TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Pirmojo šaukimo karys sūnui: "Priimk iššūkį garbingai"

2015 06 29 6:00
Prieš ketvirtį amžiaus šioje salėje rinkosi pirmieji Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos šauktiniai, tarp jų - ir Vitalijus Beconis.   Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vitalijus Beconis yra profesionalus kariškis ir dirba Lietuvos kariuomenės Junginiame štabe. Prieš ketvirtį amžiaus vaikinui teko slapstytis pas giminaičius, kad nebūtų jėga paimtas į sovietinę armiją. Vėliau jį pašaukė į laisvos Lietuvos kariuomenę. Ką jis šiandien pasakytų savo sūnui, kuris yra šauktinių amžiaus?

Su vienu pirmųjų Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos šauktinių Vitalijumi Beconiu susitikome ir kalbėjomės sostinės Naujininkų mikrorajone esančioje konferencijų salėje, kurioje 1991 metais susirinko pirmieji tarnauti krašto kariuomenėje pašaukti vaikinai. Maždaug po mėnesio ten pat gretimoje salėje tuometis Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis priėmė jų priesaiką. Dabar šios patalpos priklauso Lietuvos kariuomenės Jungtiniam štabui.

V. Beconis prisiminė: "Buvome emociškai pakylėti ir laukėme priesaikos kaip didelės šventės. Tai buvo ypatinga diena - gruodžio mėnesį prieš Kalėdas. Visi jautėmės atsakingi už priesaiką."

Teko suktis nuo sovietinės armijos

V. Beconis pasakojo, kad kilęs iš tremtinių šeimos. Tėvas tremtyje atsidūrė būdamas vienų metų vaikas. Vitalijus prisimena namie Kuršėnuose ant sienos pakabintą Vytį iš molio. Atmintin įstrigo, kad Lietuvai laisvėjant, kai skambėjo Arvydo Vilčinsko "Grįžtu namo..." ir kitos tokių motyvų dainos, tėvas susigraudindavo, prašydavo jas įjungti vėl ir vėl. Vitalijus gerai prisimena, kaip sėdėjo ant palangės ir per radiją klausėsi - buvo skelbiamas Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Jam buvo net sunku tuo patikėti. "Tik dabar galiu įvertinti tuos įvykius", - kalbėjo V. Beconis.

1990 metais, kai Lietuva jau skelbė atkursianti Nepriklausomybę, prie Vitalijaus namų Kuršėnuose atvažiavo karinis sunkvežimis. Du karininkai paskambino į duris. Vaikinas neatidarė. Kalbėjosi su jais per duris. Sakė, kad neva jis - tai ne jis, o brolis. Karininkai išvažiavo. Pašto dėžutėje paliko gąsdinantį lapelį tėvams, kas bus, jei sūnus neis į sovietų armiją. Vėliau Vitalijus kurį laiką slapstėsi pas giminaičius.

Sportiški pirmojo Lietuvos šaukimo kariai po treniruotės.

Pašaukė tarnauti Lietuvai

1991 metų lapkritį Vitalijus buvo pašauktas į kuriamą Lietuvos kariuomenę. Tada jau veikė Mokomasis junginys, sudarytas iš savanorių. Pasak V. Beconio, tai buvo profesionalai. Jis tarnavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės Greitojo reagavimo motodesantinės brigados II kuopoje. Kuopos vadas buvo Pranas Kasteckas, brigados vadas – Česlovas Jezerskas.

Tuo metu Lietuvoje vis dar buvo ir sovietų armija, pasitraukusi iš jos 1993-aisiais. Kaip vaikinas jautėsi, pašauktas tarnauti savo krašto kariuomenėje? "Buvo ir džiaugsmo, ir nerimo, kaip viskas bus organizuota", - pasakojo V. Beconis. Jis prisiminė sovietų armijoje tarnavusių giminaičių pasakojimus, kokia ten tvarka, apie "dedovščiną" (vyresnių kareivių smurtą - aut.) ir kitus dalykus. Jis tikėjosi, kad Lietuvos kariuomenė bus kitokia. "Ji ir buvo kitokia", - tikino V. Beconis.

Kai sūnus Vitalijus pirmą kartą grįžo namo vilkėdamas uniformą su lietuviškais ženklais, tėvas jį apkabino ir pabučiavo. Jiedu abu didžiavosi tuo, kad tarnauti reikia nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Vitalijus džiaugėsi, kad tėvas, buvęs tremtinys, sulaukė tokio meto.

