai, pamatė, kad niekas jos nebetenkina. O nepripažindama esminės klaidos, kurią buvo padariusi, pradėjo dėl savo blogos savijautos kaltinti aplinką, kurioje turėjo gyventi, ir ypač kitų saulėgrąžų, kurios augo šalia, priešiškumą jai. Todėl pareikalavo, kad būtų persodinta ant netoli esančios kalvos, kuri jai atrodė tarsi rojaus kampelis. Ir čia iš pradžių jai buvo įdomu, tačiau bėgant laikui išorinė euforija išgaravo. Kadangi ir toliau žiūrėjo į žemę, o ne į Saulę, jos susierzinimas ir priešiškumas vis didėjo.

Pasakotojas šią pasakėčią užbaigė taip: "Bėda yra ta, kad saulėgrąža, pasilenkdama prie savęs ir prie daiktų, pamiršo savo prigimtinį pašaukimą - gręžtis į saulės spindulius - ir todėl labai pakenkė sau, pati savo ranka pasirašydama sau nuosprendį būti nelaimingai."

Tada dar vaikiška nuojauta suvokiau, kad jeigu saulėgrąža būtų norėjusi išsivaduoti iš savo vargingos padėties, visų pirma būtų turėjusi pakeisti gyvenimo kryptį, vėl atsigręždama į dangų. Nes tik pakeitus esminę nuostatą būtų pasikeitę ir visa kita. Vėliau suvokiau, kad šis širdies orientacijos pakeitimas vadinamas atsivertimu, o teologijos terminais - Velykų patirtimi.

- Velykos - viena svarbiausių krikščioniškojo pasaulio švenčių. Tad dar norėčiau Jūsų klausti - kaip išgyventi Velykas, kaip jas patirti kasdieniame gyvenime?

- Galiu pasidalyti su jumis ir su klausytojais vienu posakiu, kurį prieš daugelį metų išgirdau iš vieno išmintingo kunigo. Jis pateikė jį mums, kad padėtų tikrai "švęsti Velykas", gyventi autentišką krikščionio gyvenimą. Ši frazė skamba taip: "Pirmiausia Dievas, paskui tu, po to - aš..." Tai paprasta, bet gili formulė, apimanti tikro džiaugsmo ir ramaus broliško gyvenimo paslaptį. Tačiau, kad ji būtų veiksminga, turi būti praktikuojama pilnutinai, laikantis "pirmumo sekos".

"Pirmiausia Dievas..."

Esminis pasirinkimas, kuris reikalingas nuolat ir visuose dalykuose, yra toks: pastatyti Dievą į savo egzistencijos centrą, akimirka po akimirkos vykdant Jo valią ir kreipiant į Jį savo mintis, jausmus ir veiksmus. Kas taip elgiasi, liudija, kad Dievas yra Dievas, o kūriniai yra kūriniai. Būtent šios "vertybių skalės" laikymasis leidžia "kiekvienam atiduoti tai, kas priklauso", bei teisingai mylėti asmenis ir daiktus.

Priešingu atveju, kai Dievas išnyksta iš žmogaus horizonto, jo pasaulyje apsigyvena stabai, kurie įteisina trejopą tironiją: turtų, valdžios ir malonumų. Tada pasiduodama geismų diktatūrai ir tampama savo egoizmo pinklių įkaitais.

"Velykų Evangelija" mums sako, kad kas tvirtai pasirenka Dievą, kurį pamilo labiau už viską ir aukščiau į viską, tas pasistato sau namą ant uolos (plg. Mt 7, 24-27) ir išlieka ramus net siaučiant audrai. Būdama tuo įsitikinusi, Teresė Avilietė visada nešiojosi su savimi mažą lapelį, ant kurio buvo parašyta: "Niekas tavęs tenejaudina, niekas tenegąsdina. Tam, kuris yra su Dievu, nieko netrūksta. Viskas praeina, vien Dievas nesikeičia. Kantrybė laimi viską. Kas turi Dievą, tam nieko nestinga, vien Dievo gana."

Šių svarstymų šviesoje aiškiai matome esminę dvasinio gyvenimo svarbą žmogaus psichologinei pusiausvyrai ir santykiams su kitais. Taigi: "Pirmiausia Dievas".

 

"Paskui tu..."

Tai nereiškia kito asmens nuvertinimo, bet jo pastatymą į jam priklausančią vietą.

Neturime pamiršti, kad artimui suteikta pirmenybė ne tik nekenkia man kaip asmeniui, bet, priešingai, mane augina ir brandina. Tai, kas su meile atiduodama artimui, neatimama iš savęs, bet pridedama. Todėl kiekvienas iš mūsų turi tik tai, ką yra padovanojęs (RAOUL FOLLEREAU, Il libro d'amore, A.I.F.O., Bologna 1999, p. 22.), o tai, ką egoistiškai pasilaiko sau, jau išeikvojo, nors ir mano, kad pasidėjo atsargai.

