TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Pjūklais per šventgirę

2015 04 22 6:00
Daubarių šventgirė, viena iš nedaugelio, išliko iki šių dienų ir saugoma valstybės. Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotraukos

Lietuvoje išlikę labai nedaug šventgirėmis laikomų miškų, gojų, tačiau net valstybės apsauga neužkerta kelio medžių kirtimams jose.

Mažeikių krašto senbuviai, pakraupę dėl nupjautų ąžuolų ir miško ūkio technikos išmauroto Šventojo miško netoli Tirkšlių kaimelio, kreipėsi į LŽ. Šis miškas įrašytas į valstybinį nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos registrą. Tačiau protėvių neliečiamomis laikytos ir dievų buveinėmis vadintos šventgirės saugomos tik formaliai - ten žmonės gali darbuotis ir kirviais, ir pjūklais.

„Tai absoliučiai prasilenkia su šventgirių sąvoka, nes jose kirsti medžius būdavo draudžiama. Kam tada ta valstybės apsauga ir koks protėvių paveldas rodomas turistams, jei patenki į paprasčiausią miškininkų išgenėtą mišką? Valstybė turėtų saugoti tokias vietas, kaip tai daroma gamtiniuose rezervatuose“, - LŽ sakė Mažeikių rajono gyventojas Aurelijus.

Išliko nedaug

Mūsų krašte kadaise buvo daugybė šventomis laikytų girių, miškelių, kuriuose baltų genčių bendruomenės melsdavosi seniesiems dievams, atlikdavo apeigas ir švęsdavo savo šventes. Priėmus krikščionybę šventgirės pradėtos naikinti, todėl iki šių dienų išliko labai nedaug jų fragmentų.

Mūsų protėviai tikėjo, kad tokiose, paprastai didžiuliais ąžuolais apaugusiose giriose gyvena dievai, o medžių šakose ūžia kritusių bendražygių sielos. Buvo sakoma, jog į šventgirę gali įžengti tik „čysta dūšia“. Čia drausta kirsti bet kokį medelį, burnotis, ne visiems ir leista įkelti koją į šventąjį mišką.

Mitologiniame miške pjaunami medžiai, mauroja miško technika, nes taip elgtis leidžia įstatymai. / Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotrauka

Vis dėlto tai buvo bendruomenės susirinkimų vietos, kuriose degdavo amžinoji ugnis. Yra ne viena lietuvių liaudies daina apie gojus (taip po XVI a. imta vadinti alkus), išlikę dešimtys kaimų, pavadintų Pagojais, Gojais, net Tamsiuoju Gojumi. Paprastai visi tie kaimai įsikūrę šalia kokių nors piliakalnių, todėl manoma, kad savo vardus jie gavo nuo greta ošusių šventgirių. Jų likučių Lietuvoje yra, nors labai nedaug, ir beveik visi saugomi valstybės.

Apsilankęs vienoje iš tokių šventgirių Mažeikių rajone, netoli kuršiškų Daubarių piliakalnių, gali net nesuprasti, jog tai ta pati mitologinė valstybės saugoma giria. Daubarių gojais, arba Šventuoju mišku, vadinamoje giraitėje Ventos ir Viešetės upių santakoje stūkso senų ąžuolų, tačiau dalis jų – ką tik nupjauti. Visas miškelis išmaurotas miško ūkio technikos, pamiškėje sukrauti nupjautų medžių kamienai, provėžose apstu pjuvenų. Todėl natūraliai natūraliai kyla klausimas: ar tai - ne savivalė? Kas saugoma Šventajame miške, jei kertami jo medžiai?

Apsauga - formali

Kultūros paveldo departamento (KPD) Telšių teritorinio padalinio vedėjas Antanas Eičas iš pradžių negalėjo patikėti, kad be paveldosaugininkų žinios į valstybės kaip mitologinį saugomą mišką įsisuko medirčiai. „Tačiau vėliau išsiaiškinome, jog ten atliekamas legalus sanitarinis miško kirtimas, kuriam išduoti leidimai. Jei nupjovė senus ąžuolus, vadinasi, jie buvo pažeistomis šaknimis, pakrypę po vėtrų. Matote, tas miškas – privatus nuo 1997 metų, todėl žmogus gali vykdyti elementarius miškotvarkos darbus. Provėžos susidarė dėl to, kad šiemet nebuvo įšalusi žemė, nes paprastai miškuose dirbama neišėjus pašalui. Valstybinė tokio miško apsauga reiškia, kad jo neleidžiama kirsti plynai“, - paaiškino paveldosaugininkas.