Niekas neverkšleno

Pirmieji laisvos Lietuvos šauktiniai tėvynainiams kėlė gerus jausmus. "Žmonės buvo mums palankūs, mumis didžiavosi, - pasakojo V. Beconis. - Manau, jiems buvo labai svarbu, kad Lietuva kuria kariuomenę." Vitalijus prisiminė, kad, pavyzdžiui, autobusu tais laikais kariai galėjo važiuoti nemokamai, o gyventojai mielai juos paveždavo, kur reikia, savo automobiliais.

V. Beconis sakė, kad persiorientuodamas iš civilinio gyvenimo į kariuomenės, nepatyrė didelio šoko, nes iki tol sportavo. Mankšta, fizinis parengimas kariams buvo kasdienybė. Dar jie mokėsi statuto, radijo ryšio, ginkluotės ir kitų svarbių dalykų. "Sportavome, lankėme paskaitas, dalyvavome pratybose, tiesa, jos nebuvo tokios, kaip dabar, nes viskas tik kūrėsi ir formavosi", - teigė kariuomenės atstovas.

Vitalijus pateko į kuopą, kurioje buvo itin daug sportuojama. Kovinės savigynos treniruotės vykdavo net dukart per dieną. Reikėjo daug ištvermės. Vėliau sportiškiausius karius surinko į vieną būrį. Po pirmų dienų kariuomenėje, prisimena V. Beconis, visiems skaudėjo raumenis, kojos buvo tarsi medinės. Tačiau niekas nesiskundė, neverkšleno. "Zyziančių negirdėjau nei vieno", - patikino jis ir teigė, kad anuomet reikšti kokį nors nepasitenkinimą net minties nebuvo.

Jauni ir išdidūs - juos pirmuosius pašaukė ginti atkurtą Lietuvos nepriklausomybę.

Budėdavo ir prie buvusių KGB rūmų

V. Beconis pasakojo, kad pirmo šaukimo Lietuvos kariai ne tik sportavo bei mokėsi, bet ir saugojo tam tikrus svarbius objektus. Pačiam teko budėti prie ginklų sandėlių Naujininkuose, prie buvusio sovietinio saugumo - KGB pastato sostinės centre. "Ten buvo archyvai ir mes juos saugojome", - prisiminė Vitalijus. Ginkluoti kariai budėdavo kas antrą parą - per 24 valandas būdavo po dvi sargybos ir dvi poilsio bei miego. Kitą dieną vykdavo treniruotės, paskaitos ir taip toliau. Gaudavo ir laisvų dienų.

Kuopa, kurioje Vitalijus tarnavo, rengdavo parodomąsias programas - kariai plytas skaldydavo, peilius mėtydavo ir taip toliau. Po gero pasirodymo juos išleisdavo namo.

V. Beconis įsiminė ir romantiškų akimirkų: kaip kariai rašė laiškus mylimosioms ir laukė atsakymų. Buvo ir meilės dramų, nes kai kurių merginos nelaukdavo grįžtančių iš kariuomenės. Tokią dramą išgyveno ir pats Vitalijus.

Buvęs šauktinis prisiminė įtemptą metą, kai Varėnos rajono durpynuose kilo gaisras, kurį kariai padėjo gesinti. "Gaisras buvo įspūdingas, ypač naktį, nes degė didžiulis plotas, - prisiminė V. Beconis. - Mūsų užduotis buvo eiti aplinkui degantį mišką ir jį gesinti. Mums išdalino specialias priemones priblokšti ugnį, kad ji nesiplėstų." Tai buvo viena pirmų taikos meto užduočių Lietuvos kariuomenei. Tokios vykdomos ir dabar.

Anuomet iš Lietuvos dar nebuvo išėjusi sovietinė armija. Kaip teigė V. Beconis, kai jis tarnavo, kokių nors provokacijų ar nesusipratimų tarp savų ir svetimų karių nebuvo. Vis dėlto pirmieji šauktiniai suprato, kiek daug pavojų tuo metu slypėjo, tad reikėjo būti labai budriems.

Sugrįžo tarnauti

Po pusės metų, pavasarį, atėjo nauja šauktinių banga. V. Beconis su kai kuriais kitais kariais tapo skyrių vadais. Jei pirmas šaukimas, kaip pastebėjo pašnekovas, buvo iš didesnių ar mažesnių miestų, antras - daugiau iš gyvenviečių ir kaimo vietovių. "Dauguma mūsų buvo sportiški, kas žaidė krepšinį, kas futbolą, kas sunkumus kilojo. Antro šaukimo vaikinai turėjo kitokių pomėgių, tarkime, kolekcionavo pašto ženklus ir panašiai", - prisiminė V. Beconis. Tačiau jiems reikalavimai buvo patys - reikėjo sportuoti, ugdyti ištvermę, laikytis drausmės bei tvarkos ir taip toliau. V. Beconis sakė, kad tapę vadais šauktiniams buvo griežti, drausmės mokė būtent per sportą. Jis įsitikinęs, kad kariuomenėje jauni žmonės stiprėja fiziškai ir psichologiškai.