Bet svarbu žinoti, jog tam, kad galėtume mylėti brolį, reikia, kad Dievas gyventų mūsų širdyje. Todėl šv. Augustinas sakydavo: "Tarpusavio meilė nebūtų autentiška be Dievo meilės. Žmogus myli savo artimą kaip save patį, tik jeigu myli Dievą. Nes jei nemyli Dievo, tada nemyli ir savęs" (AUGUSTINAS IŠ HIPONOS, Jono evangelijos komentaras, 87). Taigi, "pirma Dievas, paskui tu..."

     

"Po to - aš..."

Atsistoti paskutinėje vietoje gali atrodyti kaip nuostolis, bet iš tikrųjų yra laimėjimas. Tarnauti artimui pagal Jėzaus pavyzdį - reiškia atsiverti Dievo Tėvo dovanoms, kuris mums atsilygina šimteriopai (plg. Mt 19, 29), nes priima kaip jam padaryta tai, ką mes darome kitiems (plg. Mt 25, 31-46).

Pagal šią evangelinę logiką, tampame turtingi vidumi tiek, kiek save išeikvojame. "Duokite, ir jums bus duota" (Lk 6, 38). "Palaimingiau duoti, negu imti" (Apd 20, 35). Todėl yra sakoma, kad meilė yra vienintelis turtas, kuris dauginamas dalijant.

Mieli bičiuliai, esu tikras, kad eidami keliu, nurodytu taisyklėje "Pirmiausia Dievas, paskui tu, po to - aš", kasdien patirsite tą laisvę ir džiaugsmą, kuriuos mums dovanoja Velykos - Prisikėlęs Viešpats.

- Iki Kristaus Prisikėlimo šventės yra Gavėnios laikotarpis. Per gavėnią dauguma tikinčiųjų pasninkauja ir atsisako įvairių prabangos dalykų, tai kaip asmeninės atgailos forma. Kiek tai svarbu?

- Atgaila, apie kurią jūs kalbate ir kuri yra krikščioniui būdinga praktika gavėnios laikotarpiu, atrodo pasenęs, iš mados išėjęs žodis. Bet iš tikrųjų atgaila yra nepaprastai aktualus, šiuolaikinis žodis, nes tai yra sąlyga pasiekti laisvę. O šiuolaikinis žmogus yra ištroškęs laisvės, aistringai ieško tikrosios laisvės.

Kada esu tikrai laisvas? Ar tada, kai galiu daryti ką noriu? Tai nėra laisvė. Būti valdomam savo geismų, savo instinktų, savo kaprizų - tai jokia laisvė. Tai priklausomybė, vergovė. Ir šitą puikiai žino tie, kurie negali apsieiti be cigarečių, be alkoholio, be sekso. Jie gerai žino, jog nėra laisvi. Laisvas yra tas žmogus, kuris išmoko kontroliuoti savo impulsus, kuris valdo savo jausmus, kuris moka daryti gera ir nugalėti blogį. Tad norint pasiekti laisvę, reikia kovoti, nugalėti save, įveikti savo ydas. Tai ir yra atgaila. Atgailauti - vadinasi, kovoti su mumyse esančiais blogais polinkiais. Tai reiškia, kaip jau pirma sakiau, Dievą ir kitus pastatyti pirma... savojo aš.

Norėčiau pasiūlyti šiuolaikinį būdą - reiklų, bet įkvepiantį - kaip atlikti atgailą. Apie jį sužinojau, skaitydamas didžiojo skulptoriaus, dailininko ir architekto Michelangelo Buonarotti gyvenimo aprašymą. Vieną dieną į skulptoriaus dirbtuvę įeina popiežius Julijus II ir mato, kaip Michelangelas su įniršiu daužo marmuro luitą. "Kodėl taip smarkiai jį skaldai?" - klausia jo Popiežius. Michelangelas atsako: "Jūsų Šventenybe, argi nematote, kad šiame marmuro luite yra įkalintas angelas? Aš darbuojuosi, kad jį išlaisvinčiau!"

