TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Plepūs lietuviai - lengvas grobis žvalgyboms

2014 11 29 6:00
K. Braziulis Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvai nedraugiškų valstybių žvalgybos savo agentų tinklą plečia manipuliuodamos ideologija, kompromituojančia informacija ir žmonių saviverte, viską paremdamos dideliais pinigais. Nepaisydami įtemptos padėties, net aukštas pareigas einantys lietuviai nenulaiko liežuvio už dantų ir taip stumia save į didelę bėdą.

Nepriklausomas saugumo konsultantas, buvęs kontržvalgybininkas Kastytis Braziulis neabejoja, kad Lietuvoje drąsiai veikia mūsų šaliai nedraugiškų valstybių žvalgybos, o jų akiratyje atsiduria Seimo, ministerijų, įmonių, partijų ir žiniasklaidos atstovai.

„Jei eini aukštas pareigas ar priimi svarbius sprendimus, gali tapti dėmesio objektu. Jeigu tavo pašnekovas yra Rusijos ar kitos šalies įmonės atstovas, ministerijos tarnautojas, diplomatas - pradeda domėtis tuo, ką veiki, jau verta sunerimti. Apie savo darbą geriau apskritai nekalbėti, tačiau mažai kas pagalvoja, kad gali sau labai pakenkti, ir plepa“, - interviu LŽ sakė Kastytis Braziulis.

Šnipus gaudo policija

- Ne kartą viešai kalbėjote, kad Rusijos slaptosioms tarnyboms Lietuvoje dirbti - vienas malonumas. Kodėl?

- Rusijos žvalgyba Lietuvoje nesulaukia deramo pasipriešinimo, jai veikti sudarytos geros sąlygos. Pavyzdžiui, pagal dabartinius įstatymus tokios institucijos kaip kontržvalgyba vaidmuo yra sumenkintas, esmė iškraipyta. Kontržvalgybai net nepavesta ikiteisminio tyrimo funkcija, leidžianti rinkti ir fiksuoti įrodymus apie užsienio šnipų nusikalstamą veiką. Tai daryti patikėta policijai. Jei prisimenate, prieš kurį laiką buvo pranešta apie sulaikytą Baltarusijai šnipinėjusį valstybės įmonės „Oro navigacija“ darbuotoją: tyrimą dėl jo veiklos atlieka policija, ne Valstybės saugumo departamentas (VSD).

Kita vertus, matome, kad Lietuvoje yra žmonių, palaikančių Rusijos politiką ir bandančių tas idėjas skleisti. Tai nėra nusikaltimas, bet nusikaltimu turėtų būti pripažinti raginimai nepritarti teisėtai valdžiai, skatinimas ją nuversti, kurstymas, pavyzdžiui, idėjos, kad Šalčininkų rajonas turėtų atsiskirti nuo Lietuvos. Asmenų, keliančių sąmyšį, Lietuvoje yra, ir nemažai. Nesakau, kad tokius žmones būtinai reikia uždaryti į kalėjimą, bet turime sustabdyti kenksmingos valstybei idėjos skleidimą. VSD, tai yra kontržvalgyba, tokiam darbui privalėtų turėti efektyvų įrankį.

Idėjos ir šantažas

- Iš kur atsiranda jūsų minėti kurstytojai: ar jie atsiunčiami į Lietuvą, ar pasirenkami iš vietos žmonių?

- Kiekviena žvalgyba, dirbanti kitoje valstybėje, atlieka išsamią analizę, kokia informacija ir kokie agentai jai reikalingi. Vienas pagrindinių tikslų - išgauti valstybės paslaptis: karines, ekonomines, energetines ir panašiai. Taip pat siekiama turėti žmonių, kurie darytų įtaką priimamiems sprendimams, bei agitatorių, skleidžiančių kitai valstybei reikalingas idėjas tarp paprastų piliečių.

Apsisprendę, kokių žmonių jiems reikia, žvalgybininkai sprendžia, kokiu būdu juos galima užverbuoti, įkalbėti veikti prieš savo valstybę kitos šalies naudai. Pats stipriausias argumentas visais laikais buvo ir yra ideologinis: jei žmogus įtiki ir palaiko tai, ką daro, pavyzdžiui, Rusijos valdžia, jo net verbuoti nereikia. Tikėdamas jis atlieka užduotis, kurias paskiria žvalgybininkai.

- Ar į žvalgybos tinklus gali pakliūti Lietuvai lojalūs piliečiai?

- Be abejo. Tik šiuo atveju remiamasi kitu verbavimo pagrindu - per asmenį kompromituojančią informaciją. Ji būna ne gandų lygio - surenkami tokie duomenys, kurie paviešinti žmogų visiškai sužlugdytų. Tai gali būti informacija apie nusikalstamas veikas, korupciją, amoralų elgesį, iškrypėliškus polinkius, neištikimybę šeimoje ir panašiai. Jei žmogus eina aukštas pareigas - žvalgybas domina tik įtakingi asmenys - žvalgybininkai fiksuoja jo poelgius, kartais net pastūmėja į juos, sukuria situaciją ir įtraukia auką, o tada deda dokumentus ant stalo, žadėdami juos paviešinti, jeigu asmuo atsisakytų bendradarbiauti. Suprantama, kad dauguma išsigąsta.