Po metų, 1992 metų lapkritį, V. Beconis buvo paleistas į atsargą. Kurį laiką gyvenęs civilio gyvenimą, galiausiai po pusantrų metų jis buvo pakviestas atgal, grįžo į kariuomenę ir jau daugiau kaip 20 metų yra profesionalas. Dabar V. Beconis - Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo (JŠ) Operacijų valdybos J3 Jungtinio situacijų skyriaus (JSS) vyriausiasis specialistas. Pareigos susijusios su vadyba. O paties JSS tikslai, kaip teigė V. Beconis, – užtikrinti efektyvų operacijų koordinavimą, kontrolę, valdymą, vykdyti esamos situacijos monitoringą bei vertinimą operacijos vietose, užtikrinti efektyvią tęstinę informacijos kaitą tarp Lietuvos kariuomenės pajėgų ir karinių vienetų, esančių šalyje ir tarptautinėse operacijose, taip pat JŠ, siekiant laiku pateikti valdymo informaciją JŠ viršininkui ir operatyvinę informaciją Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės vadovybei.

V. Beconis sakė, kad džiaugiasi žengęs tokį žingsnį - grįžęs į kariuomenę. "Dabar kitokio gyvenimo bet neįsivaizduoju. Man patinka tarnauti Lietuvos kariuomenėje, garbė būti tokioje organizacijoje", - teigė jis.

Ežys ir meška

Klausiamas apie dabartinę sudėtingą geopolitinę situaciją ir galimus pavojus Lietuvai, V. Beconis kalbėjo: "Šiuo metu suintensyvėjusios pratybos su sąjungininkais yra kaip atgrasymo priemonė. Tai realus mūsų narystės NATO ženklas, kad mes - ne vieni, jog reikalui esant kitos valstybės karys stovės greta mūsų kario ir padės apginti Lietuvą. NATO yra ne puolamasis, bet gynybinis aljansas. Kiek įmanoma, ruošiamasi gynybai, o ne puolimui." Jis teigė, kad situacija stebima ir vertinama įvairiai - ir per politinę, ir karinę prizmę.

V. Beconis tvirtino net neabejojąs, jog sąjungininkai suteiktų pagalbą. "Nėra pagrindo nerimauti. Mūsų šalis gabi, valia stipri. Žinodami istorines pamokas, mes nekartosime klaidų. Esame pasirengę gintis, - kalbėjo Lietuvos kariuomenės atstovas. - Esu skaitęs: ežys mažas, bet kai pašiaušia spyglius, meška nepuola."

Stiprina asmenybę

V. Beconis turi šeimą. Jo sūnui 24 metai. Kol kas jis nėra gavęs šaukimo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. "Sūnus matė karius, mes kurį laiką gyvenome Rukloje, - pasakojo V. Beconis. - Nusivesdavau jį į dalinį. Ten būdavo organizuojamos ir šventės. Vaikas matydavo šarvuočius, kitokią karinę techniką, ginkluotę. Tačiau labiau norėjo būti gaisrininkas, o ne karys." Šiuo metu jis dirba viešojo maitinimo įstaigoje.

Ką V. Beconis pasakytų sūnui, jei jį pašauktų į kariuomenę?

"Jei gausi šaukimą, nebandyk išsisukinėti, tai būtų negarbė. Jei tau iškris šis laimingas bilietas, pasiimk. Priimk šį iššūkį garbingai. Pamatysi, kariuomenė suteiks pozityvių išgyvenimų. Patirsi, kas yra drausmė, ištvermė, fizinis paruošimas. Tik ten pamatysi, kas yra tikras draugas, o kas - ne. Tokie dalykai stiprina asmenybę", - kalbėjo vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos šauktinių.

***

"Mes – pirmojo šaukimo kariai, didžiuojamės, kad buvome pirmieji atkurtos ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenės privalomosios karo tarnybos kariai. Reikėjo daug pastangų palaužti mūsų jaunystės išdidumui ir puikybei. Žinodami, kad mūsų vadai yra pirmieji kariai, parlamento gynėjai, pasiruošę paaukoti savo gyvybę dėl laisvos ir nepriklausomos mūsų šalies, mes jais didžiavomės. Po tarnybos grįžome namo suvyriškėję ir labiau sustiprėję. Giliai širdyse jautėme, kad ateityje laukia nelengvas ir pilnas iššūkių kelias kuriant nepriklausomą mūsų valstybę...", - rašė V. Beconis leidinyje "Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento Mokomasis junginys 1990-1991".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"