Galime pasakyti, kad kiekvienas iš mūsų esame tarsi marmuro luitas. Mūsų viduje slepiasi mūsų tikroji asmenybė. Kad mūsų tikroji, autentiškoji būtis išryškėtų, reikia leistis kalamiems. O kas yra skulptorius? Tai tas, Kuris mus sukūrė ir Kuris gerai žino, ką paslėpė mūsų marmuro luite. Skulptorius yra Dievas. Reikia leistis, kad mus kaltų Dievo meilė! Tad galime žodžius "daryti atgailą" pakeisti formule "leistis kalamiems". Kaip? Rūpestingai ir su atsakomybe gyvenant savo gyvenimą, ypač kai jaučiame, kaip nelengva būti su kitais. Visada, bet ypač sunkiomis akimirkomis, turime prisiminti, kad Viešpats darbuojasi kaldamas iš mūsų skulptūrą, išlaisvindamas mūsų laisvę. O tuo metu, kai mus kala, Viešpats niekada nepalieka mūsų be pagalbos. Visada teikia jėgų ir džiaugsmo, padeda įveikti "kūjo smūgių", kuriuos kartais patiriame, baimę. Taigi: daryti atgailą - tai leistis kalamiems Dievo, ir tapti laisvais žmonėmis.

- Palaimintasis popiežius Jonas Pauliaus II pavartojo terminą "mirties kultūra". Popiežius rašė: "Tokią kultūrą labai puoselėja galingos kultūrinės, ekonominės ir politinės srovės, palaikančios visuomenės, perdėtai besirūpinančios sėkme, idėją. Šitaip matant situaciją, galima tam tikra prasme kalbėti apie galingųjų karą prieš silpnuosius: gyvybė, pareikalausianti daugiau susitaikymo, meilės bei rūpesčio, laikoma nenaudinga arba vadinama nepakeliama našta ir dėl to vienokiu ar kitokiu būdu atmetama. Asmuo, dėl ligos, negalios ar paprasčiausiai dėl savo egzistavimo keliantis pavojų gausiau apdovanotųjų gerovei ar gyvenimo būdui, kartais pradedamas laikyti priešu, jam priešinamasi arba jis pašalinamas. Taip susidaro savotiškas "sąmokslas prieš gyvybę". "Mirties kultūra" labai propaguojama ir palaikoma įtakingose politiniuose ir žiniasklaidos sluoksniuose, kaip tam gali atsispirti eilinis, paprastas katalikas?

Ačiū už šią gražią popiežiaus Jono Pauliaus II citatą.

Gyvybės kultūros skleidimas, be abejonės, yra vienas reikšmingiausių indėlių, kuriuos šiandien gali pasiūlyti krikščionybė. Apskritai, manau, jog galima pasakyti, kad dėmesys visuomenės silpniausiesiems rodo mūsų gyvenimo lygį.

Šiuo aspektu mūsų gyvenamoji epocha yra dvilypė: viena vertus, labai išaugo dėmesingumas ligoniams, neįgaliems asmenims. Teisėtai reikalaujama, kad būtų panaikinta bet kokia diskriminacija, nurodoma, kad viešosios įstaigos ir erdvės būtų pritaikytos ir asmenims, turintiems negalią. Tačiau, antra vertus, kai kurios žmonių kategorijos tampa tarsi "nematomos": prisiminkime negimusius kūdikius arba mirtinus ligonius. Aiškiai matome ryškėjančią tendenciją savanaudiškai tvarkyti šių asmenų gyvenimą, kai jų buvimas susikerta su mūsų gyvenimu.

Jėzus mus moko, jog kiekvienas žmogus ir jo gyvybė, nesvarbu, kokios stadijos ir kokios būklės jis būtų, yra vertybė. Mes, krikščionys, esame kviečiami skleisti būtent tokią žmogaus sampratą. Romos imperijos laikais ji buvo revoliucinė (prisiminkime, kad pater familias, šeimos tėvas, turėjo teisę nuspręsti, ar naujagimis, o kai kuriais atvejais ir jo nuosavybėje esantys vergai, gyvens, ar mirs), bet ši samprata revoliucinė yra ir šiandien, kai norima įteisinti idėją, jog mes galime disponuoti kai kurių žmonių gyvybėmis.

Šis uždavinys turi du aspektus, ir jie abu yra labai svarbūs: pirmasis - konkretus liudijimas, rūpinimasis silpnųjų, ligonių, bet kokios pagalbos reikalingų asmenų gyvenimu. Antrasis aspektas daugiau kultūrinis: įsipareigoti skleisti šią tiesą apie žmogų medicinos srityje, filosofiniuose ir kultūriniuose svarstymuose.

Beje, tai derlingas laukas, kur gali bendradarbiauti krikščionys ir ne krikščionys, nes žmogaus gyvenimo vertybės nėra vien tik krikščioniškos, jos yra įdiegtos žmogaus prigimtyje. Tai laukas, kur ir daugybė pasauliečių užduoda sau esminius etikos klausimus.