Yra dar vienas būdas priversti žmogų bendradarbiauti, nors jis iš tiesų nenori padėti kitai valstybei, tai - užkabinti jo ego. Ypatingą dėmesį šiuo atveju reikėtų atkreipti į vidurinį vadovų sluoksnį. Būtent jie dažnai yra nepatenkinti: skundžiasi per mažais atlyginimais, nes vadovas gauna didesnį; norėtų daryti karjerą, bet trukdo aukščiau stovintysis. Tokį vidurinės grandies vadovą tereikia pakurstyti. Su juo užmezgamas kontaktas - per draugus, pažįstamus ir panašiai, žmogus kurstomas, vedamas iš kantrybės, kol pagaliau jam pasiūloma atkeršyti: pavyzdžiui, suteikti kokią nors slaptą įmonės informaciją, kad ją esą atskleidus vadovui būtų blogai. Taip žmogus patenka į tinklus.

Tempia už liežuvio

- Kaip vyksta verbavimo procesas?

- Žvalgas iš pradžių nieko neklausinės, nesukels jokių įtarimų. Niekas neateina ir nepasiūlo išduoti slaptą informaciją. Užmezgamas kontaktas, gal išgeriama kavos, gal raudonojo vyno. Kartą, kitą. Žmogus įtraukiamas į pokalbį, su juo diskutuojama, galbūt prašoma paaiškinti pašnekovui esą kilusius klausimus pagal veiklos sritį. Gal pakurstomas ginčas, taip išprovokuojant pateikti argumentus, o kartu ir informaciją. Galų gale per ilgą laiką, per 20-30 susitikimų, žmogus išsikalba tiek, kad net nenorėdamas išplepa paslaptį. Nuo tada su juo pradedama bendrauti kitaip: raudonasis vynas ir malonus bendravimas baigiasi, prasideda juodas darbas.

Geras žvalgas - tai aukšto lygio nusikaltėlis. Jis turi būti dviveidis, suvilioti savo gerumu, objektą ant rankų nešioti ir tą pačią sekundę, kai gauna naudos, sudirbti, išjuokti, pasityčioti, paveikti. Jis turi priversti žmogų atverti širdį, o tada - į ją prispjauti.

- Kaip žmogus gali suprasti tapęs žvalgybos dėmesio objektu?

- Jau minėjau ilgalaikį verbavimą - žmogus ilgą laiką gali nesuprasti, kad jį verbuoja. Bet jei turi slaptos informacijos, eini aukštas pareigas ar priimi svarbius sprendimus, apie savo darbą apskritai nekalbėk. Jeigu tavo pašnekovas - Rusijos ar kitos valstybės įmonės atstovas, ministerijos tarnautojas, diplomatas - pradeda domėtis tuo, ką veiki, jau verta sunerimti. Tokiu atveju visada patartina siūlyti dominančios informacijos kreiptis į jūsų darbovietę viešai - jie iš karto atstos.

Šiuo metu, saugumo klausimais konsultuodamas verslo įmones, matau esminių skirtumų. Jei pasikvieti pasikalbėti žmogų iš banko ir po kokio trečio bokalo alaus pradedi klausinėti apie jo atstovaujamą įstaigą, joje priimamus sprendimus, tiesioginį viršininką, jis paprastai pasiūlo arba skirstytis, arba neliesti tų temų. Vadinasi, tie žmonės yra instruktuoti.

Deja, tokių darbuotojų Lietuvos verslo įmonėse labai mažai. Dažniausiai po trečio bokalo, kai pasakai, kad „tavo viršininkas, žinai, yra toks ir toks“, nuskamba: „O, iš tikrųjų tu dar daugiau nežinai.“ Po kelių valandų žmogus jau būna viską išpasakojęs ir dar pažadėjęs rytoj atnešti daugiau informacijos. Mažai kas žino, kad toks elgesys jam gali labai pakenkti - niekas apie tai neaiškina. 90 proc. Lietuvos įmonių darbuotojų plepa.

Atskirti grėsmes

- Ar yra būdų atsispirti žvalgybų įtakai?

- Didelės Lietuvos įmonės privalėtų turėti savo „kontržvalgybą“ - saugumo tarnybą, kuri galėtų vertinti grėsmes, numatyti silpnąsias vietas ir taip apsunkintų kitų šalių ar įmonių žvalgybinę veiklą. Antra, įmonės turėtų sudaryti labai nepalankias salygas žvalgybai: visi vidutinės ir aukščiausios grandies vadovai turėtų būti gerai instruktuoti apie galimas grėsmes: kaip suprasti, kad juos gali verbuoti, ką daryti, kai iš tiesų verbuoja, kaip elgtis, jei verbavimas vykdomas per šeimą, artimuosius, vaikus, nes ir tai įmanoma. Kai visi instruktuoti, kai žino, kad paslaptis reikia saugoti, o plepėti bet kur ir su bet kuo negalima, kilus incidentui problemų galima išvengti. Tą patį reikėtų daryti ir valstybės lygiu.

- Kodėl Lietuvoje tai nedaroma?

- Jeigu turėtume aiškiai įvardytą interesą apsiginti nuo užsienio žvalgybų įtakos, nuo informacinio karo išpuolių, galėtume numatyti ir apsisaugojimo priemones, ir konkrečias atsakingas institucijas. Deja, popieriuje pas mus viskas yra, nors irgi nesutvarkyta iki galo. Bet realiame gyvenime veikia labai daug ir labai įvairių interesų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"