Įdomu, jog šventgirių atveju nepatikslinta nė tai, kas jose yra vertinga, kas saugoma. Štai piliakalnių papėdes, kuriose buvo baltų gyvenvietės, žemdirbiams draudžiama arti. O šventgirėje neįvardytos net vertingosios kultūros paveldo objekto savybės. „Tokie yra įstatymai. Į gamtinį rezervatą, kuriame saugomi gyvūnai ir augalai, žmogus negali įkelti kojos. Ten apskritai draudžiama ūkinė veikla. Tuo metu šventgirėje ji galima, ten niekas nedraudžia lankytis. Jei tokie miškai būtų paskelbti rezervatais, tada jie ir būtų, kaip tose dainose ar viduramžių aprašymuose, - tamsūs, gūdūs. Ir žmonės neliestame miške galėtų lankytis tik nutiestais takeliais. Tačiau to nėra“, - svarstė A. Eičas. Esą valstybė negali išpirkti į privatininkų rankas atiduotų šventgirių, nes nėra kompensacijų mechanizmo.

„Tikrai neapibrėžta, ką reikia saugoti šventgirėje ar kokia ji turi būti. Moksliniu, mitologiniu požiūriu svarbi pati vieta, bet nuostatos, kad ji turi būti neliečiama ir priminti tokią šventgirę, kokios žaliavo prieš tūkstantį metų, nėra. Miškininkai suvokia, jog gamtiniai objektai turi savo gyvenimo ciklus. Juos reikia tvarkyti, pjauti medžius, šalinti krituolius. O jei miškas privatus, tai priklauso nuo savininko požiūrio ir mąstymo“, - LŽ tvirtino KPD vyriausiasis valstybinis inspektorius Renaldas Augustinavičius.

Lemia sąmoningumas

alkas.lt nuotrauka

Beje, pajūryje iki šiol žinoma istorija, kaip buvo kuriamas Birutės parkas Palangoje. XX amžiaus pradžioje grafams Tiškevičiams nusprendus toje vietoje, kadaise buvusiame brandžiame pušyne, iškirsti medžius, kilo skandalas. Tiškevičiams niekaip nepavyko net už didžiausius pinigus rasti vietinių žemaičių, kurie imtų į rankas kirvius ir kirstų senas pušis, nes aplink Birutės kalną plytėjo šventa laikoma giria su kamienais suaugusia pušimi. Didikui teko samdyti tolesnių kraštų gyventojus. Šie ir iškirto sengirę aplink Vytauto Didžiojo motinos garbei pavadintą kalną.

Tai, anot žymaus Lietuvos archeologo ir baltų šventviečių tyrinėtojo dr. Vykinto Vaitkevičiaus, yra klasikinis pavyzdys, kad šventos girios net priėmus krikščionybę lietuviams liko labai svarbūs objektai. „Mes turime tą tautinę pasaulėžiūrą, kuri atkeliavo iš baltų genčių laikų. Nesvarbu, kokią religiją lietuvis išpažįsta, jam gaila kertamų medžių, jis saugo juos, ypač ąžuolus ir ąžuolų giraites. Žinau vieną šventgirę, kurios savininkai šakelės nenulaužia, ką jau kalbėti apie kirtimus. O Daubarių gojaus atvejis rodo, kad žmonės nesuvokia, kas yra šventgirė. Tai tikrai ne parkas, ne šviesus miškelis, turintis gausybę takelių, provėžų. Gojai, šventi miškai būdavo neliečiami, tamsūs, pilni senutėlių medžių“, - LŽ pasakojo tyrinėtojas.

V. Vaitkevičius patikino, kad būtent Daubarių šventgirėje, vienoje iš nedaugelio, iki šių dienų išliko senų ąžuolų, kitų medžių. „Daugelio tų šventų miškų vietose dabar plyti tik laukai. Tad ir tvarkant šventgirę kaip paprastą mišką nebelieka tos dvasios, paslaptingumo, išnyksta mitologinis efektas. Turistams tokių vietų, kaip apdainuotųjų gojų ar šventgirių, jau nebegali rodyti. O miškininkai... Jei teisės aktai leidžia pjauti medžius šventgirėse, tai ir daroma“, - pripažino archeologas.

Jis apgailestavo, jog Lietuvoje teisinė bazė dar nesutvarkyta taip, kad gamtos ir kultūros vertybėmis pripažinti miškai būtų saugomi vienodai. „Kaune augo valstybės saugomas ąžuolas, bet jį nukirto kaip neva keliantį pavojų. Žmonės ėjo prie nuversto medžio ir nešėsi namo jo šakeles atminimui... Nupjovė ir šventu laikytą ąžuolą prie Kretingos rajone esančių Salantų, ant Alkos kalno, nors jis buvo neatsiejama archeologinio paveldo dalis. Jei taip ir toliau, tuoj nebeturėsime nė tų nedidelių šventgirių likučių, kurie dar džiugina akį“, - pažymėjo V. Vaitkevičius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"