- Šeimos institutas itin puolamas Europoje, ypač valdančiojo elito. Kita vertus, Vengrijoje, Slovėnijoje, net Lietuvoje, bandoma ryžtingai kovoti su surogatinės šeimos sąvokomis. Ar negalėtų būti vieningesnės laikysenos Europoje, palaikant tradicinę, normalią šeimą?

- Atsakymas į šį klausimą siejasi su prieš tai buvusiu. Šeima, besiremianti vyro ir moters santuoka, yra viena iš mūsų visuomenės atramų. Ir tai taip pat nėra grynai katalikiška vertybė, ji slypi žmogaus prigimtyje.

Kurį laiką atrodė, kad individualizmu ir reliatyvizmu besiremianti kultūra yra vienintelė dominuojanti mąstysena, prie kurios turi prisiderinti visos valstybės. Tai ypač buvo ryšku Europos kontekste.

Šiandien aiškėja, kad yra ne visai taip: prisiminkime Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur šioje srityje kiekviena valstija turi savus įstatymus, šiuo metu vykstančius svarbius debatus. Atrodytų, kad JAV yra šalis, toliausiai nuėjusi individualizmo keliu, tačiau pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau opozicinių grupių iš įvairių denominacijų krikščionių, ir ne tik, nebijančių organizuoti kampanijų, skelbiančių šeimos, paremtos santuoka, vertybes. Kitaip tariant, nėra vieno sprendimo, prie kurio turi neišvengiamai prisiderinti visų valstybių įstatymai. Kas įvyko jūsų paminėtose valstybėse, tai puikiai įrodo. Tą pat įrodo atkaklus ir įpareigojantis siekimas, kuris įtraukia daug Lietuvos parlamento narių ginti ir saugoti šeimą, sukurtą vyro ir moters ant neišardomos santuokos pamatų. Gerbiu ir vertinu šiuos įsipareigojimus.

Daug kas priklauso ir nuo mūsų, katalikų, sugebėjimo parodyti mūsų idėjose slypintį gėrį ir tiesą. Mes nekovojame su asmenimis. Mes tik dirbame, kad valstybė pripažintų šeimos - tos institucijos, kuri labiau negu bet kuri kita prisideda prie valstybės augimo ir stabilumo, - teises.

Sakyčiau, mes turime atrasti fantazijos ir išmonės tam, kad įrodytume, jog ne mūsų mąstymo būdas yra "senas" arba "konservatyvus", bet tas, kuris atskiro žmogaus norus iškelia kaip vienintelį visuomenės kūrimo kriterijų. Tai tikra apgaulė antropologiniu, psichologiniu ir sociologiniu požiūriu, jau nekalbant apie religinį. Būtent šią "unikalią mąstyseną" mes turime demaskuoti.

- Daug kas Lietuvoje sako, kad teisingumas paliko šią šalį. Per pastaruosius mėnesius pagrindinė tema tiek žiniasklaidoje, tiek tūkstantiniuose piliečių mitinguose buvo ne duona, o teisingumo trūkumas, jo nebuvimas.

- Kaip visi, taip ir aš manau, kad teisingumas turi būti gero valdymo pamatas. Valstybės tarnautojai, Lietuvos teisinės sistemos atstovai turi suvokti, kad jų pareiga - ne teisingumo interpretavimas, bet teisingumo, kuris pripažįsta ir gerbia visų ir kiekvieno teises, garantavimas.

Šiandien Lietuvoje yra žmonių, manančių, jog gali patys vykdyti teisingumą. Tai nėra teisingas kelias. Lietuva yra kraštas, kurio piliečiai reikalauja, kad būtų garantuojamas teisingumas, o tie, kurie vykdo teisinę valdžią, turi didelę atsakomybę priimti ne tik aiškius, bet ir kiekvieno žmogaus orumą gerbiančius sprendimus.

- Ir paskutinis klausimas - koks būtų Jūsų Ekscelencijos palinkėjimas Lietuvos katalikams ir lietuviams šventų Velykų proga?

- Visiems linkiu gerų Velykų, kitaip tariant, visomis savo būties ląstelėmis išgyventi, patirti naują gyvenimą, kurį mums dovanoja Jėzus, jeigu, žvelgdami į Jį, tą gyvenimą priimame.

Linkiu kiekvienam visa savo esybe pajusti žodžio "už tave" prasmę: Jėzus atidavė savo gyvybę "už tave", "už mane". Atidavė ir nuolat atiduoda. Tad jeigu Dievas yra su manimi, jeigu kiekvieną akimirką atiduoda už mane savo gyvybę, kaip galiu nejausti Pavasario? Kaip galiu nežvelgti į ateitį su pasitikėjimu? Tad tikrai nuoširdžiai sakau: "Su šventomis Velykomis!"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"